Vaikai paverčiami monstrais, prieš kuriuos suaugusieji – bejėgiai
Paramos vaikams centro direktorės Aušros Kurienės teigimu, tyrimas, kuris aiškinosi visuomenės nuomonę fizinių bausmių atžvilgiu, buvo atliekamas du kartus. Nepaisant įvairių akcijų, respondentų, kurie teigė, kad tais atvejais, kai fizinės bausmės padeda, jos gali būti taikomos, skaičius padidėjo. Taip mano 52 proc. apklaustųjų. Tuo tarpu Latvijoje jų yra tik 37 proc., Lenkijoje – 45 proc. Šiose šalyse tokių respondentų skaičius, priešingai nei Lietuvoje, mažėja.
Anot vaiko teisių apsaugos kontrolierės Editos Žiobienės, Lietuvoje tiesiog nėra bendravimo kultūros su vaikais.
„Į suaugusį žmogų mes linkę reaguoti kitaip nei į vaiką. Pavyzdžiui, jei draugė išpila puodelį kavos, mes iškart jos paklausiame, ar ji neapsipylė, o jei tai padaro vaikas, jis aprėkiamas ar net mušamas. Taigi reakcija visiškai neadekvati, nors įvykęs veiksmas tas pats. Nesakau, kad mes nemylime savo vaikų, tai mentaliteto klausimas. Aišku, labai sunku žmogui, kuris pats tokiomis sąlygomis užaugo ir gal net didžiuojasi šiuo pavyzdžiu – pažiūrėkite, koks aš užaugau, kai mane mušė. Gaila, bet toks suvokimas yra gajus.
Diskutuodama su politikais ar su valstybės pareigūnais dažnai sulaukiu klausimų, kodėl mes giname tik jų teises, bet nemokome pareigų. Taip, jie turi ir pareigas, bet tam ir yra auklėjimas, kad jie apie jas sužinotų. Tėvai turi pareikalauti, kad vaikai atliktų ir tam tikras pareigas, tačiau nereikia to sureikšminti ir teigti, kokie šiais laikais vaikai blogi, nes nežino savo pareigų. Jeigu jie nėra mokomi pareigų, tai ir nežino. Nuo smūgio tų pareigų jie nesužinos“, - įsitikinusi vaiko teisių apsaugos kontrolierė.
Smurtą prieš vaikus draudžiantis įstatymas sulaukė politikų pasipriešinimo
Paramos vaikams centras pradeda socialinę kampaniją „Saugok mane – aš mažas“, kuria bus bandoma atkreipti tėvų dėmesį, kad jie atsargiau elgtųsi su savo vaikais, skleisti pozityvios tėvystės idėją Lietuvoje ir sudaryti sąlygas specialistams geriau atpažinti iš anksto, kada yra tikimybė, kad vaikas gali būti sužeistas ir taikyti prevencines priemones. Anot projekto koordnatorės Ernos Petkutės, projekto tikslas – sužadinti dėmesį mažų vaikų apsaugai. Šiuo tikslu bus išleista įvairios metodinės medžiagos, internete (www.pozityvitevyste.lt) pasirodys mokomieji filmukai, kaip susitvarkyti su vaiku, užuot jį purčius. „Mes norime atkreipti dėmesį, kad kūdikio kalba – verksmas ir juokas, tai vieninteliai žodžiai, kuriais jis išreiškia visus savo poreikius“, - teigė E. Petkutė.
Paramos vaikams centras taip pat yra parengęs visą eilę tėvystės mokymo programų, kad suaugusieji išmoktų įgūdžių, kaip susitarti su vaiku be fizinių bausmių. Yra programa tiek besilaukiantiems tėvams, kurios metu tėvai mokomi ne tik fizinės priežiūros, bet kaip užmegzti su juo emocinį ryšį, ką reiškia jo verksmas ar juokas. Taip pat yra programų turinčių įvairaus amžiaus vaikų.
„Dažniausiai sindromas nustatomas 3-8 mėn. kūdikiams, tačiau gali būti iki 2 metų. Kadangi kūdikio galva pakankamai nedidelė, o smegenys – minkštos ir vandeningos, nuo kratymo joms atsitrenkus į vidinį kaukolės dangalą įvyksta smegenų sukrėtimas, atsiranda kraujosrūvos, trūksta kraujagyslės ir pan. Tokie vaikai dažniausiai atsiduria intensyvios terapijos skyriuje. Jie būna neramūs arba mieguisti, gali atsirasti pykinimas, vėmimas, traukuliai. Dėl pokyčių tinklainėje gali sutrikti rega – net iki apakimo, klausa, vėliau vaikas gali blogiau vystytis, sutrinka jo intelektas, sugebėjimas mokytis. Kartais tokie atvejai būna netyčiniai, atsitiktiniai, o kartais labai sunku diferencijuoti tarp šio sindromo ir kitų ligų. Mat kartais nežinoma apie šį sindromą, o kartais ir sąmoningai stengiamasi kai ką nuslėpti“, - pasakojo medikė.
Tuo tarpu E. Žiobienė pabrėžė, kad Seime ne kartą buvo iškelta ir užgesinta iniciatyva priimti įstatymą, draudžiantį smurtą prieš vaikus.
„Apmaudu, kad kartais politikai sau leidžia palyginti šį reiškinį su savimi – jie buvo mušti ar nemušti. Tai labai netinkamas lyginimas. Šiandien mes kalbame apie mažiausius vaikus, kurie tikrai dar nepadarė nieko, už ką juos galėtume mušti. Atsižvelgiant, kad tokio pobūdžio nusikaltimų padaugėjo, būtina atkreipti dėmesį, kad suaugusiųjų nesivaldymo pasekmės gali būti be galimybės jas ištaisyti. Žinoma, užvožti yra paprasčiau nei dvimečiui paaiškinti, kad kažko negalima daryti. Todėl reikia galvoti ne tik apie įstatymą, draudžiantį smurtauti prieš vaikus, bet ir apie priemones, kaip pakeisti pačios visuomenės mąstymą, suvokimą, kad ne smūgiu sprendžiamos problemos. Tėvai patys turi išmokti bendrauti su savo vaikais“, - svarstė E. Žiobienė.
Anot jos, kai Lenkijoje buvo iškelta idėja, kad reikia uždrausti smurtą prieš vaikus, buvo išleistas Europos žemėlapis, kuriame nurodytos valstybės, kuriose jis draudžiamas. Ir kai šis žemėlapis buvo pristatytas Parlamente, nebuvo tokių minčių, kurios pasigirdo mūsų Seime: „kiek už muštą duoda nemuštų“, „kaip gerai kad mane mušė – pažiūrėkite, koks aš užaugau“, ir pan.
Vienas madingesnių užsiėmimų – neįtikusiems klijuoti pedofilų etiketes
„Mes turime geras nevyriausybines organizacijas, kurios dirba šioje srityje, bet daug namų darbų lieka neatliktų. Lyginant su daugeliu ES valstybių, Lietuva paskutiniu metu apsileido – čia atsakomybė tenka įstatymų leidėjams ir valdžios vykdomosioms institucijoms. Judėjimas į priekį nevyksta arba dėl aplaidumo, valios stokos, arba pakankamai sąmoningai, demonstratyviai oponuojant tarptautinėms organizacijoms, Vaikų teisių apsaugos konvencijos principams, išradinėjant kažkokią kitokią vaikystės ir šeimos politiką.
Tokiame kontekste iš tiesų sunkoka įgyvendinti šiuos modernius vaikų auklėjimo principus. Turime susitarti, ar mes tikrai saugome vaikus nuo prievartos, o tai sunkus, kasdienis darbas, ar mes tęsiame lozungų politiką arba paramą tam tikroms grupuotėms, kurios neįtinkantiems žmonėms klijuoja, pavyzdžiui, pedofilų etiketes. Šiuo metu tai vienas madingesnių užsiėmimų Lietuvoje. Būtų juokinga, jei tai netrukdyti įgyvendinti tikrąją prievartos prieš vaikus prevenciją, ypač kai tokias pseudoakcijas kartais remia patys politikai“, - teigė vaiko teisių apsaugos ekspertas.
D. Pūro teigimu, tiek kuriant vaikystę, tiek formuojant šeimos politiką, mums reikėtų daug ko pasimokyti iš švedų ir norvegų, kurie sugebėjo tapti laimingi.
„Kol kas šeimos politikoje viską darome atvirkščiai. Mūsų laukia rimti apsisprendimai, ne mažiau reikšmingi, kaip energetikos srityje. Gal skamba banaliai, bet tikroji valstybės ateitis čia sprendžiasi – kaip mes investuosime į vaikystę, ar ugdydami tik paklusnumą ir palankumą. Dabartinėje šeimos politikoje atsiranda daug nostalgijos sovietmečiui. Dar daugiau – pasigirsta ir tokių nuomonių, kad „geros“ šeimos gali ir turi mušti savo vaikus, nes žino, kaip ir kiek, o „blogos“ šeimos už tai bus baudžiamos. Tenka girdėti, kad taip atvirauja politikai – ir ne marginalai, o brandūs. Tačiau vaikas nėra nei šeimos, nei valstybės nuosavybė, tai pilietis nuo pat gimimo, todėl reikia rimtai peržiūrėti savo ideologines nuostatas“, - įsitikinęs vaikų psichiatras.