Daugelis ligonių ir poliklinikų jau parengė raštų formas. Jų kiekis ir sudėtingumas priklauso nuo medicinos įstaigos veiklos. Kuo sudėtingesnis tyrimas ar operacija, tuo daugiau komplikacijų vardijama (baigiant mirtimi). Ligoninėje paskutinį kartą savo autografą įrašysime ją palikdami – turėsime patvirtinti, kad sutinkame su medikų išvada gydymą stacionare nutraukti. Ne paslaptis, kad tai susiję su to paties įstatymo punktu, pagal kurį už padarytą žalą pacientas iš medikų gali prisiteisti iki 50 minimalių mėnesinių algų, o ypatingais atvejais – ir daugiau.
Suprantama, pacientai ėmė nerimauti: ar būsime priversti tapti savamoksliais medikais, kad patys galėtume nuspręsti, koks gydymas mums tinkamiausias? Vilniaus Šeškinės poliklinikos direktorius Jonas Kairys teigia, kad pasistengti teks ne pacientams, o medikams. „Juk ir anksčiau buvo gydytojų, kurie net atsiguldavo ant kušetės ir parodydavo, kaip ligonis turi gulėti, kaip keltis iš lovos“, – teigia pašnekovas. Kita vertus, naujoji tvarka drausmins ir pacientus. Pavyzdžiui, 16–17 metų paaugliai atsisakydavo atlikti kraujo tyrimą, o namie sakydavo, kad gydytojas jo nepaskyrė. J. Kairys tikisi, kad dabar jie taps drausmingesni: „Bent jau galėsime pareikšti: ateikite, kai susitarsite namie“.
Reakcijos – prieštaringos
Žvelgiant pacientų akimis, medikų įpareigojimas informuoti apie ligos pobūdį, galimas komplikacijas ar skiriamų vaistų šalutinį poveikį, turėtų būti sveikintinas. Štai pagyvenusi pacientė prisimena, kaip jos bandymas pasakyti, kad gerdama neurologės skirtus vaistus anksčiau jautėsi blogai, sulaukė tik gydytojos šypsenos: „Vaistų informacinis lapelis skirtas ne Jums, o man“. Dar blogiau jaučiasi pas bendrosios praktikos gydytoją: už durų – visada eilė, tad gydytoja taip skuba, kad stumte išstumia iš kabineto. „Kartais tik išėjusi prisimenu, ko nepaklausiau“, – guodžiasi moteris. Kita pacientė prisipažįsta, kad, norėdama išsiaiškinti, kiek laiko gali tęstis chirurgo diagnozuotas uždegimas, turėjo naršyti po internetą. Mat gydytojo paaiškinimas buvo išrašyti vaistai. Beje, apie jų poveikį, pašnekovė irgi perskaitė internete.
„Jei pacientas klausia, atsakau, bet pati į kalbas nesileidžiu, – prisipažįsta mūsų kalbinta gydytoja. – Per dieną turime priimti 30 ligonių. Vieno paciento apžiūrai skiriama 15 min., o už durų visada laukia su papildomais talonais. Ilginti konsultacijos laiko neįmanoma – gydytojų krūviai nerealūs. Mūsų darbo laiką ilginti irgi beprasmiška – po šešių darbo valandų būname visai išsunkti.“ Anot pašnekovės, yra paruošti trafaretai, tačiau jie skirti tik įprastoms aplinkybėms ir dažniausiems tyrimams (širdies veiklos, plaučių, kraujo). Visa kita tenka rašyti ranka: kad pacientas siunčiamas pas specialistą, kad gavo kompensuojamų vaistų ar siuntimą mokamam tyrimui ir pan. Papildomi įrašai, kuriuos reikia pasirašyti pacientui, kortelėje sudaro maždaug tiek pat, kaip jo būklės įvertinimas. O jeigu pacientas dar pradėtų gilintis, po kuo pasirašo, klausimų kiltų dėl kiekvieno sakinio. Mat net paprasčiausias radikulitas kortelėje įvardijamas sunkiai įkandamais medicininiais terminais. Pašnekovė teigia, kad, žmogui atsisakius ligoninės, jo parašu apsidraudžianti jau seniai. Tačiau dabar pacientas turi pasirašyti net dėl to, kad sutinka pasveikęs po paprasto peršalimo. Tad ar netaps parašas tik formalumu, o medikų ir pacientų santykiai vėl grįš į įprastas vėžes?
Apnuogino problemas
Vilniaus miesto universitetinės ligoninės direktorius Rimantas Keblas irgi patvirtina, kad prieš operacijas ar sudėtingus tyrimus parašų iš pacientų ligoninėje prašoma jau seniai. Tačiau parašas reiškia tik tai, kad pacientui buvo suteikta informacija. „Jeigu žmogus atsigulė į ligoninę, medikas privalo pasakyti viską, net kad yra viena galimybė iš milijono mirti. O pacientai iškart išsigąsta. Kita vertus, juk mes – ne amžini. Bet kokia liga turi savo eigą, dauguma jų –chroniškos. Tokiais atvejais ligonis negali reikšti pretenzijų, kad gydytojas – ne ponas Dievas“, – samprotauja pašnekovas.
Anot R. Keblo, užsienyje parašų tvarka galioja jau 15–20 metų, todėl pacientai kur kas aktyviau dalyvauja gydyme. Juk seniai žinoma, kad sveikata nuo gydytojo darbo priklauso tik 10 proc. 90 proc. sudaro žmogaus gyvenimo būdas, įpročiai, darbo ir poilsio derinimas, pagaliau sąžiningas laikymasis gydytojo nurodymų. „Normalių sąlygų negali užtikrinti ir valstybė, tad nereikia visų šunų karti ant medikų. Jei gydytojai galėtų dirbti vienu etatu, gautų normalią algą, turėtų 5, o ne 15–20 pacientų, bendrauti jiems būtų vienas malonumas, – mano medikas. – Tikėkimės, kad nusistovės protingas parašų skaičius. Kol kas įstatymas kategoriškas – pacientas pasirašyti turi praktiškai dėl kiekvieno gydytojo judesio. Girdėjau kalbant, kad ministerija pasižadėjusi išleisti paaiškinimus. Bet koks yra įstatymas, kurį vos priėmus reikia aiškinti?“
Sveikatos apsaugos viceministras Rimantas Šadžius tvirtina, kad, galimas dalykas, medikai dabar kartais reikalauja ir daugiau parašų nei reikėtų. Iš esmės įstatymas numato tik kelis pagrindinius atvejus: kai reikia iš kelių gydymo alternatyvų pasirinkti vieną, kai būtina intervencija į žmogaus organizmą ir kai pacientas raštu nurodo, kam gali būti teikiama informacija apie jo buvimą ligoninėje ar sveikatos būklę. Kita vertus, jei pacientas gydytojui paprašius parašu patvirtins vaistų ar procedūros paskyrimą – tai savotiška medikų darbo kontrolės forma. Mat anksčiau yra pasitaikę atvejų, kai kompensuojami vaistai būdavo tiesiog „nurašomi“ įrašius juos į paciento kortelę, šiam apie tai nieko nežinant. „Tačiau paciento parašas tikrai nepateisina medikų klaidų. Pavyzdžiui, žmogus iš tiesų prieš operaciją pasirašo po tuo bauginančiu tekstu, kuriame išvardijamos visos įmanomos komplikacijos. Bet ten nepasakyta, kad operacijos metu aplaidus chirurgas organizmo viduje paliks keletą tamponų ir dar pames pincetą“, – teigia pašnekovas.
Ar nepiktnaudžiaus pacientai?
Valstybinės medicininio audito inspekcijos direktorė Ramunė Navickienė pabrėžia, kad mūsų Civiliniame kodekse seniai nurodyta, jog gydytojas privalo informuoti pacientą ir jam suprantamu būdu paaiškinti diagnozę. Pacientas sutikti su siūlomu gydymu arba jo atsisakyti gali tik turėdamas labai daug informacijos: jam turi būti pateiktos visos įmanomos alternatyvos. O paciento parašas – vienintelė galimybė patikrinti, ar gydytojas šią pareigą atliko, jei koks nesusipratimas pasiektų teismą.
Kita vertus, naujoji tvarka drausmins ir pacientą: jei pacientas, pasijutęs gerai, liaujasi vartoti vaistus, o paskui liga atsinaujina, negalima kaltinti gydytojo. Pašnekovė neabejoja – jeigu gydytojai dažniau kalbėtųsi su pacientais, skundų srautas į audito tarnybą sumažėtų perpus. Paklausta, ar nebijanti, kad parašais pradės piktnaudžiauti ir pacientai (pavyzdžiui, nepasirašydami), R. Navickienė teigia, kad tam irgi sukurtas mechanizmas: „Jei žmogui ligoninėje geriau nei namie ir jis kategoriškai atsisakys pasirašyti, kad sutinka išvykti, siūlyčiau bent dviem medikų parašais paliudyti, kad toliau jį gydyti stacionare nėra būtinybės“.
O dabar priešinga padėtis: žmogus nuo streso ar skausmo nesugeba adekvačiai reaguoti į medikų prašymą duoti sutikimą jį gydyti, gal apskritai yra be sąmonės, o jo artimieji atsisako prisiimti atsakomybę? „Tuomet sprendimą dėl gydymo turi teisę priimti gydytojų konsiliumas: ligonis tiesiog gelbėjamas. Taip yra visame pasaulyje“, – mano R. Šadžius. O kas, jei žmogus sąmoningai atsisako gydytis? Juk pagal įstatymą mes turime ir tokią teisę? Anot pašnekovo, bet kuris geras gydytojas yra ir psichoterapeutas, gydantis ne tik skalpeliu ar vaistais: „Tikrą gydytoją pagal tai ir atskirsite – jo net žvilgsnis šiltesnis, o pakalbėjus su juo tampa ramiau. Jis turi pasistengti įtikinti žmogų. Jei nepavyks – ką gi, gerbkime ir tokią valią“.
Privatumo sargai
Nuo sausio 1 d. informacija apie paciento buvimą ligoninėje be jo sutikimo neteikiama, beje, net jeigu šis dėl savo būklės sutikimo išreikšti negali. Formaliai žiūrint, net apie tai, kad vaikas atsidūrė ligoninėje, negalima pranešti tėvams be jo sutikimo. Tiesa, po keleto nemalonių kuriozų šiuo atveju greičiausiai informacija bus pradėta teikti, juolab kad tas pats įstatymas skelbia: „Kai pacientas yra praradęs sąmonę ir nėra jo sutikimo, konfidenciali informacija gali būti suteikiama paciento atstovui, sutuoktiniui, tėvams ar pilnamečiams vaikams“.
Kita vertus, užsienyje žmonės neskambina į ligonines ieškodami savo artimųjų. Tai jų prašymu daro pagalbos tarnybos. Pas mus panašių struktūrų nėra.
Pasak R. Navickienės, konfidencialumas gerbiamas visame pasaulyje: „Tik mes buvome įpratę, kad žmonės blaškosi po ligoninę ir klausinėja, ar ne šioje palatoje guli tas ar anas. Yra įstaigų ir su gražiais pavyzdžiais. Klaipėdos ligoninė turi informacinį skyrių. Lankytojai pirmiausia kreipiasi į jį, tuomet klausiama paciento. Viską įmanoma padaryti civilizuotai, nepamirštant žmogaus teisių“. Kolegei pritaria ir R. Šadžius: „Deja, šiandien gydymo įstaigose dar pernelyg gajos tarybinės tradicijos: atsitinka, kad pacientai koridoriuje smalsiai tyrinėja vienas kito kortelę, o seselė išlekia iš kabineto ir garsiai klausia: „Petraiti, ar atnešėte šlapimo tyrimui?“
Ir visiems aišku, kad tas, kuris paraudo, yra Petraitis, o jo rankinėje – buteliukas su šlapimu. Antai bankuose jau prie kasos nesigrūdame ir svetimų pinigų neskaičiuojame – įpratome palaukti prie nubrėžto brūkšnio. Gal ir pokalbis tarp paciento ir gydytojo pagaliau taps tikrai šventa paslaptimi? Žinoma, perlenkimų, nesusipratimų, perdėto uolumo pradžioje neišvengsime. Vis dėlto bene svarbiausia Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo mintis – asmens konfidencialumo apsauga, jo privataus gyvenimo neliečiamumas“.