Atviros Lietuvos fondo projekto “Vilniaus modelis”, kurio tikslas - 24 mėnesius teikti efektyvią pagalbą rizikos grupėms priskirtinoms šeimoms bei jų vaikams, rezultatai nustebino. Mobiliosios darbo grupės dirbo dviejuose skirtinguose Vilniaus rajonuose - prestižiniame ir brangiame Antakalnyje bei skurdžiausiuose Naujininkų ir Rasų rajonuose, paprastai gyventojų vadinamuose vienu - Stoties vardu.
“Mes buvome priblokšti, kai supratome, kad ir Antakalnio, ir Stoties rajonų rizikos grupių vaikų problemos yra visiškai tokios pat, - sakė “Veidui” viena šio projekto iniciatorių Dana Migaliova. - Stoties rajone yra visko - čigonų taboras, specialioji mokykla, skirta nusikaltusioms paauglėms, pagalbinė mokykla, kurioje mokosi vaikai, turintys protinę negalią. Galų gale yra geležinkelio stotis, visada traukianti ne tik keliautojus, bet ir girtuoklius, valkatas, prostitutes… Šis buvęs darbininkų rajonas dabar skęsta bedarbystėje. Bet tik mitas, kad čia gyventi blogiau negu Antakalnyje”. Pasak D.Migaliovos, mobiliosioms darbo grupėms Antakalnyje tik dirbti buvo sunkiau, nes šio rajono žmonės dar gėdijasi savo skurdo, bėdų ir ligų. Jie uždaresni, juos sunkiau ”prisijaukinti”, negu Stoties rajono gyventojus, kurie išmoko patys ateiti į socialines tarnybas ir prašyti nemokamų pietų ar kokios kitos pagalbos. Bet rizikos grupėms priskiriamų šeimų yra lygiai tiek pat. Abiejuose rajonuose yra tiek pat vaikų, kurie žino, kas yra smurtas, badas, ką reiškia nelankyti mokyklos, bijoti grįžti namo.
D.Migaliova papasakojo šiurpų, bet, jos galva, tipinį atvejį apie tai, kaip dažnai žmogus pats vienas nepajėgia išsikapstyti iš per sunkių jį užgriuvusių nelaimių.
Joana K. ištekėjo 19 metų. Gyveno kartu su vyru mažame vieno Vilniaus bendrabučio kambarėlyje. Pagimdė kūdikį, turintį labai sunkią fizinę ir protinę negalią. Ryžosi kūdikio neatsisakyti, nepalikti auginti valstybei. Po metų vyras ją paliko. Vaikui, pirmos grupės invalidui, buvo mokama pašalpa - 207 Lt per mėnesį. Tos pašalpos neužteko: vaikui reikėjo maisto, daug vaistų, kurie toli gražu ne visi kompensuojami valstybės, sauskelnių, reikėjo mokėti komunalinius mokesčius ir dar kažkaip prasimaitinti. Jauna motina pamažu grimzdo į neviltį. Prašinėti pas draugus lito kito darėsi vis nepatogiau. Išeiti iš namų ir ieškoti darbo neleido vaikas. Kam skambinti, kur eiti, ji nežinojo, kasdieną jautėsi vis bejėgiškesnė. Tada ji ryžosi išgerti visus vaistus, kokių tik turėjo namie, taip pat jų sugirdė vaikui. Vaistų dozė abiem buvo mirtina. Tik dėl laiptinėje pasklidusio negero kvapo bendrabučio gyventojai “atrado” savo kaimynus. Negyvus.
D.Migaliova, daug metų vadovaujanti Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijai, supranta, kaip dažnai motinos, pagimdžiusios nesveiką kūdikį, sutrinka. Vyrai tokias palieka itin dažnai - D.Migaliova linkusi manyti, kad tik moterys sugeba slaugyti “negražų”, ne tokį, kaip visi, kūdikį: “Vyrai tai sunkiai pakelia, - įsitikinusi bendrijos pirmininkė. - Maža to, moteris dar ir jaučiasi kalta, kad pagimdė tokį vaiką, mano, kad visi dėl to ją smerkia, kad pažįstami ir artimieji vengia su ja bendrauti, tad užsisklendžia savyje. Jai būtina psichologo pagalba. O ką jau kalbėti apie tokius elementarius dalykus, kaip maistą, šilumą ar vaistus”.
Dabar šeima, auginanti vaiką su negalia, nesunkiai sostinėje gali rasti vietą dienos užimtumo centruose Markučiuose, Karoliniškėse ar kituose Vilniaus rajonuose, tik bėda, kad ši paslauga kainuoja, o ne visi tėvai pakankamai uždirba.
Po projekto “Vilniaus modelis” paaiškėjo ir dar vienas keistokas reiškinys - tarp įvairiausių socialinių, psichologinių, pedagoginių tarnybų, turinčių padėti rizikos grupėms priskiriamoms šeimoms bei jų vaikams, vyksta didelė konkurencija. Senieji šlovingieji psichoneurologijos internatai nebesurenka reikiamo skaičiaus vaikų. Vis daugiau vaikų, besiskundžiančių negalia, lieka augti savo šeimose, randa globėjus ar nevyriausybinius globos namus, ir tai puiku. Bet šis reiškinys nepatinka nei sveikų, nei nesveikų vaikų ir kūdikių globos namų darbuotojams, mat jie bijo - likti be darbo.
Lietuvoje katastrofiškai sumažėjo įvaikinimo rodikliai - tarkim, 1997 m. buvo įvaikinta 421, o 2000 m. jau tik 156 vaikai. Kodėl? Vaikai tapo rinkos objektu? Laikysime vaikus valdiškuose namuose dėl to, kad neprarastume darbo vietų? O kaip tam kovų objektui - vaikui? Niekam neįdomu. Tarkim, iš nevyriausybinių organizacijų įsteigtų globos namų į šeimas grąžinta 60-70 proc. vaikų, o iš valstybinių - beveik dvigubai mažiau.
Dažnai tėvai, pasveikę nuo priklausomybės ar kokių kitų ligų, atsigauna, susitvarko ir nori patys auginti savo vaikus. Bet jie jau nebeįveikia biurokratinių teismų labirintų, popieriaus kalnų. Tas pat laukia ir norinčiųjų įsivaikinti svetimą kūdikį.
Vieną vaiką išlaikyti valstybiniuose globos namuose kainuoja 1100 Lt, o nevyriausybinių organizacijų įsteigtuose - nesiekia 500 Lt per mėnesį. Todėl kartais tampa nesuprantamas vaiko teisių apsaugos tarnybų darbuotojų noras bet kokia kaina ieškoti ir rasti tikrų ar tariamų negerovių nevyriausybiniuose, dar šiek tiek ir savivaldybių remiamuose vaikų globos namuose. Naujai įsteigta įvaikinimo tarnyba dirba vangiai. Niekas nesuvokia kodėl. Buvusioji, apie tai plačiai buvo kalbama ir rašoma, vaikus leisdavo įsivaikinti užsieniečiams tik už labai didelius pinigus. Naujoji tyliai sėdi - nei už pinigus, nei už dyką vaikų negausite.
Projekto “Vilniaus modelio” vadovas, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto dekanas, vaikų psichiatras doc. Dr. Dainius Pūras tikino, kad ne pagalbos tarnybų trūkumas lemia, kad pagalbos nėra arba ji šlubuoja, o tai, kad šios tarnybos nesusikalba. “Yra tokie trys banginiai: Švietimo, Sveikatos apsaugos ir Socialinės rūpybos ministerijos, - pyko dekanas. Dar galima pridėti ketvirtąjį - Vidaus reikalų ministeriją. Šitame “bermudų keturkampyje” nuskęsta vaikai. Ką mes išsiaiškinome? Kad jiems lengviausia vaiką išmesti iš visuomenės. Ne toks? Blogas? Piktas? Mušasi ir vagia? Uždarom jį į Čiobiškio vaikų kalėjimą. Arba Veličionių… Ir jo nebėra. Paskui šalies Prezidentas pašiurpsta apsilankęs tokiame “gulage”.
Ir kartu pašiurpsta visi. Veidmainingai… Argi ministerijoms buvo paslaptis tie specialieji globos namai, ar mažai apie juos buvo rašoma per pastarąjį dešimtmetį? Visi vieningai pasipiktina ir išmeta direktorių. Kažin ar reforma tuo ir nesibaigs?
“Tiesa, aš mažiau pykstu ant valdžios, - staiga prisipažįsta gydytojas. - Aš matau, kokia nepakanti mūsų visuomenė, kokia negailestinga”. Pasikorė? Taip jam ir reikia… Gal gėrė…” Kartą Nijolė Oželytė laidoje “Korida” pasiūlė sterilizuoti visus neįgaliuosius - tauta nubalsavo “už”. Net 80 procentų tautos... Tai ko pykti ant valdžios?” - klausia pašnekovas.