Visame šiame judėjime kažkur (o "kažkur" reiškia neaišku kur) Kalėdų šventė priverčia bent trumpam sustoti ir susimąstyti. Sena, tradicinė šventė, bet kiekvienais metais prabylanti naujai. Apie jos svarbą liudija keturios Advento savaitės, suteikiančios galimybę ištrūkti iš nuolat besisukančio gyvenimo rato ir tyloje iš šalies pažvelgti į jį, o kartu ir save jame. Artėja kiti metai, tad ką savyje atsinešu, eidamas į ateitį, ir ar viskas, ką turiu, reikalinga bei naudinga? Adventas leidžia įdėmiau pažvelgti, pamatyti, skatina klausti ir gauti atsakymus. Tai laikas, kada galiu apsivalyti nuo visko, kas netobula, kas bloga ir apsunkina bei komplikuoja mano kelionę. Jei pavyksta sustoti, nebijoti išvysti save tokį, koks iš tikrųjų esu, atmesti melagingąjį įvaizdį vardu "ČIA AŠ", atsisakyti ir palikti praeityje savo ubago krepšį, prikimštą pagiežos, kritikos, nepasitenkinimo ir dar daug ko, kurį metų metus dejuodamas tampausi kartu, Kalėdos bus daugiau nei sentimentali, širdžiai miela šventė.
Kokia bebūtų realybė, parengianti Kalėdoms ne Advento susikaupimu, bet "Akropolio" turgaus prekyba, Kalėdos yra mano likiminė šventė. Kartais stebiuosi, kodėl Dievui reikia vis įžengti į šį dažnai sujauktą ir dulkiną gyvenimą. Ar nebūtų saugiau ir jaukiau žvelgti iš šalies? Tačiau Jis prisiima žmogaus prigimtį, pats tampa žmogumi, taip dar labiau sutrikdydamas išderintą gyvenimo ritmą bei iššaukdamas įvairiausius komentarus. Kodėl? Praeis Kalėdos ir vėl viskas bus kaip anksčiau.
Taip būtų, jei nesuvokčiau, kad Kalėdos atgręžia mano žvilgsnį į mane patį - štai kur glūdi visas pasaulis, jo bėdos ir džiaugsmai, štai kur Jis nori daryti stebuklus, keičiančius mano būtį. O man vis norisi, kad Jis stebuklingai taisytų ką pagadinau ir gelbėtų nelaimėse. Ne, tai neįvyksta. Turiu pereiti per Advento pasirengimą - pamatymą, įvardijimą ir išvalymą.
Apvalyta širdimi ir atnaujintu žvilgsniu jau kitaip matau save ir pasaulį. Pastebiu daug gerų dalykų toje pačioje pilkoje kasdienybėje, baigiu teigti tik savąjį "AŠ" ar eksperimentuoti vertybėmis, išnyksta rūškani veidai ir sutinku daug nuostabių žmonių, iš kurių pasisemiu išminties, gerumo ir gaunu kitokių dovanų. Pagaliau ir savyje atrandu, ką duoti kitiems. Taip ateinu prie Kūčių stalo, suburiančio mylimus artimus žmones. Kūčių vakarą atgaiviname daug svarbių simbolių, slepiančių savyje gyvą realybę ir perkeičiančių žmogų, jo dvasią, jo santykius su kitu žmogumi ir pasauliu.
Kūčių vakarienė apnuogina gyvas pulsuojančias širdis, kalbančias apie tikrąsias esmines žmonių gyvenimo tiesas, todėl apie ją nedrąsu kalbėti. Baugu, kad atšiaurus pasaulis įsibraus į šią šventą valandą ir pažeis pačius brangiausius dar likusius jausmus ir ryšius. Bet kalbėti reikia, nes tas pasaulis prasideda būtent tose širdyse. Tik vėliau, augdamas ir skleisdamasis erdvėje, kažkodėl įgyja atgrasius pavidalus ir atsigręžia prieš jo puoselėtoją žmogų.
Gal todėl Kūčios įveda mus į naktį, tamsą, kurioje gimsta Šviesa, Gelbėtojas. Jis išsklaido gyvenimo tamsą ir pagelbsti atkurti pažeistą harmoniją. Jis gimsta paros metu, kai žmogus ilsisi ir šis įvykis nepriklauso nuo mūsų norų. Ne tik šis. Visi vakar ir užvakar DELFI naujienose aprašyti įvykiai nepriklauso nuo mano valios, nors juos vertindamas bandau apgauti save, kad esu bent netiesioginis jų dalyvis. O kas lieka man? Kalėdos atsako - mano sprendimai ir darbai per ištiestos rankos ilgį. Vis norisi daugiau įtakoti, kontroliuoti, sirgti kitų reikalais. Dievo įsikūnijimas viską pastato į savo vietas, o centre pastato mane, tave. Pradėkime gyventi čia, išsklaidykime tamsą pirmiausia čia, tada ir kitiems bus šviesiau.
Dar ne viskas. Yra ir kitų keistų dalykų. Begalybė apsiriboja, galia gimsta silpno kūdikio pavidalu, kaip gyvas priekaištas mano tariamai didybei ir įtakai. Pastaruosius dalykus randu visose DELFI naujienose apie valdžios pasidalijimą, turto dalybas ir ką tik nori. Tai mano dalis, kildinanti nesibaigiantį nerimą ir verčianti nerti į patį gyvenimo sūkurį bei, kaip dabar madinga sakyti, žaisti pagal taisykles.
Kalėdos nebijo paliudyti ne tik Dievo Žmogaus silpnumą bei trapumą, bet ir mano. Leidžia naujai atrasti tikruosius didybės ir net nemirtingumo šaltinius. Po truputėlį surankioja per metus išsiskaidžiusią, išmėtytą asmenybę ir iš naujo sudėlioja į vieną visumą. Sugrįžta ramybė, pilnatvės patirtis ir galiu keliauti toliau.
Jis gimsta naktį, ateina tyloje, kad Kalėdų rytui išaušus neštume ramybę ir džiaugsmą kitiems, švęstume gyvenimą ir sveikintume vieni kitus.
Praeis Kalėdos, ateis kiti metai. Bus visko. Tačiau metai ir darbai tikrai bus kitokie ir mes, tikiu, būsim kiti - geresni ir išmintingesni.
DELFI komanda sveikina mielus skaitytojus su artėjančiomis gražiomis šventėmis ir linki gerų, šviesių metų, laimės, ramybės ir tolerancijos.