– Vilniuje vykusiame renginyje diskutavote, ką Lietuvai reiškia globali talentų migracija. Koks Jūsų atsakymas į šį klausimą?
– Ką reiškia talentų migracija? Ar talentai emigruoja, ar žmonės tampa talentais jau emigravę, o paskui netgi grįžta ir Lietuvai daug padaro?
Mano manymu, žmonės emigruoja dėl dviejų priežasčių. Pirma ir didžiausia priežastis – ekonominiai sumetimai. Antra priežastis – savęs realizavimas. Lietuvoje labai maža rinka, tad save realizuoti labai sunku. Ant pirštų gali suskaičiuoti dideles kompanijas, kuriose gali dirbti ir siekti, ko nori.
Manau, emigracija Lietuvai nėra blogai. Dėl ekonominių priežasčių emigruojantys žmonės vistiek, manau, turi emocinį ryšį su Lietuva. Ankstesniais laikais kalbėjome apie „brain drain“ – po karo vykusį protų nutekėjimą, kai žmonės išvažiuodavo visam laikui.
Manau, dabar susiduriame su nauja sąvoka – „brain circulation“ – protų cirkuliacija.
Žmonės išvažiuoja, bet vistiek grįžta, nes čia turi šeimas, emocinį prisirišimą. Be to, jie atsiveža gerą darbo etiką, netgi įmonių kultūrą, kurios Lietuvoje labai trūksta.
Pats galiu būti kaip didžiausias to pavyzdys.
– Kaip Jūs atsidūrėte JAV?
– Gimiau augau Kaune, į JAV emigravau prieš 12 metų.
Išvažiavau dėl ekonominių sumetimų – paprasčiausiai labai sunkiai dirbau, gerai nemokėjau anglų kalbos. Kolegijoje buvau baigęs marketingą. Kaip tikras emigrantas, išvažiavau su keliais šimtais dolerių kišenėje. Dirbau trijuose darbuose, buvo labai sunku.
Vienas to nepadariau – buvo žmonių, kurie mane padėjo. Užsienyje yra pagalbos kultūra – dėl to toks sėkmingas projektas „Big Brother“ (mentorytės programa – DELFI).
Nuvykęs į JAV studijavau anglų kalbą, paskui – tarptautinį verslą. Kaip ir daugelis lietuvių, dirbau prekyboje, vadyboje.
– Dabar esate „HSBC Bank USA“ viceprezidentas. Ką laikote savo sėkmės paslaptimi?
– Manau, paprasčiausiai tai užsibrėžtas tikslo siekimas. Jei sunkiai dirbi, bandai tobulėti, žmonės tai mato ir tau padės. Padėjo ambicijos kažką daryti, nesustoti ir nebūti patenkintu tik tuo, ką turi, visą laiką siekti kažko kito.
– Priklausote organizacijai „GLL | Globalios Lietuvos lyderiai“. Kokiu tikslu ji buvo įkurta?
– Yra etninės, diasporinės, senosios kartos lietuvių bendruomenės, kurios save labai asocijuoja su Lietuva. Jose dainuoja lietuviškas sutartines, valgo cepelinus. Bet vėlgi – jei aš su žmona, kuri, tarkime, nekalba lietuviškai, nueičiau į tą bendruomenę, mes ten nebūtume laukiami – mes ten nepritaptume, mūsų karta neturi nieko bendro su tomis bendruomenėmis.
Nesakau, kad tos bendruomenės blogai – jos labai svarbios Lietuvai, labai gerai, kad jos puoselėja lietuvių kalbą, kultūrą. Tačiau naujoji karta buvo vakuume – GLL idėja kilo kaip naujos, globalios pasaulinės bendruomenės, kuri sujungė mus visus – kurie ne emigrantai, o cirkuliantai.
Žmonės neišvyksta visam laikui. Kitą kartą, būdamas ne Lietuvoje, manau, Lietuvai gali padaryti netgi daugiau nei gyvendamas čia. Manau, nėra čia ko bijoti – pasaulis tiesiog natūraliai cirkuliuoja, situacija skiriasi nuo tos, kuri buvo prieš 20 metų. Paprasčiausiai reikia kažką daryti, kad neprarastume ryšių.
– Tačiau Lietuvoje baiminamasi dėl Jūsų minėtos cirkuliacijos srautų – išvyksta gerokai daugiau, nei grįžta, mažėja darbo jėgos, o kažkas turės ateityje mokėti pensijas...
– Aišku, dėl to yra nerimo, bet, kaip ir visose kitose šalyse, darbo vietas užpildys kažkas kitas – žmonės, atvažiavę iš Rusijos, Ukrainos, Indijos ar Kinijos. Jie galės užimti darbo vietas, kurių lietuviai nenori dirbti. Tai vyksta visame pasaulyje ir tai nėra blogai.
Lietuvių išvykimas į užsienį sukuria Lietuvai didelę vertę – intelektualinį kapitalą. Norint Lietuvai būti kompetentingai, reikia, kad žmonės išvyktų, įgytų korporacinės kultūros patirties ir tai atsivežtų atgal.
– Ar ateitį siejate su Lietuva?
– Norėčiau grįžti ir dabar, bet čia nėra rinkos. Tai vienintelė priežastis, dėl kurios negrįžčiau.
Save sieju su Lietuva. Man dar pavyko gauti dvigubą pilietybę. Mano amerikietė žmona labai domisi Lietuva, pagal Fulbright stipendiją ginasi daktaro laipsnį JAV universitete, studijuoja Lietuvos švietimo sistemą pasauliniame kontekste.
Ji labai gerai kalba lietuviškai ir dabar keletą mėnesių gyvena Kaune. Aš čia atvažiuoju kas mėnesį.
– Lietuva iki šiol neišsprendė dvigubos pilietybės klausimo. Ką apie tai manote?
– Man visiškai nesuprantamas toks Lietuvos elgesys. Tai – politinė katastrofa.
– Kodėl?
– Su visa mano patirtimi, neišneša protas, ko reikia baimintis ir kokia politika už to slepiasi. Gal tai nenoras Lietuvai būnant „tolerantiškiausia“ valstybe Europoje pritraukti ar į Rusiją, ar į kitas šalis emigravusių žmonių.
Bet aš manau, kad tai politinis žingsnis. Aš turiu dvi pilietybes. Bet jei nebūtų galima pasilikti Lietuvos pilietybės, aš tikrai tris kartus pagalvočiau, ar ji man reikalinga, jeigu aš galiu turėti JAV pilietybę. Su JAV, Jungtinės Karalystės, Švedijos ar kurios kitos valstybės pilietybe galiu gerokai daugiau nuveikti. Jos tau gali duoti daugiau nei Lietuva duoda dabar.
Manau, žmonės tai pasveria ir svarstyklės nusisveria Lietuvos nenaudai. Gal politikai prieš tai užmerkia akis. Manau, taip prarandame emocinį prisirišimą prie Lietuvos.
Žiūrint emociškai, jei Lietuvai manęs nereikia, kam man pilietybė reikalinga? Tai – paprastas gyvenančių užsienyje klausimas. Dabar daug lietuvių turi kitų Europos Sąjungos valstybių pilietybę – jie atsisakė Lietuvos pilietybės vien dėl ekonominių sumetimų. Manau, dėl to prarandame daug žmonių. Ir tą patvirtins visos bendruomenės – ar senosios diasporos, ar nauja karta. Juoba yra tik trys milijonai lietuvių. Kodėl taip elgiamės – didelis klausimas.
– Pastaraisiais metais studijuoti į užsienį išvyksta daug studentų. Vieni tame mato grėsmę, kiti įžvelgia privalumus. Ką patartumėte jauniems žmonėms – važiuoti mokytis į užsienį, ar likti Lietuvoje?
– Jei turėčiau vaikų, norėčiau, kad jie vidurinę mokyklą lankytų Lietuvoje. Bet čia siekti aukštojo išsilavinimo – jokiais būdais. Manau, Lietuvai labai toli, kol aukštasis išsilavinimas bus labai geras.
Užsieniečiai čia važiuoja studijuoti, nes čia pigu gyventi, nauja patirtis, pigus alus. Į paskaitas eiti neprivaloma. Manau, universitetuose dar tik mezgasi kritinio mąstymo pradmenys.
Apskritai, nei Vilniaus, nei joks kitas Lietuvos universitetas nėra geriausiųjų Europos universitetų 500-tuke. Tad mums girtis tikrai nėra kuo. Reikia žiūrėti į realybę ir sakyti, kad dar turime daug darbo.
Važiavimas studijuoti į užsienį lietuvius, manau, padaro tik daugiau kompetentingus. Jeigu jie gali rasti gerą darbą, kuriame gali save realizuoti – kodėl gi ne. Tai irgi gerai Lietuvai, nes sukuria kompetenciją.
– Kaip Lietuva atrodo užsieniečio akimis?
– Į Lietuvą reikia žiūrėti kaip į globalią šalį ir nereikia apsiriboti sienomis. Man labai smagu matyti, kad Lietuva tampa tolerantiškesnė kitokiems žmonėms, kitoms religijoms, gėjams ir lesbietėms. Manau, tai labai gerai Lietuvai. Per pastaruosius penkerius metus šioje srityje matau didelį pokytį.
Žiūrint iš užsienio į Lietuvą atvažiavusių svečių akimis, Lietuva turėtų pataisyti infrastruktūrą. Kai pagyveni užsienyje ir atvažiuoji į Lietuvą, tikrai matai, kad nėra infrastruktūros pagrindo. Čia negali gauti to, kas užsienyje yra norma.
Pradedant nuo ženklų – kiek metų stebiuosi, kad sunku į Vilniaus oro uostą nuvažiuoti. Esu kaunietis, ir visą laiką į oro uostą važiuodamas nauju keliu, pravažiuoju vienintelį ženklą. Jei policijai naktį paskambinsi dėl triukšmaujančių kaimynų, iš tavęs tiks pasijuoks. Norint pritraukti daugiau užsieniečių ir ekonomikos, tai reikia keisti.
Turi pasikeisti įstaigų kultūra – jei nusiunti prašymą ar klausimą į vyriausybinę organizaciją, jis patenka į juodą dėžę ir porą savaičių nėra jokio atsakymo. Jeigu norime būti kompetentingi, tą reikia greitai pakeisti. Dėl to prarandame daug galimybių.
Anglakalbiams Lietuvoje sunku – sudėtinga ir su žiniasklaida, ir norint susirasti gydytoją. Po tokių atvejų užsieniečiai išsiveža blogą įspūdį ir jį perduoda kitiems.