Diržų veržimo, atlyginimų ir pensijų karpymo politika, „naktinė“ mokesčių reforma, apie kurios pražūtingas Lietuvos ūkiui pasekmes ne kartą buvo opozicijos perspėta A.Kubiliaus Vyriausybė, nusmukdė krašto BVP labiausiai iš visų Rytų Europos šalių – jis krito 15 proc. Dėl „naktinės“ mokesčių reformos, kirtusios per smulkų ir vidutinį verslą ypač regionuose, bankrutavo 4 tūkst. smulkaus ir vidutinio verslo įmonių. Visa tai sukėlė didelę bedarbystę. Šiandien darbo neranda 250 tūkst. žmonių. Ypač išaugo ilgalaikių bedarbių dalis – 8 proc. visų bedarbių, kai prieš ketverius metus jų buvo tik 1,2 proc. Lietuva pagal nedarbą užima 6-tą, o pagal jaunimo nedarbą – 2-ąją vietą Europoje. Štai kur įvyko ,,proveržis”! Jaunimas, neturėdamas ir nematydamas ateities dėl tokios Vyriausybės politikos, emigruoja. Tai darbingiausio amžiaus asmenys, galintys ne tik būti samdomi, bet ir imtis verslo.
Neekonominių ir neperspektyvių politikos priemonių verslo aplinkoje rezultatas – iki 50 mlrd. Lt išaugusi valstybės skola, nesurenkamas biudžetas. Dėl iškreiptos taupymo politikos, atlyginimų karpymo ir pakilusių kainų, sumažėjo perkamoji galia, sunyko vidaus rinka. A.Kubiliaus ekonominė politika pervažiavo Lietuvos tautai per stuburą, beveik sunaikino viduriniąją klasę, skurdžius dar labiau nuskurdino, verslą privertė trauktis į šešėlį. Vėl atsirado vokeliai ir šešėlinė ekonomika, o tai išgyvendinti prireiks, ekspertų skaičiavimais, mažiausiai 7 metų.
Lietuvai išlipti iš finansinės duobės gali padėti tik verslas, kuris yra visos ekonomikos stuburas. Smulkusis ir vidutinis verslas į biudžetą sumoka 52 proc. visų mokesčių sumos ir vis dar nusveria stambiųjų įmonių atseikėtų mokesčių dalį. Jis kuria darbo vietas, todėl reikia jį remti, sudarant palankesnes verslo sąlygas, reikiamas verslo skatinimo programas.
Pažadai
A.Kubiliaus Vyriausybė, ilgai neigdama savo reformų pasekmes, galop buvo priversta jas pripažinti ir veiklos prioritetuose ėmė deklaruoti nuostatas labiau remti verslą ir gerinti verslo sąlygas. Skelbiamos iniciatyvos, pažadai imtis konkrečių administracinių kliūčių mažinimo ir bendrų verslo sąlygų gerinimo priemonių, reorganizuojamos senos ir kuriamos naujos verslui valdžios institucijos verslo problemų nesumažino.
Verslo ir ūkio krizė gilėjo ir dėl Vyriausybės neveiklumo. Štai iš ES dar 2009 m. suteiktos beveik 1,5 mlrd. Lt finansinės paramos smulkiam ir vidutiniam verslui per krizės įkarštį įmonių nepasiekė nė litas. Verslui finansuoti skirta pinigų suma buvo nuostolingai įšaldyta Europos investicijų banke, kuriam valdymo mokesčio Lietuva sumokėjo 2,5 mln. Lt. daugiau nei gavo palūkanų. Tiek kainavo perdėtas uolumas, siekiant pasigirti Europos Komisijai, kad Lietuva viena iš pirmųjų panaudojo europinius pinigus. 2010 m. pradžioje EI fondas pasirašė sutartis su 3 bankais Lietuvoje ir pervedė jiems daugiau nei 500 mln. Lt. Bankai įsipareigojo prisidėti antra tiek ir pinigus turėjo išskolinti verslui per du metus – iki 2012 m vasario. Paskolos beveik nejudėjo – iš daugiau kaip 1 mlrd. Lt, skirtų smulkaus ir vidutinio verslo paskoloms, per aštuonis 2010 m mėnesius buvo išskolinta mažiau kaip 25 mln. Lt. Toliau teikiant paskolas panašiu tempu minėtas milijardas būtų išskolintas per 40 metų! Sukrusta tik opozicijai ,,pakėlus vėją”. Dosnumo nedemonstravo ir INVEGA (UAB “Investicijų ir verslo garantijos”, įsteigta Ūkio ministerijos) – trečdaliui prašymų atsisakyta teikti garantiją, o jei garantijos būtų teikiamos visiems pageidaujantiems, INVEGA galėjo patenkinti vos 10 proc. garantijų poreikio.
Reklamuotas Ekonomikos skatinimo planas, kuris turėjo stimuliuoti smulkųjį ir vidutinį verslą, buvo neveiksmingas dėl per ilgai trunkančio įgyvendinimo ir palyginti nedidelių verslą pasiekusių kreditų sumų. Iš Ekonomikos skatinimo plane verslo galimybėms išplėsti numatytų 2,1 mlrd. Lt verslą pasiekė tik trečdalis, mažoms ir vidutinėms įmonėms nesuteikė galimybės skolintis pigiau, todėl šios priemonės negalėjo pakeisti sužlugdytos ekonominės padėties Lietuvoje.
Verslo situacija nėra pagerėjusi, nors Vyriausybės vadovas ne kartą skelbė, kad krizė įveikta, o Lietuvos ūkis atsigauna. Ar gali ūkis atsigauti, kai kalbas apie pagerėjimą keičia gąsdinimai antrąja krizės banga? Premjero viltis apie ūkio atsigavimą iki šiol paneigia įmonių bankrotų statistika, užsienio investicijų sumažėjimas, nemažėjantys emigracija ir nedarbas.
Iki šiol tebesitęsia įmonių bankrotai, daugiausiai bankrotų – 73 proc. – užregistruota statybos, apdirbamosios pramonės, prekybos ir paslaugų sektoriuose. Iš 55 tūkst. realiai veiklą vykdančių šalies įmonių kas antra turi pradelstų įsiskolinimų, o vidutinė jų skola siekia 53 tūkst. Lt. Bendras įmonių pradelstų įsiskolinimų portfelis siekia 4 mlrd. Lt. Per penkis šių metų mėnesius Lietuvoje registruoti 554 įmonių bankrotai – tai ketvirtadaliu daugiau lyginant su praėjusių metų tuo pačiu laikotarpiu. Sparčiausiai bankrotų skaičius didėjo mažmeninės prekybos ir maitinimo sferose, o labiausiai bankrutavo jaunos – nuo 3 iki 5 m – veiklos trukmės įmonės. Dauguma tokių įmonių buvo įsteigtos per ekonomikos pakilimą, o vėliau įmonės buvo steigiamos gelbėjantis nuo nedarbo ar atsiradus nišai – pvz., dėvėtiems rūbams ir kt. daiktams.
Verslo sąlygų reitingai
Kurdamas rūpinimosi verslu įvaizdį A.Kubilius paskelbė siekiąs Lietuvą matyti palankiausias verslo sąlygas pasaulyje siūlančių šalių 15-tuke! Kaip ir daugelis A.Kubiliaus vizijų, taip ir ši, iki šiol nepasiekta.
Paskelbtame Pasaulio banko ir Tarptautinės finansų korporacijos „Doing Business 2011“ reitinge Lietuva smuktelėjo žemyn (iš 25 į 27 vietą tarp 183 verslui palankių pasaulio valstybių), tradiciškai atsilikdama nuo Estijos, į kurią lygiuojasi. Didelių ekonominių sunkumų patyrusi Latvija šiame reitinge šoktelėjo net 10 pozicijų - iš 31 į 21 vietą. Verslo pradžia sumažinta viena procedūra, verslo pradžios laikas – 4 dienomis. Mokesčių srityje našta sumažėjo tik dėl pelno mokesčio sumažinimo, o leidimų statyboms srityje nepasikeitė niekas - nei procedūrų skaičius, nei kaina nesumažėjo. Nuo estų atsiliekame pagal verslo pradžią, kreditavimą, ypač – investicijų apsaugą ir pagal šį parametrą užimame gana žemą vietą bendroje reitingo rikiuotėje – 101 iš 183.
Šis vertinimas nenagrinėjo administravimo biurokratinės naštos verslui ar verslo kontroliuojančių institucijų kiekio – nė vienoje iš šių sričių ryškesnių permainų nematyti. Atvirkščiai, verslas skelbia, kad reguliavimo našta išaugo 8 proc., per daug kišamasi į vidinius įmonių procesus. Naujausiame reitinge Lietuva vis dar yra tarp šalių, kuriose verslo sąlygos blogėjo. Kita vertus, palypėjimai tarptautiniuose reitinguose nėra tiek reikšmingi, nes jiems pakanka ne realių Vyriausybės darbų, o kosmetinių papudravimų.
Apskritai, vertinant verslo sąlygas Lietuvoje reikia pabrėžti, kad net jam veikiant tomis pačiomis mokestinėmis sąlygomis kaip europinėse šalyse, mūsų verslo rezultatai bus blogesni dėl nedidėlės rinkos, o įmonių konkurencinė kova yra žymiai sudėtingesnė.
Krašto verslininkai ginčija gerėjančius eksporto rodiklius, teigia, kad tai jų pačių įdirbio ir naujų rinkų paieškos rezultatas, o ne Vyriausybės nuopelnai. Dėl jos „pastangų“, ypač su Baltarusija, jei nutrūktų bendradarbiavimas ir krovinių srautas iš šios šalies per Klaipėdos uostą, tai bendras mūsų ūkio nuostolių mastas pasiektų apie 7 mlrd. Lt per metus. Skaičiuojama, kad mažėjant Klaipėdos uosto apkrovai darbo netektų apie 4,5 tūkst., geležinkeliuose – apie 3,5 tūkst. darbuotojų. Nepalengvės ir 480 lietuviško kapitalo įmonėms, kurios veikia Baltarusijoje.
Atliktas viešųjų pirkimų skaidrumo tyrimas parodė, kad šių procesų skaidrumas yra lygiai toks pat kaip ir prieš 3 metus. 48 proc. verslininkų pareiškė nedalyvavę viešojo pirkimo procedūrose, nes, neva, žinojo, kas taps konkurso nugalėtoju. Per 2011m. pagal korupcijos suvokimo indeksą tarp beveik 180 pasaulio valstybių Lietuva iš 46 vietos per metus nukrito į 50 vietą. O kaip A.Kubilius dėl šio indekso suvokimo rodiklių sakė kalbas būdamas opozicijoje!
Pavadinimai „Barclays“, IBM bei „Western Union“ tapo pagrindiniu argumentu, kalbant apie užsienio investicijas. Šiais pavyzdžiais ūkio ministras ir premjeras atmuša svarstymus apie vangų krašto atsigavimą ir mažas užsienio investicijas. Užsienio verslininkai kliūtimi laiko sudėtingą Lietuvos mokesčių politiką, biurokratiją ir korupciją.
Garsieji vardai buvo iš esmės Lietuvos nupirkti, valstybei savo lėšomis dengiant dalį šių kompanijų investicinių išlaidų, taikant kitas lengvatas. Ar tai iš tiesų būdas pritraukti investuotojus, ar tai nesusiję su tam tikrais politiniais reitingais, kokia tokių investicijų reali nauda?
„Šiltnamio“ valdžios politika užsienio verslui būtų pateisinama, jei taip pat rūpestingai būtų globojamas ir vietinis verslas, jei skaičiuotame naujas lietuviško kapitalo įmones ir jose sukurtas darbo vietas. Deja, kol kas skaičiuojame įmonių bankrotus, bedarbius. Šimtai lietuviško verslo įmonių savo veiklą ar bent juridinius organus perkėlė į kitas šalis – Lenkiją ar Estiją - ir ten nebankrutuoja. Reiškia, mūsų verslininkai išmano verslo dėsnius, sugeba konkuruoti, o Lietuvoje negali sėkmingai veikti dėl valdžios nemokšiškų sprendimų formuojamos nepalankios verslui aplinkos.
Krašto verslas blogai vertina sugriautą visose savivaldybėse veikusią verslo informacijos centrų (VIC) sistemą bei inkubatorius. Buvo žadama dar 2010 m. pradžioje įgyvendinti naująją sistemą, įsteigti 7 regionines EL (Eksportuojančioji Lietuva) atstovybes ir 60 atstovų, dirbančių tiesiogiai savivaldybėse, tačiau sutartimis susietų su EL ir turinčių atlikti darbus, kuriuos atlikdavo VIC. Ten, kur savivaldybės prisiėmė VIC, jie buvo likviduoti, nes reta savivaldybė suvokia verslumo skatinimo svarbą.
Kaip verslo sąlygų gerinimą valdžia nurodys šią vasarą Seime priimtą Mažųjų bendrijų įstatymą. Tai dar viena ūkinės komercinės veiklos forma. Verslui didžiausia problema - ne verslo formų trūkumas, o aiškumo ir mokestinės aplinkos stabilumo, vienodų sąlygų verslui stoka ir tragiškai nuskurdusi rinka.
Ko reikia verslui?
Verslas, visų pirma, siekia verslo sąlygų aiškumo, mokesčių stabilumo, lengvesnės administracinės naštos, palankios verslo aplinkos, kuri užtikrintų konkurencingos ekonomikos kūrimą. Po valdžios naktinių mokesčių demaršų verslas yra praradęs pasitikėjimą valdžia, todėl ūkio raidą teigiamai veiktų atkurtas pasitikėjimas tarp valdžios ir verslo subjektų. Štai kodėl asocijuotos verslo struktūros, įvertindamos patirtį ir žvelgdamos į perspektyvą, siūlo politinėms partijoms bei profsąjungoms pasirašyti nacionalinį susitarimą 2012-2016 m. Krašto ūkis tik laimės, kai valstybei ir verslui aktualūs klausimai bus sprendžiami dalyvaujant asocijuotoms verslo organizacijoms, kartu ieškant optimalių sprendimo būdų ir priemonių.
Verslui, patyrusiam naktinės mokesčių reformos siurprizus, svarbu mokestinės aplinkos verslui pastovumas, kad nauji mokesčiai būtų prognozuojami, įvedami apie tai paskelbus ne vėliau kaip prieš 6 mėnesius iki jų įsigaliojimo ir šio principo būtų laikomasi. Mokesčių lengvatos verslui turi būti taikomos atsižvelgiant į konkurencines sąlygas, ekonomiškai pagrįstos ir būtų diferencijuotos palaikant smulkaus ir vidutinio verslo plėtrą. Būtina tikslinti verslo kreditavimo teisinę aplinką, siekti pažangos sprendžiant įmonių nemokumo, kreditorių ir skolininkų problemą. Smulkiam verslui aktualu mažinti naujų įmonių įregistravimo kaštus, įstatinio kapitalo dydį, griežtų antimonopolinių priemonių taikymas, kova su nesąžininga konkurencija. Verslas taip pat suinteresuotas efektyviu biudžeto, skolintų ir ES struktūrinių fondų bei kitų lėšų investavimu į infrastruktūrinius projektus: kelius, geležinkelius, energetikos objektus ir kt., biurokratinių kliūčių investiciniams projektams įgyvendinti šalinimu – tobulinti žemės įsigijimo, jos paskirties pakeitimo, statybos įforminimo, žemės išpirkimo valstybės reikmėms ir kt. procedūras. Verslas yra už užsienio investicijas, ypač užtikrinančias technologinę Lietuvos pažangą, už palankias sąlygas kūrybinių industrijų plėtrai. Gerinant bendrą verslo aplinką toliau reikia kovoti su šešėline ekonomika, kontrabanda ir korupcija. Ypač didelį nepasitenkinimą kelia viešieji pirkimai, todėl reikia tobulinti viešųjų pirkimų procedūras ir praktiką, užtikrinti jų skaidrumą, pirkimų sutarčių vykdymo kontrolę, efektyvumą grįsti plačiau naudojant ekonominio naudingumo kriterijų. Valstybės biudžeto ir ES paramos lėšoms vykdyti privalomus pirkimus centralizuotai, per Centrinę perkančiąją organizaciją.
Verslas susiduria ir su kvalifikuotos darbo jėgos rengimo problemomis. Toliau reikia stiprinti profesinį mokymą, derinti jį su darbo rinkos raidos tendencijomis, kooperuoti valstybės ir verslo finansinę paramą bei gamybinę bazę sudarant sąlygas atlikti praktiką, numatant ir atlyginimą už ją.
Lengvinant verslo administracinę naštą būtina keisti verslą kontroliuojančių institucijų veiklos praktiką, didinti skaidrumą. Administracinės ir reguliavimo naštos mažinimas išlaisvintų verslo kūrybinį ir inovacijų potencialą, jis galėtų koncentruotis į konkurencingumą vidaus ir užsienio rinkose, veiklos plėtrą grįsti inovacijomis ir visa apimančiomis elektroninėmis paslaugomis. Elektroninės paslaugos ne tik leis išvengti nereikalingos dokumentų cirkuliacijos, bet ir užtikrins veiksmų skaidrumą, informacijos sklaidą ir lengvesnę kontrolę, mažins biurokratinę naštą verslui.
Įgyvendinus šias priemones galėtume kalbėti apie palankios verslui aplinkos sukūrimą.