Nors Čečėnija kaip ir Irakas pagal tarptautinę klasifikaciją laikoma didžiausios rizikos šalimi, tačiau pavojaus gyvybei nepajutau. Keliavau po Čečėniją kaip Jungtinių Tautų atstovas. Esu pasirašęs griežtą instrukciją ir privalau jos laikytis. Tie, kurie bent šiek tiek nukrypsta nuo taisyklių, iš karto nušalinami nuo darbo. Viena privalomų taisyklių – niekur neišeiti be apsaugos. Taigi mane visą laiką lydėjo ginkluoti sargybiniai ir jaučiausi gana saugiai. Tiesa, nakvoti grįždavau į kaimyninę Ingušiją, kur ir apsistojusios visos įvairių pasaulio organizacijų misijos.
Betgi galėjo atsitikti taip, kad jus užpultų koks didžiulis būrys kovotojų ir keliems policininkams nepavyktų apsiginti. Mes ant automobilių bei drabužių turėjome skiriamuosius Jungtinių Tautų ženklus, o tokių žmonių niekas nepuola, nes čečėnai dar gyvi tik todėl, kad juos maitina JT. Kita vertus, man paaiškino, kad jei įvyktų klaida ir mane pagrobtų, turiu pasakyti, jog esu lietuvis ir iškart būsiu paleistas. Neteko girdėti, kad koks nors lietuvis būtų nukentėjęs. Lietuviai šioje šalyje nepaprastai gerbiami.
Sakote, kad visą Čečėniją maitina Jungtinės Tautos. Ar visai neliko žemės ūkio? Neliko nieko. Sugriauta pramonė, švietimas, visa infrastruktūra. Nėra telefono, neveikia mobilusis telefonas, neegzistuoja internetas. Nėra parduotuvių, mokyklų, ligoninių. Žmonės gyvena sugriautų namų rūsiuose, urvuose, palapinėse. Nedarbas svyruoja tarp 80 –90 procentų.
Žemės ūkis irgi sunaikintas. Gyvuliai bastosi palaidi ir sulaukėję, nes tvartai sugriauti, pievos užminuotos. Jei koks gyvulys dar likęs, tai jis yra pavojingų ligų nešiotojas.
Teko būti svečiuose, kur yra 25 vaikai ir nė vienas iš jų dar nėra buvęs mokykloje. Beje, vyrai dažnai turi po kelias žmonas, tad šeimos labai didelės ir demografines problemas greitai išsprendžia. Maitinasi jie tik iš to, ką dalija užsienio misijos. Vienam žmogui skiriama po pusę kibiro cukraus ir miltų, butelį aliejaus per mėnesį. Tai yra viskas. Nepaisant tokio baisaus skurdo, bet koks vaikas, likęs našlaičiu, iškart priglaudžiamas. Valkataujančių vaikų nėra. Neegzistuoja vaikų namai, nes nėra beglobių vaikų. Šito turėtumėm mes pasimokyti. Pastebėjau, kad žmonės labai solidarūs, stengiasi vienas kitam padėti, viskuo dalijasi.
Per tokius baisius vargus jie turbūt pamiršo ir savo papročius, ir religines apeigas, kurios taip svarbios musulmonams?
Visai ne. Buvau Ramadano metu. Jo griežtai laikomasi. Nors gyvena pusbadžiu, bet dieną jie nieko nevalgo. Bandžiau įsiūlyti savo maisto, tačiau nepavyko. Mano apsauginiai 5 kartus per dieną melsdavosi. Padeda ginklus ir suklumpa ant žemės. Tikėjimas, matyt, jiems padeda išgyventi, pakelti visas negandas. Be tikėjimo, matyt, jų gyvenimas būtų dar daugiau beprasmiškas..
Ar paprasti čečėnai, moterys palaiko partizaninį karą? Ne visi. Daug kas mano, kad tai grupuočių kova dėl žemių, dėl naftos, kad kažkam šis karas naudingas, o be reikalo kenčia visa tauta. Netgi kalbama, kad su partizanais niekas rimtai ir nesistengia kovoti. Buvęs atvejis, kad Basajevo grupė buvo apsupta ir vietoj to, kad ją sunaikintų, rusai, padarę koridorių, leido pasitraukti.
Iš tiesų naftos ten yra daug ir labai geros kokybės. Taip kaip Lietuvoje gaminama samanė, taip Čečėnijoje gaminamas benzinas. Namuose tarsi lietuviški bravorai yra maži cechai, kuriuose siurbiama nafta ir gaminamas benzinas. Nafta ten lengvai pasiekiama, tad lengva ją siurbti. Pagamintas benzinas kanistrais nešamas kaimynui ir į kažką iškeičiamas ar parduodamas.
Žmonės gyvena nepakeliamomis sąlygomis jau daug metų. Kokia jų dvasinė būklė?
Teko kalbėti su viena ten dirbančia Rusijos atstove. Ji pasakojo, kad dabartinis Čečėnijos vaizdas jai primena sugriautą Stalingradą po karo, kurį vis tik atstatė ir žmonės turėjo viltį. Čia niekas nesiruošia to daryti. Žmonės visiškoje neviltyje. Negalioja įstatymai. Naktį į namus įsiveržia kareiviai, nieko nepaaiškinę jie išsiveda namiškius ir nieks nežino, koks jų likimas.
Tas karas tęsiasi jau 10 metų. Nežinia ar jis išvis kada nors baigsis. Ekonomika tokioje būklėje, kad jos jau nebegalima atstatyti. Reiktų viską kurti nuo nulio. Klesti korupcija, kuri dar daugiau sekina žmogų. Laisvai judėti negalima, nes ant kiekvienos kryžkelės stovi kareiviai. Jei nori praeiti, turi duoti kelis rublius. Atrodo, kad Rusija skiria kažkokias kompensacijas už sugriautą būstą. Jei tą kompensaciją nori gauti, tai beveik pusę jos turi atiduoti valdininkams kaip kyšį, nes kitaip tavo dokumentai nebus nagrinėjami.
Išeities nesimato ir jaučiasi didžiulis skausmas, širdgėla. Neteko sutikti nė vieno laimingo žmogaus. Nepaisant visko, žmonės man buvo labai malonūs, šilti, atviri ir prašė pasaulio dėmesio.
Ar dar kartą važiuotumėte į Čečėniją?
Taip. Žinau, kad Jungtinės Tautos ruošia dokumentus mano kitai kelionei į šią kraujuojančią žemę. Privalau važiuoti ir daryti viską kas mano galioje, kad ši Mirties žemė taptų Vilties žeme. Tai mano pilietinė pareiga.