Filosofo teigimu, LSDP vadovybė šiandien daro klaidas, kalbėdama apie galimas koalicijas su Darbo partija ir „Tvarka ir teisingumu“. A. Bielskio nuomone, šias partijas, populistiniais pažadais atimančias rinkėjus iš LSDP, kaip tik reikia iš peties kritikuoti, o tai nėra daroma.

„Ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje, mano manymu, socialdemokratai turėtų grįžti prie atstovavimo darbui ir viduriniajai klasei <...> Kita vertus, socialdemokratams trūksta antikapitalistinės pozicijos. Jie šiuo atžvilgiu turėtų grįžti prie savo ištakų. Nes šiandien, kaip ir 1929 m., nevaržomas kapitalizmas ir kapitalo jėgos pačios save pradėjo naikinti“, - tvirtina A. Bielskis.

- Ar per 22 nepriklausomybės metus buvo periodų, kuriuos galėtume vadinti socialdemokratinės, kairiosios politikos laikais?

- Nebuvo. Praėjusį dešimtmetį socialdemokratinė kairė Lietuvoje negalėjo būti stipri pirmiausia dėl objektyvių priežasčių: socialdemokratinė mintis ir politinė kairė buvo smarkiai demonizuojamos, siejant jas su sovietine praeitimi ir sovietiniu projektu. Buvo ir subjektyvių priežasčių: Lietuvos demokratinė darbo partija (LDDP), vėliau tapusi Socialdemokratų partija (LSDP), visada buvo valdžios partija, kuri su Algirdu Brazausku priešakyje vykdė neoliberalią politiką. Prisiminkime kad ir masinio privatizavimo laikus.

Kitaip tariant, pats subjektas negalėjo būti socialdemokratiškai orientuotas: tai buvo ekskomunistai, vykdę privatizavimą ir geriausiai iš jo pasipelnę. Jie sudarė privilegijuotą grupę, turėjusią priėjimą prie valstybinių įmonių turto.

- Ar smarkiai pakito LSDP viršūnės, palyginti su pirmaisiais dviem nepriklausomybės dešimtmečiais?

- Kad ir kaip vertintume dabartinę LSDP vadovybę, šiandien ji yra labiau socialdemokratinė nei kada nors anksčiau. Svarbiose pozicijose išlieka nemažai žmonių, kurie jas užima jau yra seniai, tačiau matyti ir atsinaujinimo požymių: labiau girdimi ir matomi socialdemokratiškai nusiteikę žmonės.

- Kaip nusakytumėte socialdemokratijos būklę ir perspektyvas šių dienų Lietuvoje?

- LSDP vadovybė šiandien daro apmaudžias klaidas. Vienas pagrindinių LSDP konkurentų rinkimuose yra Darbo partija. Su ja sudarinėti taikos sutarčių negalima. Per rinkimų kampaniją darbiečius reikia politiškai pulti. Kodėl? Dėl ideologinių nuostatų: juk Darbo partija nėra kairioji partija. Taip, dalis jos rinkėjų yra marginalizuoti darbininkai, tačiau pati partija nebuvo sukurta „iš apačios“, nekilo iš darbininkų judėjimo: ją įsteigė milijonierius, ji turi potencialiai kriminalinio darinio požymių. Koalicijos su darbiečiais sudarymas būtų klaida – kaip ir bendradarbiavimas su „Tvarka ir teisingumu“, fašistuojančia populistine partija.

LSDP vadovybė neturėtų daryti pareiškimų apie bendradarbiavimą su šiomis dviem partijomis. Ir dėl ideologinių, ir dėl rinkimų taktikos priežasčių. Kai tik LSDP pareiškė dirbsianti po rinkimų su Darbo partija ir „Tvarka ir teisingumu“, Darbo partijos reitingai ėmė kilti, nes jai tokios kalbos yra naudingos. Šitokiais pareiškimais Viktorui Uspaskichui kone dovanojama lyderystė: jis ima drąsiai vaizduotis būsiąs premjeru.

Tačiau vienintelė kitokios koalicijos galimybė – „vaivorykštinis“ susitarimas su konservatoriais. O juk konservatoriai ideologiškai nėra artimesni už dvi minėtas partijas.

- Ko gera, taip. Tačiau apie koalicijas reiktų galvoti po rinkimų, kai jau žinomi rezultatai, o ne vykstant rinkimų kampanijai. Dabar, manyčiau, reikia elgtis politiškai agresyviai V. Uspaskicho ir jo partijos atžvilgiu. LSDP pozicija turi būti proaktyvi: socialdemokratai turi elgtis kaip siekianti valdžios partija ir stengtis pritraukti Darbo partijos rinkėjus, užuot demonstravę palankumą V. Uspaskichui.

Deja, dabartinė LSDP vadovybė elgiasi nei proaktyviai, nei politiškai agresyviai. Maža to, socialdemokratiškai mąstantys žmonės LSDP yra nustumiami, tuo pat metu flirtuojant su nomenklatūra. Tai – fundamentalios LSDP vadovybės klaidos, kurios turės įtakos rinkimams. Juk už nomenklatūrą žmonės nebalsuos.

- Išties susidaro įspūdis, kad LSDP pasirinko švelnų rinkimų kampanijos toną: skelbia esanti visokeriopai patraukli partija, bet nei savo konkurentų, nei dabartinės valdžios aštriai ir aktyviai nekritikuoja...

- Taip, ir tokia pozicija – klaidinga. Tai – pralaiminčiojo pozicija. O juk šiandien LSDP turi visas galimybes laimėti rinkimus. Deja, tomis galimybėmis nesugebama pasinaudoti: trūksta ir aktyvios kritikos, ir aktyviai reiškiamų socialdemokratinių nuostatų.

- Kaip manote, kokios yra šio pasyvumo priežastys?

- Pirmiausiai atkreipčiau dėmesį į inovatyvios rinkimų strategijos ir profesionalios, tačiau moralinį ir politinį stuburą turinčios patarėjų komandos nebuvimą.

- Užsiminėte apie socialdemokratinių pažiūrų žmonių nustūmimą ir nomenklatūros įsigalėjimą. Ar komandos atsinaujinimas iš esmės nevyksta?

- Vyksta, bet perdėm vangiai. Yra teigiamų poslinkių, bet jų kol kas per maža. Kandidatų į Seimą sąrašo viršuje yra per mažai žmonių, kurie galėtų keisti partiją iš vidaus ir vykdyti kitokią nei anksčiau socialinę-ekonominę politiką. Kita vertus, LSDP yra viena demokratiškiausių partijų, joje vyksta sveika kova dėl pozicijų ir lyderystės. Šiuo atžvilgiu teigiami pokyčiai yra įmanomi – ir jie vyksta.

- Kokių nuostatų, Jūsų manymu, šiandien trūksta mūsų socialdemokratinei kairei, kad ji taptų labiau socialdemokratinė?

- Ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje, mano manymų, socialdemokratai turėtų grįžti prie atstovavimo darbui ir viduriniajai klasei, kurią sudaro samdomi darbuotojai. Kita vertus, socialdemokratams trūksta antikapitalistinės pozicijos. Socialdemokratai šiuo atžvilgiu turėtų grįžti prie savo ištakų. Nes šiandien, kaip ir 1929 m., nevaržomas kapitalizmas ir kapitalo jėgos pačios save pradėjo naikinti. Anuomet milžiniška ekonominės veiklos dereguliacija baigėsi kapitalizmo krize, ir šiandien išgyvename panašų reiškinį.

Pokario kompromiso tarp darbo ir kapitalo politika, kurios dėka buvo sukurta gerovės valstybė ir pasiekta aukštų gyvenimo standartų Vakaruose, šiandien baigiasi. Ir jei socialdemokratų gretose neatsiras stipresnės ir nuoseklesnės antikapitalistinės pozicijos, tai socialinės gerovės užtikrinimo klausimą perims kitos politinės jėgos. Gali taip atsitikti, kad jį perims dešinieji populistai, o tai yra labai pavojinga.

- Gal socialdemokratams trūksta idėjų?

- Taip, idėjų trūksta, bet daugelis socialdemokratų, ypač Lietuvoje, šios problemos nesuvokia. Reikia grįžti prie ištakų ir skaityti Karlą Marxą. Žinoma, jį reikia skaityti atsižvelgiant į šiandienos ypatumus, kūrybingai. Jokiu būdu nesiūlau kurti neosovietinio politinio projekto. Kalbu apie tai, iš kur reikėtų semtis idėjų, teorinių įžvalgų.

1959-1960 Ralphas Dahrendorfas, iš dalies sekdamas K. Marxu, kalbėjo apie postkapitalizmą kaip XX a. antrosios pusės tikrovę. Anot Dahrendrofo, akcinių bendrovių valdymas buvo atskirtas nuo nuosavybės, kas paskatino kapitalo išsiskaidymą, o sykiu darbas tapo tiek fragmentuotas, kad darbininkų vienybė ilgainiui taip pat sunyko.

Nesutinku su R. Dahrendorfu dėl postkapitalizmo: kapitalizmas ir šiandien kuo puikiausiai gyvuoja. Maža to, matome dar daugiau destruktyvių jo apraiškų, už kurių glūdi iracionalus privataus pelno siekis, grindžiantis esamą ekonominę struktūrą. Kapitalo galia toliau sėkmingai koncentruojama ir, vadinasi, K. Marxas vis dar yra reikšmingas. Daugelio neomarksistų analizė šitai įtikinamai parodo. Nūdienos socialdemokratams būtina susipažinti bent jau su svarbiausiais šios analizės aspektais.

- Kodėl Lietuvoje kapitalizmas šiandien beveik nekritikuojamas? Vakaruose ne tik kairieji, bet kartais ir dešinieji laido kritikos strėles, nurodydami kapitalizmo ydas, o Lietuvos politinė kairė, atrodo, neturi ką pasakyti šiuo klausimu.

- Pirmiausia todėl, kad išlieka sovietinio pseudomarksistinio projekto baimė. Kita vertus, ilgai svajojusi apie vakarietišką kapitalizmą visuomenė sunkiai išsižada savo senų svajonių – net jei atėjusio į Lietuvą kapitalizmo grimasos išsklaido nepagrįstas viltis. Pokomunistinėje Lietuvoje daug kam teko prisitaikyti prie nuvorišų pasaulėvaizdžio, o tie, kurie neprisitaikė, buvo beveik pasmerkti tapti nevykėliais. Beje, pirmieji, kas Lietuvoje pradėjo nuosekliai kritikuoti kapitalizmo šventą karvę, buvo „Naujoji kairė“.

- Galbūt Lietuvos visuomenei apskritai nereikia socialdemokratinės politikos? Juk net mūsų socialdemokratai, tikėtina, stebėdami visuomenės nuotaikas, iki šiol vengė kalbėti apie socializmą ir socialinės gerovės valstybę.

- Jei socialdemokratai vadovausis mintimi, kad visuomenei nereikia tikros socialdemokratinės politikos ir socialinės gerovės valstybės, tai vis rasis populistinės partijos, tokios, kaip Darbo partija, „Tvarka ir teisingumas“, „Drąsos kelias“, kurios atiminės rinkėjus iš LSDP. Tai, kad minėtos trys partijos apskritai egzistuoja ir yra populiarios, liudija, kad Lietuvoje nėra socialiai orientuotos, tikros kairiosios jėgos. Juk būtent kairiosios partijos turi atstovauti vargstančio žmogaus interesams.

Politinės partijos turi ne tik nuspėti visuomenės nuotaikas ir interesus, bet ir artikuliuoti interesus, šitaip pritraukdamos šalininkus. Šiuo atžvilgiu LSDP politika iki šiol nebuvo labai sėkminga. Kita vertus, socialdemokratai Lietuvoje yra daug stipresni nei, pavyzdžiui, Lenkijoje, kur jie triuškinamai pralaimėjo pastaruosius rinkimus. Dėl Lietuvos socialdemokratų santykinio pajėgumo turėtume nusilenkti – žinoma, labai saikingai – Algirdui Brazauskui.

- Ar vargstančiųjų interesams Lietuvoje mėginanti atstovauti partija nėra pasmerkta dalinti neišpildomus pažadus? Ar apskritai įmanoma Lietuvoje sukurti skandinaviško modelio socialinės gerovės valstybę? Gal gyvenimo lygiu nuo Vakarų Europos nemenkai atsiliekančiai Lietuvai tai – nepasiekiamas tikslas?

- Nemanau, kad nepasiekiamas. Savo mentalitetu mes esame gana panašūs į skandinavus. Ir socialinės gerovės valstybė Lietuvai tikrai nėra utopinis projektas. Mąstant ir gilinantis į socialinę politiką, samdant socialdemokratiškai nusiteikusius ekspertus būtų galima sparčiai judėti užsibrėžto tikslo link. Žinoma, tai – ne tik politikų reikalas: turi būti ir stiprios profsąjungos, ir prieš skurdą bei išnaudojimą kovojantys pilietinės visuomenės dariniai.

Štai vienas konkretus pavyzdys, kaip būtų galima prisidėti prie skandinaviško gerovės valstybės modelio kūrimo: atšaukti nepasiteisinusią konservatorių ir liberalų vykdomą aukštojo mokslo reformą. Dabar dėl šios reformos vyksta masinė studentų emigracija. Paskolų sistema neveikia (tiksliau, paskolos yra per brangios), mokesčiai už mokslą – didžiausi visoje kontinentinėje Europoje. Nors puikiai žinome, kad postindustrinėje visuomenėje švietimas yra reikšmingiausias dalykas, atveriantis kelią tiek į individo, tiek ir visuomenės sėkmę.

Kodėl mums iš esmės nepertvarkius aukštojo mokslo sistemos taip, kad mokslas būtų nemokamas? Juk Estijoje taip daroma. Mūsų Konstitucija garantuoja nemokamą mokslą gerai besimokantiems. Bet juk 5 balai yra teigiamas pažymys! Reikia įveikti stagnaciją ir ją palaikančius klanus, o sykiu daugiau investuoti į jaunų žmonių kūrybingumą ir išsilavinimą.