“Naujasis įvaizdis” moterį sugrąžino atgal į La Belle epochą ir pradėjo garbinti ypač regresyvų moteriškumą: moteris kaip pasyvius sekso objektus, vyrų galios ir statuso atspindžius, moteris, kurioms reikėjo pagalbos išsikviesti taksi, kurios kelionėje nebūtų apsiėjusios be didžiulių lagaminų, prikrautų puošnių drabužių, kurioms reikėjo tarnaičių, padedančių apsivilkti.
Pirmosiose Dior kolekcijose buvo dienai skirtų drabužių, kurie svėrė po 4 kilogramus ir vakarinių suknelių, svėrusių net 30 kilogramų. Su tokiomis apie šokimą negalėjo būti jokių kalbų. Kaip mes tam pasidavėme?
Ir nors 1947 pademonstruotą pirmąją Dior kolekciją ir naująjį įvaizdį Plessix Gray pavadino visiškai neskoningu, prancūzų dizaineris išgarsėjo akimirksniu.
Britanijos vyriausybė stengėsi uždrausti Dior kūrybą, kadangi prekių normavimo kontekste ji atrodė per daug prabangi. Tačiau šį 6-erius metus trukusį karą laimėjo stilingi, ekstravagantiški drabužiai, nes moterims atsibodo praktiška ir griežta apranga.
Netgi jaunoji princesė Margaret susidomėjo Dior “naujuoju įvaizdžiu”. Po privataus madų renginio Prancūzijos ambasadoje Londone ji buvo sužavėta naujojo stiliaus ir ėmė dėvėti šio dizainerio kurtus drabužius. Ji pamėgo ilgus pūstus sijonus, aukštakulnius batelius ir kiek įmanydama susiverždavo liemenį. Netrukus visos madingos moterys pasekė princesės pavyzdžiu.
“Naujasis įvaizdis” taip įsitvirtino madoje, kad ir šiandien, prabilus apie Dior epochą, prieš akis iškyla vapsvos liemenys, krūtis iškeliančios liemenėlės, didelės skrybėlės ir daugiasluoksniai sijonai. Šis įvaizdis šiandien toks pat ryškus ir elegantiškas kaip ir prieš 58-erius metus, kuomet 1947 metų vasario 12 dieną pokario Paryžiuje žurnalistams ir pirkėjams buvo surengtas renginys, kuris prisimenamas iki šiol ir kuriame demonstruotos kolekcijos buvo kopijuojamos kaip jokios kitos.
Anot “Vogue” žurnalisto, “naujųjų mados namų ateljė ir salonuose tvyrojo tokia užkrečianti pasitikėjimo savimi atmosfera, kad niekas nekreipė dėmesio į šildymo ir apšvietimo problemas.”
Dior “naujasis įvaizdis” buvo toks sėkmingas, kad 1949 m. dizainerio produkcija sudarė 75 procentus viso prancūzų mados eksporto ir 5 procentus visos prancūzų eksporto pardavimų.
“Harper Bazaar’s” žurnale Carmel Snow rašė: “Dior išgelbėjo Paryžių taip pat, kaip Paryžius buvo išgelbėtas per Marne mūšį.”
Bet vargu ar Dior atrodė kaip išgelbėtojas. Jis buvo drovus, atsiskyręs, pliktelėjęs, apkūnus vyriškis, kuris retai šypsojosi ir labiau priminė kaimo kunigą nei išpaikintą dizainerį. Madas kurti jis pradėjo jau būdamas vyresnio amžiaus.
Tačiau jis turėjo tai, ko trūko kitiems to meto dizaineriams – šoumeno ir verslininko gyslelę. Jis pirmasis suteikė kolekcijoms pavadinimus ir kasmet kūrė radikaliai besiskiriančias formas, todėl jo mados tikrąja ta žodžio prasme kasmet išeidavo iš mados.
Nors karo apribojimai galiojo iki pat 6-ojo dešimtmečio, gamintojams pavykdavo pasiūti ribotą kiekį “naujojo įvaizdžio” drabužių iš paprastesnių medžiagų. Tuo tarpu Dior vakarinėms suknelėms reikėjo daugybės medžiagos.
Britės, negalėjusios sau leisti įsigyti brangių Dior suknelių, ėmė jas kopijuoti: iš dviejų sijonų susidurdavo vieną, o pakraščius, kad drabužis būtų ilgesnis, apsiūdavo kailiu ir raukiniais.
Kitus 10 metų Dior plėtojo “Naujojo įvaizdžio” temą. Jo reputaciją kėlė “Princesės”, “A”, “S”, ir “Y” linijos.
Dior mirė 1957 m. nuo infarkto. Tuo metu jis buvo multimilijoninės organizacijos vadovas. Dior mados namai kūrė ne tik aukštąją madą, bet ir gatavų drabužių kolekcijas, papuošalus ir aksesuarus, kvepalus Miss Dior, Diorama ir Diorissima.
1955 m. šiuose mados namuose pradėjo dirbti Yves Saint Laurent, po staigios savo mokytojo Dior mirties užėmęs jo vietą.
Dior mados namai išlaikė savo, kaip aukštosios mados kūrėjų, įvaizdį. Gabūs dizaineriai, tokie kaip Marc Bohanas ar Johnas Galliano, šiam įvaizdžiui suteikė elegancijos ir humoro elementų. “Naujasis įvaizdis” išblėso 7-ajame dešimtmetyje, bet jo įtaka jaučiama ir šiandienos aukštojoje madoje. Pirmoji Galliano kolekcija buvo beveik identiška surengtajai Paryžiuje prieš 60 metų. Šiuolaikinė karta apie “naująjį įvaizdį” sužinojo iš filmų “Evita” (Eva Peron buvo Dior drabužių gerbėja) ir “Aviatorius” (naujas filmas apie Amerikos milijardierių Howardą Hughes).
