Asocialus šeimos elgesys, agresija, netinkami auklėjimo pavyzdžiai yra nederamos vaikų socializacijos šaltinis. Patyrę smurtą šeimoje, užaugę tokie vaikai yra linkę smurtauti ir prieš savo vaikus. Prie šių priežasčių dar prisideda mūsų visuomenės abejingumas mušamiems vaikams, pastangos vadinti šį barbariškumą „senosiomis auklėjimo tradicijomis”. Tokiomis „tėvų įskiepytomis tradicijomis” kartais teisinama ir vaikų patiriama emocinė prievarta – žeminimas, pravardžiavimas, paniekinimas, meilės nerodymas, šaltumas.
Erna Petkutė, Paramos vaikams centro psichologė psichoterapeutė, projektų koordinatorė, pabrėžė, kad visos kitos prievartos rūšys yra paremtos emocine prievarta ir susijusios su pačių suaugusiųjų problemomis: alkoholizmu, narkotikais, psichikos ligomis, vaistų vartojimu.
„Nuostata, kad mane, kai buvau mažas, mušė ir tai man padėjo, mūsų visuomenėje yra labai gaji. Pavyzdžiui, kalbant apie sukrėsto vaiko sindromą, mums, psichologams, gydytojams, policininkams, socialiniams darbuotojams, daug ką pasako tėvų pasakojimas, kaip vaikas susižeidė. Kartais jie akivaizdžiai meluoja – stovi vaikas mėlynom akiduobėm, o tėvai neprisipažįsta pavartoję prievartą. Jie slepia informaciją, pasakoja visokias istorijas, kaip tai atsitiko. Sąmoningesni tėvai kartais patys prisipažįsta pasielgę netinkamai, karštakošiškai. Tikimybė, kad pastarieji tėvai nesmurtaus, yra daug didesnė”, – pasakojo E.Petkutė.
Tėvų bandymas pasiteisinti – ”nervai nelaiko”
Specialistės teigimu, galima skirti kelias smurtaujančių suaugusiųjų grupes: „Pirmiausia grupė suaugusiųjų, vartojančių prievartą, mano, kad vaikams tai padeda. Jų žodžiais, tai pasiteisins, išeis vaikui tik į naudą. Antra, jie patys buvo taip auginami. Trečia, daug suaugusiųjų yra emociškai nejautrūs ir siekia kitam, silpnesniajam, sukelti baimę, pažeminimą. Bet suaugusieji turėtų suprasti, kad vaikai nesupranta, už ką jie buvo nubausti. Suaugusysis nežino, kaip vaiką sudrausminti, o vaikas nesupranta, už ką jam buvo skeltas antausis. Netinkamas drausminimas nesuteikia vaikams progos išmokti ar pagalvoti, kodėl taip negalima elgtis ir kaip pasielgti tinkamai.”
Specialistės žodžiais, tėvai dažnai turi problemų – jie įsitempę, neturi darbo, turi skolų. Tokiais atvejais tėvų smurtavimas prieš vaikus gali sustiprėti. „Nervai nelaiko”, – taip pasiaiškina tokie tėvai. Bet yra ir tėvų, kurie domisi, aiškinasi, kaip jie galėtų savo vaiką drausminti.
Kartais reikia pakovoti už vaiko gyvybę
Paramos vaikams centras pradėjo socialinę kampaniją „Saugok mane – aš mažas”, kurios tikslas – atkreipti dėmesį į kūdikių ir mažylių apsaugą bei pažeidžiamumą. Tėvai, globėjai, specialistai ir institucijos yra skatinami šia akcija auginti ir auklėti vaikus nevartojant fizinių bausmių bei kurti visuomenės nuostatas apie nesmurtinį vaikų auginimą. „TNS Gallup“ tyrimo duomenimis, fizinės bausmės yra vartojamos vis plačiau. 45 proc. apklaustųjų Lenkijoje ir 37 proc. apklaustųjų Latvijoje mano, kad vaikų fizinės bausmės yra pateisinamos, o Lietuvoje taip mano 52 proc. apklaustųjų. Tokių nuostatų pasekmė – sukrėsto vaiko sindromas – vienas skaudžiausių nederamo elgesio su kūdikiais ir mažyliais padarinių.
Donata Montvilaitė, Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų filialo gydytoja oftalmologė, susiduria su mažyliais, patyrusiais „auklėjimo” traumas.
Medikė papasakojo apie tai, kokį poveikį tolesnei jų raidai daro supurtyto vaiko sindromas: „Patyrus šitą sindromą, tikėtina, gali trikti motorinė ir psichinė vaiko raidos veikla. Jis gali vėliau pradėti sėdėti, vaikščioti, gali prarasti klausą, jam gali sutrikti rega. Vaikas gali turėti intelekto sutrikimų, nesukoncentruoti dėmesio. Šie vaikai dažniausiai pakliūva į intensyviosios terapijos skyrių, reanimaciją. Būna atvejų, kai patys tėvai bando nuslėpti įvykusį atvejį. Gydytojams įtarus, remiantis klinikiniais simptomais ir objektyviais tyrimų rezultatais, būna diagnozuotas šis sindromas. Yra buvę atvejų, kai vaiką prižiūri auklė ir tėvai kreipiasi į medikus dėl pasikeitusio vaikučio elgesio. Arba pasitaiko, kai tėvai, neįvertinę vaiko amžiaus, nieko bloga nenorėdami, žaisdami su vaikučiu išprovokuoja, sukelia supurtyto vaiko sindromą.“
Gydytoja pabrėžė, kad traumuotą vaiką apžiūri keli gydytojai specialistai – „čia būtina diferencinė diagnostika. Chirurgas traumatologas, neurologas, oftalmologas skiria gydymą. Intensyviosios terapijos gydytojai net kartais kovoja už vaikučio gyvybę. Bendri pagrindiniai simptomai būna tokie: subduralinė hematoma (kraujo išsiliejimas po kietuoju smegenų dangalu), petechijos ant kūno (poodinės kraujosruvos) ir tinklainės kraujosruvos. Kartais dar gali pasitaikyti vidaus organų pažeidimų ar kaulų lūžių. Tinklainės kraujosruvos praeina dažniausiai per kelias savaites ar mėnesius. Sunkesniais atvejais sugyti prireikia ilgesnio laiko – kelių mėnesių ar metų”.
Smurto padariniai – neprognozuojami
Paklausta, pagal kokius požymius galima atpažinti, kad mažas vaikas patyrė prievartą, psichologė aiškino, kad jie gali būti suglebę, sunerimę, sujaudinti. „Gali ištinti galvytės smegenys, išsilieti kraujas į smegenis, trūkinėti akių kraujagyslės. Pačios vaiko smegenys yra labai minkštos, purtomos jos tarytum suplakamos – pasidaro kaip kiaušinienė. Gali lūžti kaklo slankstelis, atšokti akies tinklainė”, – pasakojo specialistė.
Paramos vaikams centras yra užregistravęs trimečių vaikų, patyrusių prievartą. Tokių vaikų nežymiai, bet daugėja. Paklausta, kodėl užfiksuotų atvejų skaičius daugėja, o ne mažėja, E.Petkutė svarstė, kad svarbiausia priežastis, matyt, būtų ta, kad vis mažiau tokios prievartos faktų nuslepiama. Apie prievartą prieš vaikus kalbama vis dažniau ir viešiau – prisideda žiniasklaida, todėl „gerieji” tėvai nori būti dar geresni. „Bloguosius”, nenorinčius atsisakyti smurto prieš savo pačių vaikus, galima siųsti į kokią nors tarnybą pasikonsultuoti: „Viešinti ir spręsti nesėkmingų tėvų problemas valstybei ir visuomenei yra gerokai pigiau bei veiksmingiau, nei vėliau gydyti traumas. Psichologai, psichiatrai, socialiniai pedagogai, mokytojai palaiko vieni kitus ir informuoja.”
Dalia Mickevičiūtė, gydytoja psichoterapeutė, pabrėžė, kad anksti patirta stipri prievarta gali sukelti reaktyvųjį prieraišumo sutrikimą, apskritai vaikams sunku pasitikėti aplinkiniais žmonėmis – juk kaip galima pasitikėti kuo nors šiame pasaulyje, jei negalima pasitikėti net tėvais? „Augant jiems gali būti sunku užmegzti ir išlaikyti normalius santykius, nes jie bijo būti kontroliuojami ar vėl patirti prievartą. Nepaisant to, šie vaikai suaugę patys gali užmegzti prievarta paremtus santykius, nes prievarta – tai jiems pažįstamas gyvenimo būdas. Kad ir kaip destruktyvu, taip atrodo saugiau, nei gyventi visiškai kitaip, kai net nežinoma kaip”, – kalbėjo specialistė. Jos žodžiais, prievarta taip pat sukelia bevertiškumo, pažeistumo jausmą.
Jei vaikui nuolat kartojama, kad jis yra kvailas arba blogas, jam labai sunku patikėti, kad yra kitaip: „Ateityje gali būti sunku siekti išsilavinimo arba gerai mokamo darbo, nes netikima, kad tai įmanoma. Dar vienas prievartos poveikis – tai sunkumai kontroliuoti savo emocijas. Prievartą išgyvenantys vaikai negali saugiai parodyti savo emocijų, be to, jie neturi pavyzdžio, kaip emocijas tinkamai reikšti. Jų emocijos būna slopinamos ir išsiveržia neprognozuojamai. Tai gali sukelti nerimą, depresiją ar nuolatinį pyktį, dėl to yra didelė rizika slopinant skausmingus išgyvenimus pradėti vartoti alkoholį ar narkotikus.”
Pusė lietuvių iki šiol pateisina vaikų mušimą
E.Petkutė mano, kad vaikams yra sunkiau, nes visuomenės gyvenimo tempas didėja. Kasdien žmogus patiria vis daugiau streso, protinis krūvis didėja, o fizinis – mažėja: „Kuo vyresnis vaikas, tuo daugiau jam reikia aiškinti. Pirma, suaugusieji turėtų paaiškinti vaikui, kad tam tikras elgesys sukelia tam tikrus padarinius – pavyzdžiui, „rytoj tavęs niekur neleisiu, negaliu tau to nupirkti, nes...“ Antra, vaikas turi žinoti išankstines taisykles. Trečia, vaikui reikia padėti suprasti jo savijautą – „žinau, kad tu nori, kad tau ne vis vien, bet negaliu tavęs išleisti pas draugus, kurių gerai nepažįstame”. Tokios būtų trys svarbiausios taisyklės.”
Paklausta, kuo skiriamės ir kuo esame panašūs į kitas šalis, E.Petkutė svarstė, kad padėtis Vakarų šalyse ir Lietuvoje yra panaši – „per daug nesiskiriame, gal tik einame iš paskos. Aišku, Vakarų šalių indėlis yra didesnis. Švedijos visuomenės nuomonė apie vaikų mušimą, prievartą labai pasikeitė per pastaruosius 30 metų – smurtą dabar toleruoja tik 10 proc. švedų. Tai – nepaprastai geras rodiklis. Lietuvoje fizinei prievartai, bausmei, mušimams šiuo metu pritaria net 52 proc. apklaustųjų”.
Kaip kontroliuoti savo impulsus
Prievartos priežasčių gali būti įvairių, tačiau dažniausiai žmogus, skriaudžiantis kitus, pats turi didelių vidinių sunkumų. Taip mano D.Mickevičiūtė, gydytoja psichoterapeutė, pabrėžusi, kad dažnai tai susiję su nepakankama impulsų kontrole: „Kai sunku suvokti ir įsisąmoninti, kokie jausmai viduje kyla, tada kyla grėsmė, kad jie bus nukreipti netinkama kryptimi. Vaikus išties yra sunku auginti. Dažnai gali kilti susierzinimas, pyktis, tačiau svarbu, kad jis nebūtų išlietas ant vaikų. Suaugęs žmogus, supratęs, kad pyksta, gali bandyti sau padėti – pavyzdžiui, nueiti į kitą kambarį, išgerti šalto vandens stiklinę, suskaičiuoti iki 100 prieš apšaukiant vaiką ar jam suduodant. Tačiau žmonės, mažiau gebantys suvokti ir kontroliuoti savo impulsus, gali trinktelėti kitam greičiau, nei supras, kas jų viduje vyksta.“
Suaugusieji, piktnaudžiaujantys alkoholiu ar narkotikais, sergantys negydoma ar net neatpažinta psichikos liga, stokojantys tėvystės įgūdžių, jaučiantys nuolatinę įtampą, D.Mickevičiūtės teigimu, mažiau pajėgia suprasti, kaip jaučiasi vaikai – jiems niekaip nesiseka vaikų paveikti niekaip kitaip, tik „diržu” – „kai sunku pakelti savo pačių gyvenimo iššūkius, labai lengva pratrūkti ant vaikų. Taip pat sunkiau auginti vaikus, turinčius negalią, ir specialiųjų poreikių vaikus. Šioms šeimoms labai reikalinga artimųjų, giminaičių ar savanorių pagalba, nes tokių vaikų priežiūra gali būti išties labai sekinanti”.
Pagalbą būtina suteikti aukai ir skriaudėjui
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenimis, remiantis savivaldybių vaiko teisių apsaugos skyrių pateikta informacija, 2011–aisiais 1259 vaikai patyrė smurtą (2008–aisiais – 1048, 2009–aisiais – 1203, 2010–aisiais – 1249). Iš viso užfiksuoti 1347 smurto prieš vaikus atvejai. Savivaldybių vaiko teisių apsaugos skyrių duomenimis, 2011–aisiais didžiausią dalį (51 proc.) patirtų smurto atvejų sudarė fizinis smurtas. Seksualinio smurto prieš vaikus atvejų skaičius 2011–aisiais, palyginti su 2010–ųjų duomenimis, mažesnis (2011–aisiais – 8 proc. visų nusikaltimų atvejų, 2010–aisiais – 11 proc. visų atvejų), psichologinio smurto prieš vaikus atvejų skaičius 2010–2011 m. išliko panašus (atitinkamai 42 proc. ir 41 proc.). Savivaldybių vaiko teisių apsaugos skyrių duomenimis, 2011–aisiais buvo užfiksuoti 142 smurto prieš 0–3 metų amžiaus vaikus atvejai (pastaba – vienas vaikas galėjo nukentėti kelis kartus).
Remiantis Informatikos ir ryšių departamento prie Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, apie ikiteisminio tyrimo įstaigose užregistruotus nukentėjusius vaikus per 2011–uosius, nuo nusikalstamų veikų 2011–aisiais nukentėjo 3234 vaikai (fizinis smurtas sudarė 80 proc. visų nusikaltimo atvejų), o 2010–aisiais nuo nusikalstamų veikų nukentėjo 3019 vaikų. Pagal amžių: 0–3 m. vaikų nuo smurto 2010–aisiais nukentėjo 98 vaikai, o 2011–aisiais – 113 vaikų. 2011–aisiais 92,9 proc. minėto amžiaus vaikų nukentėjo nuo tėvų, o likę – nuo patėvių, giminaičių. Pateikta statistika rodo, kad fiksuojama daugiau smurto prieš vaikus atvejų.
Savivaldybių vaiko teisių apsaugos skyrių duomenimis, 2011–aisiais buvo užfiksuoti 142 smurto prieš 0–3 metų vaikus atvejai (seksualinio smurto atvejų – 3, psichologinio –100, fizinio – 39).
Smurto reiškinį lemia įvairaus lygmens (individo ir aplinkos) ir įvairaus pobūdžio (socialinio, psichologinio, biologinio, medicinos ir kt.) veiksniai bei priežastys, tam tikra jų sistema. Yra įvairių psichologinių teorijų, kaip kyla smurtas individualiu lygiu. Smurtas gali kilti dėl gėdos ir pažeminimo jausmo, taip pat kai žmogus neturi tokių jausmų kaip užuojauta, baimė dėl padarinių, kai žmogus nežino, kaip atkurti savigarbą nesmurtiniais būdais.
Kaip viena iš smurto priežasčių nurodomas ir asmens nevisavertiškumo jausmas. Smurto atsiradimą gali lemti ir skurdas, visuomenės požiūris. Smurtas prieš vaikus yra bendro visuomenėje vyraujančio smurto dalis. Iš statistinių duomenų matyti, kad didelę įtaką smurto atsiradimui daro šeimos aplinka, kurioje vaikai sulaukia per mažai meilės ir šilumos. Ypač smurto apraiškas lemia visuomenės požiūris, kad vaiką galima bausti fizinėmis bausmėmis. Vaiko teisių apsaugos konvencija įpareigoja besąlygiškai įtvirtinti vaiko apsaugą nuo visų smurto formų. Deja, mūsų visuomenėje vis dar bandoma pateisinti fizines bausmes prieš vaikus kaip auklėjimo priemonę. Vaikų auklėjimas pirmiausia turi būti grindžiamas pozityviomis nuostatomis, nes vaikai šeimos santykių modelį vėliau panaudoja bendraudami su kitais vaikais, suaugusiaisiais.
Patys mažiausi 0–3 amžiaus vaikai yra patys pažeidžiamiausi, nes visiškai priklauso nuo tėvų (globėjų). Šiame amžiaus tarpsnyje ypač svarbus prisirišimas, pasitikėjimas, formuojasi pamatinis saugumo jausmas, todėl būtina užtikrinti, kad tėvai vaikus ugdytų remdamiesi pozityvios tėvystės nuostatomis, augintų ir auklėtų vaikus nevartodami jokios prievartos. Deja, galima tik apgailestauti, kad tėvai ne visada geba tinkamai auginti vaikus ar net neturi tam įgūdžių, supratimo apie vaiko raidą, jo poreikius. Todėl šiuo metu, įgyvendinant smurto prevencijos programas, skatinant visuomenės be smurto kultūrą ir pan., didelis dėmesys skiriamas tėvų švietimui (pozityvios tėvystės įgūdžių ugdymui ir kt.).
Smurto prevencija ir jį patyrusių vaikų reabilitacija gali būti veiksminga tik tuo atveju, jeigu bus užtikrintas visais lygiais bei požiūriais suderintas poveikis vaikui ir šeimai su socialinių, teisinių, pedagoginių, finansinių ir kitų priemonių sistema. Deja, iki šiol buvo galima pastebėti neturinčią perspektyvos tendenciją, pagal kurią, aktyvinant kovą su smurtu prieš vaikus, pirmiausia buvo apeliuojama į baudžiamųjų (represinių) priemonių griežtinimą. Šita tendencija pagrįstai keičia kryptį ir valstybės politika orientuojasi į kompleksinį požiūrį – smurto priežasčių prevenciją, pagalbos nuo smurto nukentėjusiajam vaikui ir jo šeimai teikimą, pagalbą skriaudėjui, nukentėjusiųjų reabilitacijos priemones. Pagalbą reikia suteikti aukai ir skriaudėjui. Pastarąjį būtina mokyti neagresyvaus elgesio. Tačiau poveikis skriaudėjui, tam tikros pagalbos jam teikimas nėra deramai pabrėžiamas ir organizuojamas.
Ypač svarbu reikiamą pagalbą suteikti smurtą patyrusiam vaikui. Pagalbą vaikui ir jo šeimai gali suteikti savivaldybių vaiko teisių apsaugos skyrius, socialiniai darbuotojai, teisėsaugos institucijos, gydymo įstaigos, mokyklose dirbantys socialiniai pedagogai, psichologai, nevyriausybinės organizacijos ir kt. Deja, kompleksinės pagalbos (psichologinės, socialinės, medicinos, teisinės), skirtos vaikui ir jo šeimai, prieinamumo bei kokybės problema išlieka. Neretai pagalba teikiama tik nukentėjusiajam, o ne visai šeimai. Ne visada pagalba prieinama kaime gyvenantiems asmenims, trūksta kompetentingų specialistų (psichologų), pagalba teikiama fragmentiškai.
Užsienio šalyse ypač daug dėmesio skiriama ankstyvojo amžiaus (nuo 0 iki 3 metų) vaikų ugdymo paslaugų plėtrai, pagalbos tėvams, besilaukiantiems kūdikio, ar gimus kūdikiui teikimui, pagalbai kūdikio priežiūros ir auginimo klausimais. Pastaruoju metu, suprantant, kad pozityvus poveikis kūdikiui ypač svarbus tolesniam vaiko kaip asmenybės vystymuisi, tam dėmesys skiriamas ir Lietuvoje. Dėmesys, siekiant užtikrinti vaikų nuo 0 iki 3 metų ugdymą, skiriamas įvairių ir lanksčių ikimokyklinio ugdymo organizavimo formų diegimui (pusės darbo dienos, keleto valandų per dieną, keleto dienų per savaitę, visos savaitės, popietinės, savaitgalio grupės ir panašiai), siekiant padėti šeimoms derinti darbo ir šeimos pareigas, mažinti kaimo gyvenamųjų vietovių ir miesto skirtumus. Kinta valstybės požiūris ir į socialinę paramą, didesnis dėmesys skiriamas socialiniam darbui su šeima. Siekiama skatinti šeimai prieinamų kompleksinių paslaugų iki vaiko gimimo, jam gimus ar jam pradėjus lankyti mokyklą paslaugų teikimą. Nors minėtų paslaugų trūkumas Lietuvoje vis dar jaučiamas, tačiau teigiami pokyčiai rodo, kad padėtis iš tiesų gerėja.
Dalia Mickevičiūtė, gydytoja psichoterapeutė: vaikų, patyrusių smurtą, elgesys keičiasi
- Esant emocinei prievartai vaikas gali būti ypač baugštus, jis gali nuolat nerimauti, kad nepadarytų ko nors blogo; jo elgesys yra kraštutinis: kraštutinai pasyvus ar kraštutinai agresyvus, kraštutinai paklusnus arba kraštutinai reikalaujantis; jis gali elgtis neadekvačiai „suaugusiai” (pavyzdžiui, rūpintis kitais vaikais) arba neadekvačiai vaikiškai (pavyzdžiui, linguoti, čiulpti nykštį).
- Esant fizinei prievartai vaikas atrodo visą laiką budrus, lyg laukdamas nutinkant kažkam bloga; jis šalinasi prisilietimų, susigūžia kitam žmogui padarius staigų judesį; bijo grįžti namo; rengiasi netinkamai pagal oro sąlygas, pavyzdžiui, dėvi drabužius ilgomis rankovėmis karštą dieną, kad paslėptų sužeidimus.
- Apleistumo požymiai – neatitinkantys amžiaus, oro sąlygų, nešvarūs drabužiai; nešvara (vaikas nenupraustas, neplautais plaukais, sklinda nemalonus kūno kvapas); negydomos ligos ir sužeidimai; dažnai paliekamas neprižiūrėtas, vienas arba leidžiama žaisti nesaugiose, pavojingose vietose; dažnai vėluoja arba neateina į mokyklą.
- Seksualinės prievartos požymiai – vaikui sunku vaikščioti ar sėdėti; rodo ne pagal amžių turimas žinias ar susidomėjimą seksualiniais dalykais, gali pasireikšti „gundantis” elgesys; labai stengiasi vengti tam tikro žmogaus be aiškių priežasčių; nenori persirenginėti prie kitų žmonių arba dalyvauti fizinėje veikloje; serga lytiškai plintančia liga arba nustatomas nėštumas, ypač kai vaikui dar nėra 14 metų; bėga iš namų.