Tačiau jau pati pradžia vertė suklusti: kodėl Linas ir Simona, nieko nepešę praėjusio Eurovizijos dainų konkurso vidutiniokai, pristatomi kone kaip jo nugalėtojai. Linas entuziastingai aiškina, ką reikia daryti norint laimėti konkursą, kokius reklaminius filmukus sukti. Žinoma, patirties yra ir ja galima pasidalyti, bet kai vėl scenoje pasirodoma su ta pačia dešimtį kartų girdėta muzikine skrynele, tikėjimas sakomu žodžiu išblėsta.
Po grupių „Bugs Band“, „Nasa“, „Atika“, „Soft Rain“ atliktų dainų paaiškėja, kad šis vadinamosios nacionalinės atrankos koncertas – tai tik dar viena eilinė ir įprasta „Lietuvos dainų dešimtuko“ laida. Patriukšmausime, padedant vedėjams pakvailiosime, kitiems pasirodysime ir dar – kaip kas mokame padainuosime. Gal koks nors klubelis kada nors pasikvies.
Dar didesnis liūdesys, bičiuliai, ištiko po „Dvynių“ ir KES'o pasirodymo bei ekspertų komentaro. Kaip lapelis dreba „Dvynių“ balsas, o ekspertas Orlauskas-Zakarauskas sako, kad jie „drąsūs“. Tiesiog idiotiškai (ražų šluotos, šlepetės ir rytietiški motyvai) atrodo KES'as, o ekspertas Užkuraitis sako: „gerai, kad paraišką pateikė“. Ekspertas Orlauskas toliau vis žarstė savo kalbos „perlus“ – dansas, šmotas, prokolai...
Ir staiga (tai koncerto kulminacija!) pasigirsta į studiją paskambinusio žiūrovo balsas. Jis kreipiasi į ekspertus ir prašo... nesimaivyti ir kalbėti kritiškai, pasakyti tiesą. Tai grupės „Biplan“ lyderis Maksas Melmanas. Sveikintina principinga jo pozicija. Kito paskambinusio žiūrovo nuomonė buvo išvis reikalą filosofiškai apibendrinanti ir globali: „tai degradavusios Lietuvos visuomenės atspindys“.
Išties muzikiniu požiūriu – jokių naujų muzikinių idėjų, jokios šviežesnės muzikinės-poetinės minties. (Beje, kaip ir politiniame visuomeniniame gyvenime.) Tarsi atrankos rengėjai ir atlikėjai tamsiame kambaryje būtų užsklęsti nuo savo tautos ir pasaulio muzikos praktikos ir gyvenimo realijų.
Kur pagrindinė problema? Manyčiau, kad problema yra ta, kad „Lietuvos dainų dešimtuko“ laidos „formatas“ nedaug ką bendra turi su pačiu Eurovizijos dainų konkursu. Gal kiek momentinės vilties ir tam tikro nusiraminimo teikė Aistės Pilvelytės ir grupės „The Road Band“ dainos ir jų atlikimas (žiūrovai pelnytai jų pasirodymus iškėlė į pirmąsias vietas ir davė teisę dalyvauti nacionalinės atrankos finale Kaune). Bet kol kas galime kalbėti tik apie realų šių atlikėjų dalyvavimą nacionalinės atrankos finale. Kijevas jiems dar lyg ir per toli.
Matyti, kad Aistė neapleidžia savo balso ir kaip tikra muzikantė juo vis „pamuzikuoja“. Didesnis klaustukas išlieka dėl jai specialiai Lino ir Co sukurtos dainos ir galimybių sėkmingai su ja pasirodyti finale. „Road Band“ tiesiog visa galva iš šio lietuviškosios popmuzikos tvenkinio išsiskyrė todėl, kad paprasčiausiai normaliai sugrojo rokenrolą. Bet ar to normalaus standarto pakanka siekiant Eurovizijos konkurso aukštumų?