Vykdomosios valdžios vadovas Algirdas Brazauskas ir įstatymų leidžiamojo organo vadas Artūras Paulauskas, remiantis didmiesčių gyventojų balsais, atitinkamai pasidalijo antrą ir trečią pozicijas.
Vis dėlto, vertindami mūsų bei kaimyninių valstybių vadovų darbą, lietuviai nėra jais itin patenkinti. Apie trečdalį apklaustųjų įsitikinę, kad kur kas tinkamiau valstybę reprezentuoja Estijos vadovai.
Mūsų savaitraštis domėjosi, kaip per daugiau nei trejus metus valstybę užsienyje reprezentavo Prezidentas V.Adamkus, per vienerius kadencijos metus Seimo pirmininkas A.Paulauskas ir per pirmąjį savo Vyriausybės šimtadienį - premjeras A.Brazauskas.
Raimundas Lopata, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius, sako, kad pirmą vizitą lemia konkreti tuometė situacija. Kokią šalį turi pasirinkti naujasis valstybės vadovas, priklauso nuo pasaulinės politikos darbotvarkės.
Tik išrinktas Lietuvos vadovu V.Adamkus pirmojo užsienio vizito vyko į Lenkiją. Beje, prieš tai ne vien palankiai buvusio išeivijos lietuvio tapsmą Lietuvos vadovu vertinusi Lenkijos spauda po jo kalbos Varšuvos universitete netruko pakeisti nuomonę.
Užsienio reikalų ministro Antano Valionio pirmoji užsienio kelionė taip pat siekė Varšuvą. “Pirmieji vizitai - geras rodiklis, atskleidžiantis tiek potencialią šalies užsienio politikos orientaciją, tiek pirmųjų asmenų užsienio politikos kryptis”, - sako politologas Mindaugas Jurkynas. Iš tiesų mūsų santykiai su Lenkija po 1994 m. pasirašytos geros kaimynystės ir bendradarbiavimo sutarties ženkliai pagerėjo. Lietuvai, kaip mažai ir neįtakingai valstybei, itin paranku turėti tokią strateginę partnerę siekiant narystės NATO bei ES. Juk nei trišalis Baltijos šalių bendradarbiavimas, nei santūri Šiaurės šalių politinė parama, išskyrus Daniją ir Islandiją, nesuteikė Lietuvai daug paramos. Todėl Lenkija, kaip NATO narė ir didelė valstybė, esanti kaimynystėje, labai svarbi Lietuvai kuriant strateginę partnerystę.
Kita vertus, pasak M.Jurkyno, būtent Kopenhagos kriterijai, kurių vienas - geri kaimyniniai santykiai siekiant narystės NATO bei ES, suartino Lietuvą su Lenkija, kurių praeities traktavimas gal iki šiol būtų kėlęs daug bėdų. Geros prielaidos šioms šalims bendradarbiauti - koncentruotis ties ateities klausimais, praeities vertinimo nuoskaudas palikus istorikams.
Pirmasis premjero A.Brazausko vizitas į Briuselį turėjo parodyti Lietuvos euroatlantinės integracijos tęstinumą bei paties Vyriausybės vadovo norą reabilituotis nuo komunistinės praeities. Seimo pirmininkas A.Paulauskas pirmos užsienio kelionės vyko į Jungtinę Karalystę. Beje, su šios šalies vardu siejamas ir vienas Seimo vadovo šeimą ištikęs diplomatinis kuriozas.
Šią vasarą A.Paulauskas kartu su žmona Jolanta, pasinaudodami valstybės tarnautojams, daugiausia Užsienio reikalų ministerijos darbuotojams skirta užsienio kalbų mokymosi programa, išvyko į Didžiąją Britaniją lavinti anglų kalbos įgūdžių. Tiesiai iš šios šalies šeima pakreipė kursą į Ukrainą. Kilo diplomatinis nesusipratimas - antrasis mūsų valstybės asmuo Ukrainos vadovo Leonido Kučmos draugišką kvietimą kada nors atvykti pailsėti į Krymą suprato kaip oficialų kvietimą.
Dauguma užsienio politikos analitikų pastebi vieną tendenciją - aukščiausi mūsų valstybės pareigūnai per mažai dėmesio skiria vizitams į Vakarus. Arba jų per mažai, arba jiems nebūna tinkamai pasirengta. Tuo tarpu aktyviau dalyvaudami įvairiuose susitikimuose, konferencijose, kituose renginiuose, kurie vyksta Vakaruose, aukščiausi valstybės pareigūnai galėtų labiau suintriguoti užsienio investuotojus, gerinti šalies įvaizdį. R.Lopata atvirai prisipažino, kad jam ne kartą teko rausti iš gėdos dėl oficialios mūsų delegacijos nerangumo, nepasirengimo dalyvauti diskusijose.
Deja, išties Seimo pirmininko A.Paulausko ir premjero A.Brazausko užsienio kelionių ribas nubrėžia užsienio kalbų mokėjimas bei psichologiniai veiksniai. Premjerui A.Brazauskui, pusę amžiaus aktyviai bendravus su Rytų kraštų politikais, sunkiai perprantamas Vakarų gyvenimo būdas, vertybės, bendravimo manieros.
Praėjusią savaitę premjeras A.Brazauskas lankėsi Vokietijoje. Vizitas neapsiėjo be įtakingų Vokietijos dienraščių pastabų, deja, ir nepalankių. “Frankfurter Allgemeine” atvirai ironizavo, kad lietuviai iki šiol nesugebėjo suprasti, kad Vokietijos investicijas į rytinę Baltijos jūros pakrantę traukia ne nostalgija Kuršių Nerijai ar istorinei praeičiai. Galiausiai, pasak leidinio, ir pati Lietuvos eurointegracijos politika aktyvumu neprilygsta net kaimynių Estijos ar Latvijos šuoliams.
Politologai primena ir kitų graudžiai juokingų kuriozų. Štai Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis neretai mėgdavo pirma kitų nuskubėti į kokią nors Vakarų valstybę “tvarkyti užsienio politikos reikalų”.
“Žinoma, tai gali būti vertinama kaip paties politiko hobis arba kaip jo noras pabrėžti, išplėsti bei apskritai palaikyti savo svorį visuomenėje bei politikoje, - sako M.Jurkynas. - Tačiau bet kuriuo atveju tokie “skubėjimai” diplomatijoje nėra girtini. Priešingai, jie kelia vakariečių juoką.
Vizitai turi būti strategiškai įvertinti, organizuojami atsižvelgiant į valstybės interesus, kad jie netaptų kovos dėl įtakos ar politinio svorio instrumentu”. Antra vertus, sako R.Lopata, šiuo metu situacija smarkiai pagerėjo.
“Dar prieš porą trejetą metų dažnai kildavo ir konstitucinių koalizijų dėl Prezidentūros, Seimo ir Vyriausybės vadovų, protokolo tarnybų veiksmų nesusiderinimo. Vienu metu iš šalies išvykdavo visi trys aukščiausi valstybės vadovai: Prezidentas V.Adamkus, Seimo pirmininkas V.Landsbergis ir premjeras Gediminas Vagnorius. Tada paaiškėdavo, kad niekam niekas neperdavė įgaliojimų, neaišku, kas tuo metu svarbiausias asmuo valstybėje”, - prisiminė R.Lopata.
Pastaraisiais metais, pasak jo, aukščiausio politinio lygmenio visi taškai sudėlioti.
“Praktiškai nebeliko valstybės vadovų “turistinių kelionių”, kai būdavo vykstama šiaip paturistauti, o ne atstovauti šaliai. Tik pora tokių liapsusų buvo, kai Seimo vadovas vyko mokytis užsienio kalbų bei atostogauti į Ukrainą, - sako R.Lopata. - Dabar reikėtų akcentuoti ne valstybės vadovų užsienio vizitus, o didesnį mūsų parlamentarų aktyvumą užsienio politikoje.
Paprasti parlamentarai išties užsienio vizitus neretai paverčia smagiu pasivažinėjimu, pramoga už biudžeto pinigus. Parlamentarams būtų pravartu pagalvoti, kad galbūt dabar ne metas į Kiniją keliauti. Šiuo metu ypač svarbūs mūsų tikslus atitinkantys vizitai, pirmiausia narystę NATO. Visas politikos elito dėmesys turi būti nukreiptas į NATO nares. Reikia daugiau žvalgytis į Vakarų Europą, JAV, Kanadą, bet nepamiršti ir Rusijos”.