Būtent toks šios problemos supaprastinimas ir tuo labiau pateiktas DELFI lenkiškoje versijoje, kuri, mano manymu, turėtų bandyti rašyti kuo objektyviau, kad būtų pasiektas kažkoks kompromisas tarp lietuvių ir lenkų, o ne būtų menkinama viena pusė, pabrėžiant jos „perdėtas“ baimes, kai kitoje pusėje tų baimių yra ne ką mažiau, ir paskatino parašyti atsakomąjį straipsnį.
Pirmieji tautybės kortas pradėjo vengrai, kurie, kaip žinia, teritoriškai yra nuskriausti ir turi dideles vengrų tautines mažumas už Vengrijos ribų. Labiausiai šis klausimas skauda slovakams, kur vengrų tautinė mažuma yra didžiausia ir kur vengrų spaudimas yra didžiausias. Konfliktas tarp Slovakijos ir Vengrijos buvo pasiekęs tokį lygį, kad slovakai net neįsileido Vengrijos prezidento į savo šalį(1) .
Lietuvoje Lenko kortos klausimas sprendžiamas jau visą Seimo kadenciją ir pastebėtina, kad dauguma valstybės institucijų bando nuo šio klausimo nusišalinti. Pirmoji taip pasielgusi yra Lietuvos Respublikos vyriausioji rinkimų komisija, kuri ne atmetė skundą dėl Lenko kortos, o nusikratė atsakomybės, pareikšdama, kad ne VRK priima Seimo nario priesaiką, o KT pirmininkas ir tegul KT sprendžia, ar Lenko korta yra įsipareigojimas kitai valstybei, ar ne. Kad klausimas buvo nevienareikšmiškas ir toli gražu ne menkniekis, liudija tolesni įvykiai.
Vienos institucijos pareiškė, kad Lenko korta nėra įsipareigojimas užsienio valstybei, kitos vis dėlto tam tikrų įsipareigojimo požymių pamatė (Seimo Teisės departamentas sakė, kad mato tame tam tikrus pasižadėjimo požymius (2)... Be to Lenko kortos klausimas buvo svarstomas Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitete ir buvo ruošiamas teikimas Seimui dėl kreipimosi dėl Lenko kortos į KT (2) . Tačiau dėl politinių sumetimų (bendri energetiniai projektai su Lenkija) šis klausimas buvo vilkinamas.
LR Konstitucijos 56 straipsnis sako, kad „Seimo nariu gali būti renkamas Lietuvos Respublikos pilietis, kuris nesusijęs priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei <......>“. Šio straipsnio, o tiksliau, sąvokos „nesusijęs priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei“, turinio išaiškinimą pateikia KT 1998 m. lapkričio 11 d. nutarimas. Jame sakoma, „Visų pirma reikėtų pabrėžti, kad ši sąvoka yra abstraktaus pobūdžio, t. y. ją reikėtų suprasti kaip bet kurią priesaiką ar pasižadėjimą užsienio valstybei. Antra, aiškinant šią sąvoką būtina prisiminti ir svarbiausius tikslus, dėl kurių ji (kartu su kitomis sąlygomis) Konstitucijoje buvo suformuluota. Tai iš esmės politiniai tikslai: užtikrinti aukščiausios politinės valstybinės institucijos, įkūnijančios valstybėje teisinės tautos atstovavimo idėją, tinkamą suformavimą. <...>. Taigi bet kokie politinio pobūdžio įsipareigojimai užsienio valstybei – tiek kylantys iš formaliai duotos priesaikos ar pasižadėjimo, tiek atsirandantys kaip politinė pareiga ar politinio lojalumo reikalavimas, susijęs su kitos valstybės pilietybės turėjimu, turėtų būti traktuojami kaip pasižadėjimas užsienio valstybei.“ Taigi, kaip matyti iš išaiškinimo, priesaika ir pasižadėjimas negali būti traktuojamas tik formaliai, o reikia tai vertinti plačiąja prasme.
Šioje vietoje ir iškyla klausimas, ar Lenko korta turi savyje priesaikos ar pasižadėjimo bruožų plačiąja prasme. Analizuojant Lenko kortos klausimą, reikia atsakyti į du kertinius klausimus: 1) ar Lenko kortą gali gauti tik lenkų tautybės asmuo? 2) ar yra čia tam tikri įsipareigojimai Lenkijai?
Ar Lenko korta gali gauti tik lenkų tautybės asmuo?
Lenko kortos įstatymo 3 str. sakoma, kad tai yra dokumentas, patvirtinantis priklausymą Lenkų tautai. Tautos apibrėžimo komplikuotumą politikos ir teisės moksluose pastebėjo dar Mykolas Romeris, kadangi terminai „visuomenė“, „liaudis“ ar „žmonės“šiuo atveju yra labai netikslūs. Todėl pasirinkta mažiausia „blogybė“ – „tauta“. Tokiu būdu „tauta“ įgyja dvi reikšmes – etninė tauta, kurią M.Romeris vadino tauta-natio, ir politinė tauta – tauta-populus. Ar tokia dviprasmybė egzistuoja tik lietuvių kalboje? Lenkijos Konstitucijos preambulėje irgi teigiama, kad „<.....> Naród Polski – wszyscy obywatele Rzeczypospolitej <....>“ (vert. aut. Lenkų Tauta – visi Respublikos (Žečpospolitos) piliečiai).
Taigi, ar Lenko kortą gali gauti tik lenkų tautybės asmuo? Lenko kortos įstatymo 2 str. teigiama, kad asmuo, norintis gauti Lenko kortą: 1) turi įrodyti savo ryšį su lenkiškumu per elementarų lenkų kalbos mokėjimą, tradicijų ir papročių žinojimą, 2) turi konsulo akivaizdoje pateikti rašytinę deklaraciją, 3) gauna ją per vieno iš tėvų arba abiejų senelių priklausymą lenkų tautybei, arba jei kas nors iš jo protėvių turėjo Lenkijos pilietybę. Jungtukas „arba“ rodo, kad tokios sąlygos, kaip tėvų ir protėvių priklausymas lenkų tautybei ir pilietybės turėjimas, yra nesusijusios viena su kita.
Tuo netiesiogiai pasakoma, kad Lenko korta yra tam tikra kompensacijos forma už prarastą Lenkijos pilietybę, apie ką kalbama ir įstatymo preambulėje (kalbama apie „moralny obowiązek wobec polaków na Wschodzie, którzy na skutek zmiennych losów naszej Ojczyzny utracili obywatelstwo polskie” (vert.aut. Moralinė pareiga prieš lenkus Rytuose, kurie dėl skirtingų mūsų Tėvynės likimų prarado Lenkijos pilietybę)), bei apie ką užsimena ir buvęs Lenkijos prezidentas Lechas Kaczyńskis, leidinyje pristatančiame Lenko kortą (4) . Be to ir 7 str. sako, kad „ ... Karta Polaka nie oznacza <....> stwierdzenia polskiego pochodzenia w rozumieniu odrębnych przpisów.” (vert. aut. Lenko korta nereiškia <........> lenkiškos kilmės patvirtinimo atskirų teisės aktų (taisyklių) kontekste). Taigi drąsiai galima teigti, kad Lenko kortos įstatyme nėra kalbama vien apie tautybę. Kyla klausimas, apie kokią „tautą“ kalba Lenko kortos įstatymas, nes, kaip matyti, Lenko korta apima platesnę prasmę nei tik tauta-natio.
Ar Lenko kortos įstatyme yra tam tikri įsipareigojimai Lenkijai?
Tai, kad Lenko korta nesusijusi grynai su etnine kilme, rodo ir tas įstatymo įrašas, kad jos gauti negali tie asmenys, kurie 1944–1957 m. repatriavo iš Lenkijos. Taigi, asmenys, dėl vienokių ar kitokių priežasčių atsisakę Lenkijos pilietybės, netenka teisės į pažymėjimą, patvirtinantį priklausymą Lenkų tautai. Reiktų atkreipti dėmesį, kad 1944–1957 m. yra laikotarpis, kuomet dėl pakitusių valstybių sienų piliečiai, kuriuos tas pokytis palietė, turėjo politiškai apsispręsti, kurioje valstybėje nori likti gyventi ir tuo pačių kuriai politinei tautai (tauta-populus) priklausyti.
Šioje vietoje labai logiškas tampa „kompensacijos už prarastą pilietybę” aspektas, apie kurį jau kalbėta ir tai, kad jis yra skirtas tik buvusioms 15 Sovietų Sąjungos respublikoms. Taigi, yra aiškiai pasakoma, kad kalba eina apie buvusios Lenkijos valstybės teritoriją ir joje gyvenusius pilietinės tautos atstovus.
Jei Lenko korta yra tik paprastas pažymėjimas, rodantis tautybę, kas yra labai subjektyvu ir asmeninis dalykas, tai visiškai nesuprantamas yra tas faktas, kad jį norintis gauti asmuo turi konsulo ar įgaliotos organizacijos atstovo akivaizdoje raštiškai pateikti deklaraciją apie priklausymą Lenkų tautai (2 str. 1 d. 2 p.). Lenkijos vyriausybė (2008 m. kovo 17 d. Lenkijos Ministrų tarybos pranešimas) nustatė, kad Lietuvoje tokia organizacija yra Lietuvos lenkų sąjunga. 18 str. 2 d. sakoma, kad, jei tai yra įmanoma, Lenko kortos įteikimas turi vykti iškilmingai.
Atkreiptinas dėmesys, kai kurios Vakarų šalys (2005 m. Norvegija ir 2006 m.Olandija) pilietybės įgijimo procese įvedė specialią ceremoniją, kurios tikslas yra sužadinti ypatingą ryšį su valstybe, kurios pilietybė įgyjama (5) . „Magazyn Wileński“ rašė (6) , kad birželio 16 d. Pacų rūmuose įvyko ypatingai iškilmingas renginys, kurio metu iš Lenkijos prezidento Lecho Kaczyńskio rankų Lenko kortą gavo 71 asmuo (7) , tarp kurių buvo ir Lietuvos lenkų rinkimų akcijos elitas: Michalas Mackiewiczius, Waldemaras Tomaszewskis, Maria Rekść. Visa tai liudija, kai tai nėra vien tik formalus dalykas ....
Lenko kortos įstatyme nėra tiesiogiai išreikštas įsipareigojimas ar priesaika Lenkijos respublikai, tačiau yra numatyti pagrindai, kada asmuo gali prarasti Lenko kortą, t.y. netiesiogiai yra pasakoma, kad asmuo turi pareigą tinkamai elgtis Lenkijos valstybės atžvilgiu. 20 str. 1 p. sako, kad „osoba taka niemoże zachowywać się w sposób uwłaczający Rzeczpospolitej Polksiej lub Polakom” (vert. aut. toks asmuo negali įžeidžiančiai elgtis Lenkijos valstybės ar lenkų atžvilgiu). 19 str. 5 p. sako, kad „odtrzymać Kartę Polaka niemoże osoba zagrażająca obronności, bezpieczeństwa albo ochrony porządku publicznego Rzeczpospolitej Polskiej” (vert. aut. Lenko kortos negali gauti asmuo kuris grasintų Lenkijos respublikos gynybai, saugumui arba viešajai tvarkai).
6 p. sako, „wnioskodawca działa lub działał na szkodę podstawowych interesów Rzeczpospolitej Polskiej.” (vert. aut. pareiškėjas kenkia arba kenkė pagrindiniams Lenkijos respublikos interesams). Šioje vietoje galima užduoti klausimą, kaip turėtų elgtis Lietuvos respublikos Seimo narys, turintis Lenko kortą, kuomet kyla interesų konfliktas tarp Lietuvos ir Lenkijos. Tarptautiniuose santykiuose interesų konfliktai tarp valstybių yra visiškai natūralus dalykas, vykstantis ir tarp Lietuvos bei Lenkijos ir, deja, pastaruoju metu ypač paaštrėjęs.
Vertinimas
Teisiškai šis įstatymas yra suveltas, todėl vienareikšmiškai įvertinti jį yra sunku. Sunkiai suprantama, kaip tame pačiame įstatyme galima rašyti, kad tai dokumentas, patvirtinantis priklausymą Lenkų tautai (suprask etninei), kai kitoje vietoje rašoma, kad tai nereiškia lenkiškos kilmės patvirtinimo (7 str. 1 d.)? Kaip galima teigti, kad čia nėra jokio įsipareigojimo, kai kitoje vietoje yra aiškiai įvardijama, kad toks asmuo negali veikti prieš pagrindinius Lenkijos interesus (19 str. 6 p.)? Tokioje akivaizdžioje priešpriešoje natūraliai kyla klausimas, ar taip pasielgta buvo sąmoningai, ar ne? Sunku būtų patikėti, kad Lenkijos teisininkai to nematė ir nesuprato. Tuo labiau, kad Lenkijos konstitucijos preambulėje yra aiškiai parašyta, kaip lenkai supranta Lenkijos tautą.
Iškalbingas faktas yra tas, kad po 2008 m. Seimo rinkimų aiškintis dėl Lenko kortos į Lenkiją vyko netgi premjeras Andrius Kubilius. Lenkijos Senato pirmininkas Bogdanas Borusewiczius susitikime su A. Kubiliumi pasakė, kad Lenko kortos įstatymo taisymas yra negalimas, nes reikštų, kad tie, kas ją kritikuoja, yra teisūs, o Lenko korta nėra pilietybė. Pagal B. Borusiewiczių, yra daug kitų svarbesnių klausimų, kuriuos reikia bendrai spręsti (8) .
Ar Lietuva ir kitos valstybės turi teisę piktintis Lenkijos dalinama Lenko korta? Politikos moksle žinoma, kad valstybė susideda iš 3 pagrindinių elementų: teritorijos, tautos (populus) ir valdžios. Tų elementų tarpusavio ryšį labai aiškiai išdėsto M.Romeris (9) . Teritorija yra tas žemės plotas, kuriame yra kuriama valstybė. Teritorija apibrėžia ir tautos-populus esmę, tauta-populus yra būtent tos teritorijos (valstybės) žmonės, susiję su ta teritorija tam tikru ryšiu. O tas ryšys tai yra būtent pavaldinystė tos teritorijos valstybei ir jos valdžiai.
Tačiau pavaldinystė negali būti suprantama tiesiogine prasme. Šis pavaldinystės santykis tarp valstybės ir pavaldinio yra savanoriškas, paremtas atitinkamais motyvais, o tie motyvai lemia, kad pavaldinys elgiasi ne kaip pavaldinys, o kaip pilietis. Be teritorijos prapuola tautos-populus reikšmė, o valdžia prarandą savo egzistavimo pagrindą. Valdžia savo didžiausią galią pasiekia būtent toje teritorijoje. Jei toje teritorijoje yra kita jėga, galinti konkuruoti su valdžia, tada turime reikalą su anarchija. Jei valdžios ir tautos-populus santykis yra pavaldinystė, valdžios galios baigiasi ties valstybės teritorijos ribomis, o kiekviena valdžia siekia savo įtakos maksimumo savo teritorijoje.
Natūralus pasipiktinimas, kuomet užsienio valstybė įsiterpia į šį valstybės ryšį (santykį) su piliečiu, kuris yra valstybės kaip valdžios, teritorijos ir tautos visumos jungtis ir (plačiąją prasme) sudaro valstybės egzistencinį pagrindą. Būtent taip atsitiko, kuomet Lenkijos respublika išleido įstatymą, taikomą kitų valstybių piliečiams ir dviprasmiškai juos priskiriantį kitai tautai. Tokiu būdu Lietuvos lenkams yra formuojamas Lenkijos tautos dalies tapatybės jausmas, o tai reikštų, kad silpninamas jų kaip Lietuvos tautos-populus tapatumas. Tokiu atveju tai jau nebėra vien tik Lenkijos ir lenkų reikalas, o tampa ir Lietuvos reikalu. Toks dokumentas tiek teisine, tiek politine prasme įnešantis tiek sumaišties, turėtų būti kitos pusės atitinkamai įvertintas.
Žinant lietuvių-lenkų santykių kontekstą ir tai, kad čia daugelis dalykų yra labai jautrūs ir interpretuojami skirtingai, manyčiau, nuosaikus politikas turėjo suprasti tokio akto pasekmes ir nuo jo susilaikyti. Iš kitos pusės, Lietuvos politikai turėtu vieną kartą aiškiai įvardinti, kad Lietuvos lenkai yra Lietuvių tautos dalis*.
Abiems pusėms teisingai tai supratus, manyčiau, atsirastų daugiau prielaidų tarpusavio supratimui ir problemų sprendimui (gal net atsirastu tarpusavio artumas**), taip pat atsirastų mažiau prielaidų kitų valstybių kišimuisi.
1. http://www.delfi.lt/news/daily/world/vengrija-ir-slovakija-pradejo-zodziu-kara-slovakams-neisileidus-vengru-prezidento.d?id=23693256 – 2012-04-12.
2. http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/seimo-komiteto-vadovui-galvosukis-kaip-spresti-lenko-kortos-klausima.d?id=19820978 – 2012-04-12
3. http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/seimo-teisininkai-izvelgia-pozymiu-jog-lenko-korta-susijusi-su-pasizadejimu-kitai-valstybei.d?id=19581380 – 2012-04-12.
4. Karta Polaka Nowe uprawnienia dla Polaków na Wschodzie, http://publikacje.poland.gov.pl/files/banery/KPlitwa.pdf (dostęp 2010-02-18).
5. Pivoras S., Dvigubos pilietybės politika (Skandinaviškos pamokos Lietuvai), Oikos: Lithuanian Migration & Diaspora Studies, 2007, Vol 2007, Issue 3, str. 11, 15.
6. Mażul H., Mamy pierwsze Karty Polaka. Niczym pieczęcie na patriotyzmie, Magazyn Wileński, 2008, Nr 6, http://www.magwil.lt/archiwum/2008/mm6/czerw-1.htm (dostęp 2010-02-15).
7. Dirgytė E., Neapsispręsta, ar Lenko kortos savininkai galės prisiekti Lietuvai, 2008, http://www.delfi.lt/archive/article.php?id=19271695 (dostęp 2010-02-15); Uroczyste wręczenie Kart Polaka przez Prezydenta RP, 2008, http://www.wilno.polemb.net/index.php?document=15 (dostęp 2010-02-15); Prezydent Kaczyński wręczył na Litwie 71 Kart Polaka, 2008, http://wiadomosci.wp.pl/kat,1356,title,Prezydent-Kaczynski-wreczyl-na-Litwie-71-Kart-Polaka,wid,10060833,wiadomosc.html?ticaid=19a5b (dostęp 2010-02-15).
8. http://www.wprost.pl/ar/150299/ - prisijungta 2009-04-23.
9. Romeris M. Valstybė, I t. - Vilnius: Pradai, 1995, p. 9.
* Kaip teigia M. Romeris, kadangi Lietuvos lenkai nėra „atskilusi“ Lenkų Tautos dalis, kuri vienokiu ar kitokiu būdu atskilo ir apsigyveno Lietuvoje, o yra istorinių-politinių procesų pasekmė, tai tokiu atveju anot M.Romerio, jei ir tenka kalbėti apie kažkokį atskilimą, tai greičiau apie kad, Lietuvos lenkai yra „atskilusi“ Lietuvių Tautos dalis.
** Iš R.Miknio straipsnio, http://www.voruta.lt/lietuvos-lenkai-neivykusi-tauta-ar-tautine-mazuma/ - prisijungta 2012.04.16. „Myśl Polska“ korespondento pastebėjimas „<....> lenkybė Lietuvoje yra visiškai nepriklausoma nuo Varšuvoje keliamų lozungų. Ši lenkybė yra skirtinga, lokali; ar ji begyventų vien tik savo pajėgomis, ar tik vegetuotų – jai įtaką daro vietiniai veiksniai. Apie jokį Lietuvos lenkų „sugrįžimą“ į etnografinę Lenkiją negali būti nė kalbos, nes iš esmės visi jie, ne iš ten atėję, ir tik Lietuva yra tas kraštas, su kuriuo jie etnografiškai susiję „