1. Ar skaitmeninės knygos sunaikins įprastines?

Visuomenėje turime pakankamai gajų mitą: biblioteka = knygų išdavimo vieta. Todėl dažnai užduodamas klausimas – kai skaitmeniniame amžiuje knygų nebeliks, kam bus reikalingos bibliotekos? Šiuo požiūriu visuomenė dalijasi į priešiškas „kompiuterių mėgėjų“ ir „kompiuterių priešininkų“ stovyklas. Pirmieji, paprastai jaunesnio amžiaus, pikdžiugiškai skelbia, kad knygos išnyks – kam jos apskritai reikalingos Google amžiuje? Antrieji, paprastai vyresnio amžiaus, ne mažiau fundamentalistiškai sakosi niekada neskaitysia knygų skaityklės ar „iPad“ ekrane. Nuosaikieji klausia: ar tikrai tebėra būtina mums įprasta fizinė knyga? Ar galime grožinę literatūrą skaityti e. Knygos, garsinės ar vaizdo knygos pavidalais? Kas apskritai yra skaitmeninė knyga?

Turbūt galime nuraminti ir vienus ir kitus. Europos medijų istorija rodo, kad kiekvienas laikmetis kuria savo potyrių medijas, kurių pagalba įgyvendina žmogaus, kaip asmens, ir visos visuomenės socialinius poreikius. Dar daugiau, Europos istorijoje nežinome atvejo, kad nauja medija sunaikintų senąją. Graikų teatras, viduramžių katedros, iliuminuoti manuskriptai, spausdintos knygos, laikraščiai ir pamfletai, kinas, radijas, televizija, daugialypės terpės medijos ir internetas: kiekvienas jų teikė ir tebeteikia potyrius – „skaitymo“ malonumą ir informaciją – šimtams europiečių kartų; būrė ir tebeburia juos į socialinius tinklus.

Kiekviena medija nuo kitų skiriasi individualiomis savybėmis. Pavyzdžiui, radijas leidžia per atstumą perduoti garsus, o televizija – garsus ir vaizdus. Jei televizijos laida yra sukurta taip, kad jos galima vien klausytis, reiškia, ji neišnaudoja televizijos medijos teikiamų galimybių. Lygiai taip pat ir skaitmeninė knyga ar skaitmeninis žurnalas. Jeigu tai yra tik nuskenuota įprastinė knyga, kurią be jokio praradimo galiu išspausdinti ant popieriaus – tai nėra tikroji skaitmeninė knyga. Norite skaitmeninių knygų – pasinaudokite 3D PDF formatu, patirkite knygą, kurioje integruotas tekstas, iliustracijos, garsas, judantis vaizdas, trimatė animacija, virtualiosios rekonstrukcijos...

Knyga neišnyks. Paprasčiausiai greta mums įprastinių knygų, sukurtų Gutenbergo technologijos dėka, randasi skaitmeninės knygos, sukurtos panaudojant daugialypės terpės priemones. Jei biblioteka yra knygų ir periodikos išdavimo bei skaitymo vieta, tai skaitmeniniai leidiniai taip pat yra bibliotekos veiklos laukas. Iš tikro, skaitmeninės technologijos lemia, kad biblioteka tampa informacijos paslaugų vieta – erdve, kurioje visiems visuomenės nariams, nepriklausomai nuo amžiaus, tautybės, gyvenamosios vietos ir pan. yra prieinama kokybiška ir teisinga informacija.

2. Kokia yra dabartinė biblioteka?

Kas yra biblioteka šiuolaikinėje visuomenėje? Kokia turi būti moderni viešoji biblioteka? Atsakymas subjektyvus ir paprastas – pirmiausia tai vieta, į kurią malonu užeiti. Toliau – bibliotekoje reikia turėti ką veikti. Skolintis spausdintas knygas ir paskaityti spaudą – puiku, tai seniai įprasta. Tačiau šiuolaikinė biblioteka gali būti kiek kitokia. Bibliotekos, kaip ir kiekvienos kitos viešojo sektoriaus institucijos, tikslas yra tarnauti visuomenei. Paskutiniaisiais dešimtmečiais išplitusios informacinės ir komunikacinės technologijos ne tik suteikė bibliotekoms galimybes, tačiau – tai yra daug svarbiau – pakeitė visuomenę.

Kartu su informacijos paslaugų funkcija biblioteka įgyja svarbų vaidmenį demokratinės visuomenės plėtros (tik informuotas žmogus gali sąmoningai balsuoti) ir mokymosi visą gyvenimą procesuose. Paklausite, o kam reikalinga išsilavinusi visuomenė? Pabandyskime atsakyti istoriniu pavyzdžiu apie dvi mūsų šalies kaimynes. Dar XVIII a. Prūsijoje buvo priimtas politinis sprendimas apie privalomąjį visuotinį pradinį mokymą. Mūsų rytų kaimynės valdžia prisilaikė priešingos nuomonės – dar XX a. pradžioje Rusijos imperijoje buvo neįtikėtinai aukštas neraštingumo lygis. O dabar palyginkime XXI a. pradžios Vokietiją ir Rusiją?

Greta to, biblioteka tampa skirtingų medijų potyrių vieta – skaityti paprastas ir skaitmenines knygas, gauti informaciją, žiūrėti kiną, klausytis muzikos... Dar daugiau, moderni viešojoji biblioteka tampa kultūros erdve – biliotekose vyksta teatro vaidinimai. Arba vieta – tiesiog susitikti, bendrauti, būti kartu. Naujųjų paslaugų dėka viešosios bibliotekos virsta bendruomenei svarbiomis viešosiomis erdvėmis, kultūros renginių, laisvalaikio praleidimo vietomis – R. Oldenburgo trečiąja vieta šalia namų ir darbovietės.

3. Ar bibliotekoje yra kuriamas kapitalas?

Pastaraisiais metais Lietuvoje vykdytuose kultūrinių ir kūrybinių industrijų tyrimuose nematome bibliotekų. Tokiu būdu eksploatuojamas ir įtvirtinamas mitas, kad viešojo sektoriaus institucijos nekuria jokio kapitalo. Viena svarbiausių šio mito priežasčių galime sieti su ekonominio mąstymo įsigalėjimu Lietuvos visuomenėje. Jau ilgą laiką mūsų krašte skatinama nuostata, kad iš visų kapitalo rūšių vertingiausias yra finansinis kapitalas, ypač gaunamas greituoju būdu. Taigi, valstybei naudingos ir geros yra tik tos veiklos, kuriose uždirbamas pelnas, kuriose investicijos greitai atsiperka. Tokiu būdu verslas tampa „maitintoju“, o viešasis sektorius - „vartotoju“.

Pagal panašų modelį buvo pradėtos vertinti net tos viešojo sektoriaus institucijos, kurių teisinėje bazėje įtvirtinta „ne pelno siekimo“ nuostata. Šiuo požiūriu bibliotekos yra beviltiškos, „suryjančios“ milžiniškas valstybės lėšas ir, kaip baisu, teikiančios nemokamas paslaugas. Atrodo, kad toks požiūris yra viena iš šio sektoriaus sąmoningo finansinio nuskurdinimo priežasčių. Juk, jei į bibliotekas investuotas finansinis kapitalas neduoda pelno, reiškia, kuo mažiau investuosi, tuo mažiau ir nuostolių patirsi. Ypač tai liečia didelės apimties investicinius projektus, nukreiptus į patalpų rekonstrukciją ar įrangos įsigijimą.

Žinoma, negalime teigti, kad taupymas viešajame sektoriuje, ypač ekonominės krizės sąlygomis, yra vienareikšmiškas blogis. Tačiau turime aiškiai suprasti, kad finansinis kapitalas nėra viena iš daugelio kapitalo rūšių. Greta jo egzistuoja ne mažiau svarbios žmogiškojo (kompetencijų), kultūrinio (tapatumo), simbolinio (nuomonių įvairovės), politinio (kolektyvinio veiksmo) ir, be abejonės, socialinio (visuomenės santalkos ir pasitikėjimo) kapitalo formos. Ar ne dėl to, kad perdaug rūpinamės tik viena kapitalo forma, Lietuva pirmauja Europos Sąjungoje pagal emigracijos mąstą ir savižudybių skaičių? Kartais atrodo, kad ir emigracija yra ne tiek dėl ekonominių priežasčių, kiek dėl socialinio kapitalo trūkumo Lietuvoje. Atrodo, kad ir esama krizė yra ne tiek finansinio, kiek socialinio kapitalo trūkumas ir šalys, sukaupusios daugiau socialinio kapitalo (pavyzdžiui, Lenkija ar Skandinavijos šalys) krizę įveikia lengviau.

Taip, biblioteka tikrai nekuria finansinio kapitalo – ji ir neturi to daryti. Tačiau, šiuolaikinė biblioteka yra intensyvi socialinio kapitalo kūrimo, bendruomenės sutelkimo vieta. Finansinės investicijos į bibliotekos erdves, įrangą, personalą atsiperka socialiniu kapitalu, bendruomenės sutelktimi, pilietine visuomene bei socialinės atskirties mažinimu. Ar kas nors bandė išmatuoti šios kapitalo formos pridedamąją vertę ir jos santykį su finansinėmis investicijomis? O ir finansinių investicijų požiūriu ar kas bandė įvertinti kokį poveikį viešojo sektoriaus institucijos daro regionų raidai, turizmo plėtrai, papildomų darbo vietų kūrimui? Lietuvoje, o šiaip pasaulyje trūksta kultūros sektoriaus ekonomistų, finansų analitikų, viešųjų bibliotekų investicijų ir veiklos poveikio vertintojų. Niekas Lietuvoje nesidomėjo kokią reikšmę tos vietovės gyventojams, socialinei aplinkai kokybiškas paslaugas teikiant, moderni ir labai lankoma viešoji biblioteka Šiuo požiūriu yra įdomus tyrimas iš bibliotekoms gretimo muziejų sektoriaus, kuris buvo atliktas Borgundo stiebinės bažnyčios Norvegijoje atveju. Nustatyta, kad reikia investuoti 62 000 eurų per metus šios istorinės bažnyčios priežiūrai ir aptarnaujančių darbuotojų algoms. Tačiau, iš atvykstančio turizmo dėka (viešbučiai, maitinimo įstaigos, prekyba ir t.t.) gaunamų lėšų, valstybės biudžetas papildomas 1,4 mln. eurų mokesčių. Sakysite „neįtikėtina“, „taip negali būti“, o ar Lietuvoje kas nors bandė atlikti tokius tyrimus? O gal jiems buvo valstybės užsakymas?

4. Koks yra šiuolaikinis bibliotekininkas?

Yra profesijų kaip mitų. Dažnas jaunuolis nori studijuoti teisę, ekonomiką, žurnalistiką ar vadybą dorai nesuprasdamas, ką tai reiškia. Labai retas nori studijuoti bibliotekininkystę ar muziejininkystę, lygiai taip pat nesuprasdamas, ką tai reiškia. Abiem atvejais susiduriame su mitologizuotomis profesijomis. Viena – esą stilingai apsirengęs, jaunas, veržlus žmogus, dirbantis „stikliniame“ biurų pastate ir į darbą atvykstantis prabangiu automobiliu, rankose nešinas paskutinės kartos „iPad“. Kita – susisukusi senučiukė, apsirengusi praeito šimtmečio nudėvėtu megztiniu, sėdinti nušiurusiose patalpose, neturinti ir nemokanti vairuoti automobilio, nesinaudojanti kompiuteriu.

Mitai yra labai stiprūs. Tačiau mitus taip pat galima formuoti. Ar juos formuosime pagrįstai, remdamiesi empiriniais duomenimis, ar nuojautomis, „iš anksto susidarytais“ požiūriais. Ar tai, kad bibliotekininko profesija yra menkai apmokama ir dėl to nepopuliari, reiškia, kad ji ir nereikalinga? Viešosios bibliotekos teikia vis daugiau virtualių paslaugų, o joms parengti reikalingi aukštos kvalifikacijos specialistai, kurių eilinis lankytojas nemato, nesutinka atėjęs į biblioteką. Greta to kalbama apie dalykinius bibliotekininkus, gerai išmanančius specifines mokslo sritis ir galinčius būti patarėjais. Taip pat žinome, kad bibliotekoms reikalingi ir kultūros vadybininkai....

5. Kodėl Lietuvoje viešosios bibliotekos vis dar nėra „trečioji vieta“?

Naujausių tyrimų apie viešąsias bibliotekas duomenys rodo, kad net 39 proc. šalies gyventojų niekada nėra lankęsi viešojoje bibliotekoje, o joje nesilankę žmonės ją negatyviau ir vertina. Iš tikro priežasčių yra labai daug: galima sieti net ir su tuo, kad paskutinieji Europoje priėmėme krikščionybę (vėlai įžengėme į rašto kultūros erdvę) ir su ilgais spaudos draudimo metais. Nulėmė gal ir psichologinės priežastys, paveldėtos iš sovietmečio, kai buvo sutraukyti bendruomeniškumo saitai; ir net pastarąjį dešimtmetį transliuojama žinia, kad bibliotekose nėra naujų knygų. Šiandien į retą kurią Lietuvos didžiųjų miestų viešąją biblioteką gali laisvai užeiti - pabūti šiaip sau. Tave pasitiks bibliotekininkė ir būtinai paklaus ar turi skaitytojo bilietą, už kurį, kad ir nebrangiai, bet reikia mokėti.

Vis dėlto situacija pamažu keičiasi: ekonominio pakilimo laikotarpiu pastatyta ar rekonstruota 15 modernių viešųjų bibliotekų. Ypatingai prie progreso viešosiose bibliotekose prisidėjo projektas „Bibliotekos pažangai“, per 4 metus į Lietuvos viešųjų bibliotekų infrastruktūrą ir visuomenės kompiuterinio raštingumo mokymus investavęs milijonus litų ir net atokiausio šalies kaimo biblioteką sujungęs greitaeigio interneto ryšiu. Labai išaugo bibliotekininkų kvalifikacija: šiandien bibliotekininkas yra puikus pagalbininkas informacijos jūroje: per 4 metus viešosiose bibliotekose kompiuterinio raštingumo pagrindų apmokyta virš 60 tūkstančių lankytojų.

Lietuvos viešosios bibliotekos jau dabar yra greitkelyje ir dabar jau nuo valstybės, savivaldybių, o ypač pačių bibliotekininkų priklausys ar jos nepasuks į šalikelę...