– KGB buvo kur kas labiau centralizuota institucija nei milicija, be to, saugumo darbe buvo itin stipriai pabrėžiamas ideologinis pagrindas. Pagaliau po Sąjūdžio revoliucijos ir valstybės pripažinimo de facto baigiasi ta liberali epocha, kai žmogui paliekama teisė pasirinkti tam tikrą poziciją. Geriausias pavyzdys – visos „voratinklių” istorijos, be jokios analizės skelbiami archyviniai dokumentai, be jokių paaiškinimų ar konteksto labai aiškiai skiriamos priešiškos stovyklos. Kitaip tariant, pradedama demonizuoti KGB. Vėliau visiems šitos istorijos nusibosta ir įvyksta tam tikras visuomenės susitarimas: geriau šitą istoriją užmirškime...
– Tačiau, kaip rodo šie laikai, tokio susitarimo nebuvo. Ir ar apskritai jo reikia? Juk visuomenė pagaliau turi teisę žinoti tų, kuriuos ji renka į aukštus politikos postus, tikrąsias konjunktūros nekoreguotas biografijas.
– Taip, dabar vėl iškyla tai, kas buvo aktualu 1991–1992 m. ir kas užkirto kelią pirmiausia kadriniams KGB karininkams pasirinkti labai aiškią stovyklą. Jie tiesiog pamatė, kad jau nebeturi beveik jokių galimybių legitimizuotis toje naujojoje visuomenėje.
– Bet jie jau vieną kartą pasirinko ir įstatymai, kad ir kokie prasti būtų, jiems suteikė tokią galimybę – ateiti ir prisipažinti. Atėjo 1500. Dar beveik 5000 ignoravo įstatymą ir, pasirodo, buvo teisūs, nes bent jau jų darbinės veiklos niekas neriboja, kol įrodymai guli Omsko archyve. Skelbti jų negalima, nes užtampys po teismus ir greičiausiai bylas laimės. Ką daryti?
– Galime pažiūrėti, kas vyko ir tebevyksta Čekijoje, Lenkijoje ar Vokietijoje. Čekai, pavyzdžiui, turėdami gerų norų, paskelbdami slaptųjų bendradarbių sąrašus, klausimo neišsprendė. Paaiškėjo, kad sąrašuose buvo ir klaidų, neskaitant sąmoningų „dovanėlių”. Slaptosios tarnybos, matydamos savo veiklos pabaigą, su savo didžiausiais priešais ten susidorojo opozicijos rankomis, dažniausiai falsifikuodamos archyvinius dokumentus. Ši praktika buvo taikoma visame Rytų bloke. Taip daugėjo teismų procesų ir šis bylinėjimasis nesibaigęs iki šiol. Vokietijoje iš 3000 patikrintų Štazi agentų bylų tikrai įrodyta tik 300 bendradarbiavimo atvejų.
Be to, nepamirškime, kad Rytų Europoje archyvai kur kas išsamesni nei Lietuvoje, nes iš ten beveik nieko neišvežta ir labai mažai sunaikinta. Todėl Lietuvoje tai dabar nieko neduos, nes pagal naują Asmens duomenų apsaugos įstatymą teismai bus užkrauti paviešintųjų skundais. Ką daryti? Manau, reikia jiems duoti dar vienerius metus, pakoregavus Liustracijos įstatymą, o aukštieji pareigūnai, prieš skirdami ką nors į atitinkamas pareigas, turi vadovautis kartu ir moralės dalykais...
Teisiškai sugalvoti tokį mechanizmą ir jį pritaikyti nėra įmanoma. Kalbėdami apie bendradarbiavimą su KGB mes stipriai „užsicikliname”. To bendradarbiavimo lygmenys buvo labai skirtingi, todėl visada reikia konkretizuoti. Man KGB agentas, nevykdęs jokios veiklos, yra daug geresnis nei koks psichiatras, uždarydavęs disidentus psichiatrinėse ligoninėse. Jei mes iš tikrųjų norime suvokti savo santykį su praeitimi, turime išplėsti diskusiją nuo KGB iki sąmoningo kolaboravimo temos.
– Jei jau prabilome apie asmeniškumus, šiuo požiūriu būtų įdomi ir jūsų istorija. Ją konkretizuodami galbūt galėtume čia įžvelgti dar vieną išeitį – kiekvienas, atvirai visuomenei papasakodamas apie savo ryšius su KGB, apie kolaboravimo ar nekolaboravimo motyvus, faktiškai apsidraustų nuo galimo šantažo ar spekuliacijų šia tema...
– Šie atsiminimai man iki šiol yra skaudūs, nes tuo metu man reikėjo pasirinkti... Aš pasakysiu atvirai: kai svarsčiau pasakyti „taip” arba „ne”, abiem atsakymams tada daviau po 50 procentų... Taip, mes diskutuodavome apie Nepriklausomą valstybę, tačiau laikėme tai utopija, iliuzija ir manėme, kad tai neįmanoma. Apsispręsti buvo sunku ir dėl mano šeimos istorijos – tėvo brolis žuvęs miške...
Tai sužinojau jau Sąjūdžio laikais... Norėjau studijuoti istoriją, bet nemaniau, kad ten įstosiu, todėl, pateikęs milicijos siuntimą, stojau į teisę. Tačiau man dėl sveikatos būklės nepavyko to padaryti. Tuo metu žinojau, kad niekada išvykti į užsienį, net į Lenkiją, man niekas neleis...
– Kada ir kodėl sovietų specialiosios tarnybos pradėjo pokalbius su jumis? Man iš to, ką sakote, visiškai neaiškūs jų motyvai.
– Maždaug 1986–1987 m. prasidėjo tas vadinamasis „gundymo” laikotarpis. Tą darė specialiai iš Leningrado atvažiavęs karininkas, puikiai kalbantis lietuviškai. Jis pradėjo kalbėti, kad žino mano biografiją... Beje, aš jau tada neblogai mokėjau vokiečių kalbą. O jis pasakė, kad žvalgybai reikia žmonių, kurių nereikėtų mokyti kalbų nuo pradžių. Į tą pokalbį taip pat buvo pakviestas vienas Lietuvos radijo užsienio laidų korespondentas. Ir jie pasakė, kad galėčiau išvažiuoti į užsienį, galėčiau pasitobulinti vokiečių kalbą...
Net kad tave išmokysime parašiutu šokinėti – tuo aš visiškai nesusižavėjau... Kas ta karinė žvalgyba, aš neturėjau ypač gero supratimo, bet man buvo įtartina... Tai, kad aš pasakiau „ne”, nulėmė visiškas atsitiktinumas. Mano vieno kolegos pusbrolis buvo vienas iš Vilniaus karinio komisariato vadų. Aš tiesiog jo paprašiau, kad jis pasidomėtų, ką tai reiškia. Atsakymas buvo toks: „Nežinau, bet man atrodo, kad jei jis sutiks, tai įklimps visam gyvenimui...” Man būtent šitas motyvas, ta papildoma informacija ir nulėmė. Esu laimingas, kad turėjau galimybę tokią informaciją gauti.
– Tačiau toks jūsų atsisakymas negalėjo baigtis lyg niekur nieko. Juolab kad, kaip suprantu, verbavo sovietinis užsienio žvalgybos karininkas.
– Tada prasidėjo kiti veiksmai, net grasinimai. Kalbos tonas radikaliai pasikeitė. Po poros savaičių iš tų pačių kanalų sužinojau, kad mane nori paimti į vadinamuosius „zborus”. Jei mane pagaus, išsiųs į Černobylį. Man tiesiog pasiūlė kur nors pasislėpti, kol bus surinktas jiems reikiamas kontingentas, neva negavau šaukimo...
– Į tas pratybas jus būtų ėmę dėl to, kad priklausėte, kaip ir visi kiti, kariuomenės atsargai, kad neturėjote jokio ryšio su saugumu?
– Man dabar sudėtinga pasakyti, tačiau manau, kad buvau verbuojamas ne į KGB, o į GRU rezervą. Aš tada pasakiau, kad norėčiau pagalvoti, jog man duotų metus laiko apsispręsti. Ką aš tuo laimėjau? Mane tiesiog tuos metus paliko ramybėje.
– Ar pakako vien žodinio susitarimo, kad palaukite metus ir aš jums atsakysiu?..
– Man visą laiką kišo pasirašyti anketą. Sakė, pasirašysi, o paskui galėsi tą parašą atšaukti... Bet pasakiau ne, pasirašysiu tada, kai tvirtai apsispręsiu. Paprašiau metus laiko pagalvoti ir jau maniau, kad jie mane užmiršo. Pasirodo, neužmiršo...
– Vadinasi, vėliau tie ryšiai tęsėsi. Norime to ar ne, tačiau dabartinis Liustracijos įstatymas numato, kad tokius ryšius turėjote skelbti oficialiai...
– Šis įstatymas yra gana kvailas, nes pagal jį aš taip pat galiu būti pripažintas KGB agentu. Nes įstatyme yra pasakyta, kad jei žmogus turėjo du ar daugiau ryšių su KGB, tada tai yra kaip įtarimo pagrindas... Tiesa, aš su jais susitikinėjau ne KGB rūmuose, o neutralioje aplinkoje.
Buvau kviečiamas tris ar keturis kartus į susitikimą su operatyvininku... Dėl to ir sakau, kad reikia tiems žmonėms dar suteikti galimybę papasakoti, galbūt be jokių padarinių. Ši medžiaga būtų įdomi ir tyrinėtojams. Gal nereikėtų minėti konkrečių pavardžių, tačiau būtų įdomu nustatyti, kiek šie čiuptuvai buvo apėmę visą Lietuvą...
Jei žmonės papasakotų apie visus tokius ryšius, kuriuos jie atsimena, būtų viskas paprasčiau. Tik reikia suteikti tokią galimybę. Peržiūrėti viską, kas buvo praleista ar pražiopsota.
– Tokia informacija, jei ji prieinama tik nedaugeliui žmonių, lengva manipuliuoti ar net šantažuoti. Ar dėl jūsų buvusių ryšių neteko susidurti su šia problema?
– Tikrai žinau, kad kelis kartus buvo bandoma apie mane surinkti „kompromatą”. Tiesiog buvo mėginama mane šantažuoti ir net tokiu dalyku: 1988 m. vasario 16 dienos proga partijos komitete buvo sukviesta apie 300 žmonių, sovietinės spaudos atstovai ir t.t. Tos konferencijos tikslas buvo išaiškinti vadinamųjų „buržuazinių” švenčių žalą, taip pat paneigti Ribentropo–Molotovo paktą ir pan. Visos šios 300 pavardžių minimos saugumo komiteto sąrašuose, tarp jų ir mano pavardė. Tačiau buvo vienas niuansas: aš ir dar vienas buvęs V.Adamkaus patarėjas atsisakėme ten dalyvauti. Aš pasakiau, kad man po poros mėnesių reikia gintis disertaciją ir taip gavau oficialų atleidimą. Šituo faktu mane buvo bandoma šantažuoti...
– Disertacijos gynimas, kiek įsivaizduoju, KGB operatyvininkui negalėjo būti joks argumentas nekviesti jūsų į susitikimus. Ar jūsų minėtas šantažas buvo su tuo susijęs?
– Taip, tų susitikimų dar buvo ir po šio minėjimo... Tačiau tam tikra moralumo riba buvo aiški ir tuo metu. Aš jutau didelę baimę dėl tų pokalbių su saugumiečiais, kad vėliau būsiu įtartas bendradarbiavimu... Turėjau porą draugų, kuriems viską papasakodavau apie tuos susitikimus. Taip apsidraudžiau ateičiai. Ir tokia mano strategija labai padėjo. Kai tik atėjau į instituto direktoriaus vietą ir pakalbėjau žydų tema, buvo bandoma vėl eskaluoti KGB istorijas...
Tada tie liudininkai buvo apklausti ir šantažuotojams nusviro rankos – jie suprato, kad tai beviltiška. Man buvo prikišama, kodėl aš apie buvusį instituto direktorių taip palankiai šnekėjau. Nežinodamas, kam operatyvininkams reikia tos informacijos, aš visuomet apie žmogų kalbėjau tik pozityviai. Tad manau, kad žmonėms turi būti suteikta galimybė paskelbti panašias istorijas. Tai tikrai leistų užkirsti kelią panašiam šantažui.
Liustracijos komisiją reikia padaryti ne kaip teisinio persekiojimo priemonę, bet kaip instituciją, kur kiekvienas galėtų pasipasakoti. Dabar, kai politika darosi vis purvinesnė, tokios išpažintys būtų ypač naudingos tiems žmonėms, kurie pretenduoja užimti aukštesnius valstybės postus.