Būnant valdžioje reikia dirbti, o ne bėgioti iš vienos partijos į kitą

Neseniai dalyvavau Žinių radijo laidoje kartu su Seimo nariu, kuris į parlamentą 2008 m. pateko su tuometine rinkimine šviežiena - Tautos prisikėlimo partija (TPP). Nepraėjus nė metams, perbėgo į Tėvynės Sąjungos-krikščionių demokratų gretas, o šią vasarą jau įsisuko į ką tik susikūrusį „Drąsos kelią“, davusį jam vienmandatę rinkiminę apygardą, kurios (nesistebiu kodėl) jam pagailėjo konservatoriai.

Jaunučių žaliaakių mėgėjas, prisistatantis kaip vaikų gynėjas nuo pedofilų, skundėsi silpna opozicija ir džiaugėsi šviežiai iškeptomis politinėmis partijomis, kurios neva išgelbės Lietuvą.

O kas tokiems belieka? Juk atėjo į Seimą su valdančiąja partija, buvo valdžioje ir galėjo daryti gerus darbus Lietuvos žmonėms, bet nedarė. Kodėl ieško kaltų tarp opozicijos? Socialdemokratai, būdami opozicijoje, negailėjo kritikos konservatorių ir liberalų Vyriausybei, patarė, ko nereikia daryti, teikė pasiūlymus. Konstitucinio Teismo sprendimai, į kurį ne kartą kreipėmės, parodė, kad dažnai buvome teisūs, abejodami valdančiųjų vykdoma politika.

Atsakingi yra tie, kurie valdžioje. Tautos prisikėlimo partija žadėjo kovoti su korupcija. Kovojo - Lietuvos Korupcijos suvokimo indeksas per pastaruosius ketverius metus pablogėjo nuo 5 iki 4.9.

Todėl tokiems politiniams bėgikams sakau: reikėjo dirbti Seime, būnant valdžioje, o ne dabar sakyti, kad niekas nepasikeitė ir kad jau esate naujoje „teisingoje“ „gelbėtojų“ partijoje.

„Gelbėtojai“ ateina prieš kiekvienus rinkimus

Tokie „gelbėtojai“ ateina prieš kiekvienus rinkimus. Jie visada kovoja su blogiu, korupcija, klanais ir sistema, bet paprastai iš viso to išeina šnipštas. Taip atsitiko ir su Tautos prisikėlimo partija, iš kurios liko tik blankus prisiminimas, vos įpusėjus dabartinio Seimo kadencijai.

Prieš 2012 m. rinkimus išdygo net 6 naujos partijos. Kuri iš naujai susikūrusių partijų turi aiškią ideologiją ir programą, kuri aprėptų pagrindines politikos sritis bei pasiūlytų racionalius sprendimus?

Nė viena. Jau dabar šių partijų viduje vyksta ginčai, nepasidalinama vienmandatėmis rinkiminėmis apygardomis; kai kurios jau sugebėjo skilti, dar neįsiregistravusios.

Nenustebsiu, kai daugelis šių partijų išnyks iš politinio žemėlapio. Esu įsitikinęs, kad nė viena iš jų nepraeis privalomo 5% surinktų balsų barjero, o į Seimą pateks nebent vienas kitas „gelbėtojas“, laimėjęs vienmandatėse apygardose.

Ką išsirinksime, tą turėsime

Balsuoti už naujas partijas - rinkėjų teisė ir pasirinkimas. Tačiau po to eilinį kartą nesakykime, kad kažkas „išrinko“ ne tuos. Ne „išrinko“, o patys išrinkome. Kiekviena valdžia yra verta savo rinkėjų. Juk valdžia - ne nuo Dievo, o nuo rinkėjų.

Jei mes kaskart balsuojame už naują partiją, tuomet nedejuokime, kad Lietuva velkasi Europos Sąjungos uodegoje.

Klausiu tų, kurie ketina balsuoti už naujas partijas. Ar turite bent kokias garantijas, kad jos žino, kaip valdyti valstybę, bei turi tam patirties ir kompetencijų? Manote, kad tose partijose esantys žmonės yra padorūs ir patikimi? Kad jie atstovaus Jums, o ne interesų grupėms?

Juk ar samdome dažytoją, nepasiteiravę apie jo kvalifikaciją ir patirtį? Išmintingas žmogus net nuvažiuoja pažiūrėti, kaip jis dirba ir ką padaro. Ar einame pas odontologą be rekomendacijų apie jį? Ar pas būrėją gydytis vėžio? Jei taip darome, elgiamės kvailai ir neatsakingai.

Negi manote, kad politikoje veikia kitokia logika? Kad balsuoti geriau už bet ką? Jei taip, kam tada stebėtis, kai į valdžią ateina šokantys, dainuojantys ir blizgiuose žurnaluose besipuikuojantys politikai, išsibėgiojantys po kitas partijas.

Senosiose demokratijose rinkėjai labiau pasitiki tradicinėmis partijomis

Pažvelkime į senųjų demokratinių valstybių patirtį. Ten rinkėjai labiau pasitiki laiko patikrintomis partijomis. Ir žmonės ten gyvena geriau.

Kai susitinku su rinkėjais, žmonės keikia Seimą, Vyriausybę, bet kai paklausiu jų, už kurį Seimo narį balsavo, vos du trys prisimena pavardę, o susitikusių su savo Seimo nariu ar žinančių, ką tas Seimo narys nuveikė per savo kadenciją, būna vienetai.

Niekada nebuvo ir nebus, kad iš kažin kur rasis saujelė žmonių, kurie ims ir viską valstybėje sutvarkys. Taip būna tik banaliuose Holivudo filmuose. Visa politinė, valstybės valdymo ir partinė sistema - tai struktūrinis produktas, kuriam sukurti reikia ilgo laikotarpio.

Tai politinės kultūros ir pilietinės visuomenės klausimas. Lietuva - dar labai jauna valstybė, bet mes šiandien turime galimybę būti mąstančiais rinkėjais.