Lietuvą sukrėtė nepilnamečių įvykdytas kraupus nusikaltimas. Pirmadienį Vėliučionių kaime (Vilniaus r.), smėlio karjere, buvo rastas akmenimis mirtinai uždaužyto penkiolikmečio kūnas. Įtariama, kad šią egzekuciją įvykdė keturi nepilnamečiai, Vėliučionių vaikų socializacijos centro, kuriame mokėsi ir nužudytasis, auklėtiniai.

Galėjo būti užkastas gyvas

Aukos lavonas paslėptas mėginant slėpti itin žiauraus nusikaltimo pėdsakus. Spėjama, kad paauglys karjere buvo užkastas gyvas, tačiau tai turės patvirtinti teismo medicinos ekspertai.
Netrukus po įvykio Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai sulaikė tris įtariamuosius, o ketvirtojo pagal įstatymus baudžiamojon atsakomybėn patraukti negalima, mat jam vos dvylika. Pradėtas ikiteisminis tyrimas. Jam vadovaujantis Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras Ruslanas Boiko kreipėsi į teismą dėl įtariamųjų suėmimo. Šešiolikos metų įtariamąjį, galbūt nusikaltimo organizatorių, leista suimti 3 mėnesiams, penkiolikmetis suimtas dviem mėnesiams. R.Boiko nusprendė, kad įtariamuosius izoliuoti būtina, nes po nužudymo jie esą įvykdė kelis plėšimus. Likę laisvėje jie gali vėl nusikalsti, pasislėpti ar trukdyti tyrimą. Anot prokuroro, nepilnamečiai pripažįsta jiems pareikštus įtarimus.

Nežmoniško nusikaltimo detalės, motyvai ir aplinkybės dar nėra aiškios. Kaip pareigūnams prisipažino vienas iš įtariamųjų, sekmadienį jie, pabėgę iš Vėliučionių vaikų socializacijos centro, parduotuvėje pavogė degtinės butelį, kurį drauge ištuštino Liepų alėjoje esančiame smėlio karjere. Čia tarp apgirtusių paauglių kilęs konfliktas pasibaigė vieno iš jų mirtimi. Konflikto aplinkybių įtariamasis teigė nepamenantis, nes buvo pernelyg apsvaigęs. O kitas jaunuolis, į policiją atvestas senelio, prasitarė, kad buvo verčiamas prisidėti prie egzekucijos, nes buvo grasinta, jog jei nepaklus, jam taip pat blogai baigsis.


Senos naujų centrų bėdos

Vėliučionių vaikų socializacijos centro interneto svetainėje paskelbtas pranešimas, kuriame reiškiama gili šio centro bendruomenės užuojauta žuvusio ugdytinio šeimai ir artimiesiems. Čia pat tinklalapyje išvardyti gražūs šios ugdymo įstaigos tikslai, pateikiama nuotraukos ir informacija apie susitikimą su Seimo nariu Gintaru Songaila, apsilankiusiu čia vos prieš mėnesį ir atvežusiu dovanų, tarp jų ir naują kompiuterį. Tačiau senos skaudžios centro bėdos, beje, būdingos visoms tokio tipo įstaigoms Lietuvoje, nutylimos ir visuomenei beveik nežinomos.

Tai „Valstiečių laikraščiui“ patvirtino ir Tomas Kaulinskas, viešosios įstaigos „Kitas variantas“ įkūrėjas ir vadovas, vaikų socializacijos centruose vykdantis savanorišką veiklą. „Problemos čia senos, tradicinės, paveldėtos dar iš sovietmečio, kai šios įstaigos buvo vadinamos specialiomis proftechninėmis mokyklomis ar vaikų kolonijomis, – tvirtino T.Kaulinskas, pabrėždamas, kad išsako grynai asmeninę nuomonę. – Šios prastai pagarsėjusios įstaigos buvo griežtai izoliuotos nuo visuomenės, apie jas nebuvo kalbama, jos tarsi nė neegzistuodavo. Vaikai jose būdavo ne auklėjami, o tiesiog laikomi tarsi žvėriukai narveliuose, jų problemos nesprendžiamos. Laikai pasikeitė, tačiau sena tvarka ir įpročiai liko. Centrų darbuotojai dirba senoviškai ne iš blogos valios: tiesiog kitaip nemoka.“

Anot pašnekovo, vaikų socializacijos centrai reikalingi jau vien todėl, kad čia globojami ir ugdomi likimo nuskriausti vaikai, deja, tai daroma neprofesionaliai. Labai trūksta kompetentingų specialistų, ypač psichologų. Šių pagalbos reikia ne tik vaikams, bet ir darbuotojams, mat šiose ugdymo įstaigose tvyro didžiulė įtampa, nuolat kyla aštrių konfliktų. Konfliktai tarsi užgesinami viduje, nenešant šiukšlių į lauką, tačiau jų padariniai nenuspėjami.

Anot T.Kaulinsko, tragiškas įvykis Vėliučionyse nėra netikėtas, juo labiau – auklėtinių pabėgimas iš centro. „Tai įvyksta dažnai, net žiemą vaikai pasprunka basomis, auklėtojai naktį keliami iš lovų ieškoti bėglių, pasitelkiama policija… Sulaukę 18-os šių centrų ugdytiniai vis vien atsiduria gatvėje: galime įsivaizduoti, koks gyvenimas laukia jų, neturinčių savarankiškumo įgūdžių. Todėl kartu su „Kito varianto“ savanoriais vedu jiems asmeninio efektyvumo ir savęs pažinimo pamokas. Mokome pasitikėti savimi, kabintis į gyvenimą, pasirinkti darbą, nors ir paprastą“, – pasakojo savanoriškos organizacijos vadovas, pabrėžęs, kad tai – normalūs vaikai, tik turintys daugiau problemų.

Ne viskas priklauso nuo vadovų

Tikėtina, kad po šios tragedijos visi šunys bus kariami ant vaikų socializacijos centrų. Iš tikrųjų ar šių įstaigų vadovai nėra kalčiausi – nesugeba persitvarkyti, suvaldyti savo auklėtinių? T.Kaulinskas sutiko, kad nuo vadovo daug kas priklauso. „Yra iniciatyvių, veržlių vadovų, tačiau daugelis kitų verkia dėl lėšų stygiaus, teisinasi neturį galimybių ką nors iš esmės pakeisti. Tai daugumos biudžetinių įstaigų vadovų bėdos. Tačiau svarbiausia – ne nesuvaldomi auklėtiniai, ne seni vadovai ar netikę darbuotojai, nes tai ministerijų lygio problema“, – apibendrino pašnekesį T.Kaulinskas. Kalbintų ekspertų nuomone, akmenį mesti į vaikų socializacijos centrus, anot Biblijos, gali tik tie, kas patys – be nuodėmės.

Galvosūkis ministerijai

Vaikų socializacijos centrų veiklą kuruoja Švietimo ir mokslo ministerija. Jai priklausytų inicijuoti pertvarkas šiose valstybinėse įstaigose, tačiau inovacijomis kažkodėl labiau rūpinasi savanoriškos organizacijos, tokios kaip „Kitas variantas“ ar „Gelbėkit vaikus“. Anot šios tarptautinės įstaigos generalinės direktorės Rasos Dičpetrienės, ir valstybiniuose vaikų globos namuose problemos panašios.

„Ne tik auklėtiniams, bet ir darbuotojams čia labai stinga psichologinės pagalbos, kuri, beje, turėtų būti nuolatinė. Paprasta nupirkti ir padovanoti vaikams kompiuterį, tačiau mūsų organizacija laikosi nuomonės, kad ilgalaikė specialistų pagalba yra nepalyginti svarbesnė. Todėl nuo 2008 m. rengiame ilgalaikius seminarus ir mokymus, kuriems samdome psichologus, mat pastarųjų vaikų globos namai dažnai apskritai neturi arba teskiria tam pusę ar ketvirtį etato. Tokios pagalbos efektyvumą sunku greitai įvertinti ar išmatuoti, tačiau jos nauda neabejojame“, – tikino R.Dičpetrienė, kurios vadovaujama organizacija vykdo tokią veiklą 40-yje vaikų globos įstaigų.

Vėliučionių vaikų socializacijos centre psichologas yra, tačiau pašnekovai abejojo, ar vieno pakanka. Šių specialistų įvairiose aukštosiose mokyklose kasmet parengiama vis daugiau, štai Mykolo Romerio universitete rengiami net teisės psichologai, tačiau visiems jiems labai sunku rasti darbą.

Kalčiausias ne alkoholis

Nepilnamečiai Vėliučionyse įvykdė nusikaltimą apsvaigę nuo alkoholio, tad tikėtina, kad kai kurie politikai nepraleis progos ir vėl trimituoti apie svaigalų žalą jaunimui. Tačiau alkoholis tik apnuogina giliai slypinčias paauglių problemas, kurių neišspręs net nusamdytas batalionas psichologų. Problemos atspindi ligas, kuriomis serga mūsų visuomenė. Smurtas Lietuvoje toleruojamas visais lygiais, o žodinis smurtas bei patyčios sklinda kone kasdien ir iš Seimo tribūnų.

Prisiminkime šiauliečių gimnazisčių, supjausčiusių savo draugę gabalais, istoriją. Jos nusikaltimą įvykdė nebūdamos apsvaigusios, be to, gyveno normaliose šeimose. Tai rodo, kad paauglių nusikalstamumo priežastys kur kas sudėtingesnės. Paaugliai paprastai nesugeba paaiškinti tikrų žiauraus savo elgesio motyvų, nes jų nesuvokia.

Žymus britų vaikų psichiatras Donaldas Vinikotas tvirtino, kad paaugliai suaugusiesiems visada yra rimtas išbandymas, mat šiame amžiuje žmonės iš principo linkę konfrontuoti ir ypač negailestingai apnuogina pasaulio bėdas. Suaugusiųjų uždavinys yra garbingai priimti ir atlaikyti šį išbandymą.

Šaltinis
„Valstiečių laikraštis“
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (89)