Priminsime: Vilniaus savivaldybė, paskelbusi karą čigonų taboro plėtrai ir narkotikų prekybai jame, dar spalio mėnesį surašė aktus dėl 12 šiemet nelegaliai čia statomų namų. Iki sausio 15 d. jie turėjo būti išmontuoti arba įteisinti. Savivaldybė, pažeisdama visas teisines procedūras, ryžosi veikti nedelsdama.
Po triukšmingo pasitarimo Seimo kontrolierės Rimantės Šalaševičiūtės, sustabdžiusios neteisėtą neteisėtų pastatų griovimą ir pamėginusios prie derybų stalo susodinti nesusikalbančias be tarpininkų puses, kabinete Vilniaus miesto savivaldybės teisės departamento direktorius Jovitas Elzbergas prasitarė, kad buvo griaunami ir dar negyvenami namai.
Vilniaus miesto čigonų bendrijos pirmininkas Stepas Visockas piktinosi, kad moterys su vaikais buvo išvarytos tiesiai į gatvę, o nugriauti namai čia stovėję jau ne vienerius metus ar buvo atstatomi po gaisro. Beje, 1 500 Lt kompensacijas sudegusiems namams atstatyti skyrusi valstybė. Tad kodėl savo nuostatą dabar pakeitė?
Čigonų atstovas tvirtina, kad po gaisro buvo kreiptasi dėl namų įteisinimo, bet atsako nesulaukta. Išgirdome ir dar vieną įdomų gandą: neva Vilniaus merui Artūrui Zuokui labai parūpo Kirtimų laukai, kai nepavyko įrengti golfo aikštelių Pilaitės mikrorajone. Kad viskuo įsitikintume savo akimis, nusprendėme patys apsilankyti šioje „užribio“ teritorijoje.
Liko be stogo
Vilniaus čigonų taboro gyvenvietėje boluoja pjuvenų salelės. Tai viskas, kas liko iš 6 namų, kurie prieš savaitę dar čia stovėjo. Nugriautų namelių savininkai iki šiol iš pjuvenų krūvelių rankioja lentas. Daug „turto“ išsaugoti nepavyko: nukentėję žmonės skundžiasi, kad vos spėjo daiktus išsinešti, o dalį išmontuoto namo medžiagų išsivežė darbininkai.
61 metų Anastazija Ragauskienė Kirtimų tabore gyvena jau penkerius metus. Į taborą atsikėlė iš Alytaus, kur išaugino visą būrį vaikų: 5 savo ir dar 9 našlaičius. A. Ragauskienė pasakoja, kad sovietiniais metais darbą turėjusi, nesunkiai ir už butą atsiskaitydavusi.
Tačiau laikai pasikeitė, todėl ji pamėgino įsikurti Kirtimuose. Nors, kaip pati sako, tai nelengva. Namelis, į kurį atsikėlė prieš 5 metus, buvo labai apleistas. Dabar tuo net sunku patikėti, nes jos būstas iš išorės išsiskiria švara ir tvarka, kiek apskritai įmanoma įsivaizduoti švarą ir tvarką tabore, kur takai neasfaltuoti, kiemai – negrįsti, o nameliai – nedidukai ir nelabai tiesių formų.
Apie liūdną naujieną sužinojo praėjus beveik savaitei. Jo motinos name, tiksliau – vienoje virtuvėlėje ir viename miegamajame kambaryje, be jos glaudžiasi dar keturios giminaitės. Paklausta, ar šiame kambarėlyje dabar gyvens ir iš ligoninės grįžęs sūnus, moteris tik liūdnai palinguoja galva: „O kur kitur?“
„Tas namas, kurį sūnui nupirkau, jau gal 20 metų stovi, – piktinasi A. Ragauskienė. – Gal naujomis statybomis buvo palaikytas namelio atnaujinimas?“ Moteris sako, net įspėjimo, kad namelį ketinama griauti, negavusi, tad dieną, kai nei iš šio nei iš to jos turtas buvo suniokotas, prisimena kaip košmarą: „Sunku net apsakyti, kaip buvo žiauru. Jokio gailesčio – stumdė, varė mus. Prašėm įsakymą parodyti, verkėm, tačiau jie tik rankas užlaužė ir dar sudavė“.
„Jei mes kuo nors nusikalstam, esam pasiruošę prieš įstatymus atsakyti, bet kam mūsų namus griauti?“ – net kelis kartus sakė moteris, kuri pripažįsta, kad tikrai yra netvarkingai ir nusikalstamai gyvenančių romų. Tačiau visų siūlo nevadinti nusikaltėliais.
Vieniša trijų vaikų motina Liubov Kasparavičiūtė irgi sako norėjusi atnaujinti prieš aštuonerius metus statytą namą: apdengusi stogą, išklojusi grindis, sutvarkiusi aplinką. Tačiau spalio pabaigoje gavusi įspėjimą, kad jos namas bus nugriautas kaip savavališkas statinys. Šįkart jis liko sveikas, tačiau moteris su nerimu laukia dokumente nurodytos sausio 15 d. Beje, ji kone vienintelė atnešto įspėjimo nepasirašė. L. Kasparavičiūtė pasakoja, kad su įspėjimais atėję pareigūnai romus įtikinėjo pasirašyti žadėdami, jog tuomet bus galima po nameliu esančią žemę įteisinti kaip savo nuosavybę.
Nėra taboro – nėra problemos?
Kaip ne visi taboro gyventojai užsiima narkotikų verslu, taip ir ne visi čia gyvena savo noru. „Kai prieina prie manęs senutė ir klausia, ar galėsianti už savo pašalpą gyventi mieste, liežuvis neapsiverčia atsakyti“, – pasakoja Romų visuomenės centro socialinė pedagogė Irena Skrobina.
Savivaldybė žada spęsti problemą – ieškos sodybų rajonuose, suteiks butus. Tačiau būsto laukia ir tūkstančiai lietuvių, o tai, kad čigonai kasmet gauna po 2 butus – nemaža privilegija. „Prieš trejus metus padavėm prašymą, kad žemę, ant kurios stovi mūsų namai, išnuomotų mums. Tačiau atsakymo negavome“, – piktinasi S. Visockas. Anot jo, Savivaldybė dar nuo sovietmečio čia stovinčių namų neįteisina, o žmonėms kur nors juk reikia gyventi.
Šią savaitę romų atstovai turėtų susitikti su Vilniaus meru Artūru Zuoku. Kol kas tarp romų bendruomenės, Vilniaus savivaldybės ir Vilniaus apskrities pasirašytas trišalis įsipareigojimų protokolas. Vilniaus miesto savivaldybė įpareigota konsultuoti čigonus, kaip civilizuotai spręsti savo būsto problemas.
Čigonai įpareigoti sustabdyti taboro plėtrą ir užtikrinti, kad jo teritorijoje nebūtų prekiaujama narkotikais. Tam, anot kontrolierės, turėtų būti sustiprintos ir policijos pajėgos tabore. Kad valstybės tarnybos daugybę metų nesidomėjo šia teritorija, rodo ir toks faktas: nuolatinį leidimą gyventi Lietuvoje turi vos 51 taboro gyventojas, nors dauguma jų čia gyvena jau dešimtmečius. Niekas per daug nesirūpino ir taboro prieigomis – kai kurie įvažiavimai perkasami tik dabar. Tad ko stebėtis tokiu taboro populiarumu tarp narkomanų?
Anot R. Šalaševičiūtės, griauti statinius, kaip ir kovoti su narkotikais, reikia pagal įstatymus: „Bet kokiam savavališkam statiniui pirmiausia surašomas aktas, nurodant taisytinus trūkumus, paskui nutariama skirti baudą, tada Savivaldybė su Apskrities viršininko administracija derina veiksmus. Nusprendus statinį griauti, kreipiamasi į teismą, kuris pateikia galutinį sprendimą. Beje, mano duomenimis, iki šiol Vilniaus apskrityje nebuvo nugriautas nei vienas savavališkas statinys, visoje Lietuvoje – tik dvi pirtys. O kiek tokių pastatų yra?“
Savotiškame sovietmečio laikų „gete“, S. Visocko duomenimis, dabar gyvena 446 asmenys ir kasmet gyventojų skaičius tabore mažėja. Tačiau J. Elzbergas tvirtina, kad vien per šiuos metus į taborą atvyko apie 200 naujų žmonių.
Europa stebisi
Švietimo plėtros fondo direktorius Vytautas Toleikis, prieš trejus metus pats sveikinęs Romų visuomenės centro atidarymą, dabar teigia, kad taboro ardymas – vienintelė išeitis. Anot pašnekovo, visuomenės centro atidarymas tik dar labiau izoliavo čigonų bendruomenę ir sukūrė iliuziją, kad gyvenvietė plėsis, kad bus sukurta tam tikra infrastruktūra, nutiestas plentas.
V. Toleikis pažymi, kad ir tarp romų yra pasisakančių už taboro išdraskymą. Vis dėlto teisė į būstą – vienas iš pamatinių žmogaus teisių ir, anot teisininkų, ribojama tik ypatingais atvejais. „Kai tokia situacija, lazda gali būti perlenkta ir, manau, ją jau perlenkė. Nemanau, kad Savivaldybė turi detalų planą, kur kiekvieną žmogų iškeldinti. Be to, visuomenė irgi gali pasipiktinti, kodėl romams, kurie niekada jokių mokesčių nemokėjo, nedirbo, dabar yra duodamas būstas veltui. Tai dilema. Todėl reikia viską gerai apgalvoti“, – mano V. Toleikis, pastebintis, kad šie Savivaldybės veiksmai gali būti traktuojami ir kaip kerštas už sudegintą policijos postą.
„Jei čigonai nori gyventi Lietuvoje, jie privalo laikytis įstatymų. Kita vertus, valdžia turėjo atsižvelgti ir į jų mentalitetą. Romai nėra rašto tauta, jie tiki žodžiu, su jais reikia rankom sukirsti. Tik mes priimame raštišką dokumentą kaip galutinį sprendimą, – svarsto pašnekovas. – Nenuostabu, kad tarpusavio santykiai dabar tokie įtempti.“
Už Lietuvos ribų Vilniaus savivaldybės veiksmai neliko nepastebėti. Dar 1990 m. 34 Europos valstybės pasirašė aktą, kuris pasmerkė visas etninio diskriminavimo formas – taip pat ir tokios savitos tautos, kaip čigonai, kurie itin dažnai tampa stereotipų apie juos įkaitais. Štai ir Vilniaus savivaldybė jiems siūlo darbo vietas, net buvo pasiuntusi transportą juos nuvežti į darbo vietą, tačiau piktinasi nesulaukusi nė vieno norinčiojo.
Kita vertus, jiems siūlomi darbai nėra patrauklūs, o į rimtesnį darbą niekas čigono išskėstomis rankomis nepriims. Operatorius ir režisierius Saulius Beržinis „Laikui“ teigė, kad jau gavęs susirūpinimą reiškiančių laiškų iš Europos romų teisių centro bei kitų visuomeninių organizacijų atstovų. Jie primena, kad Lietuva, kaip nauja ES valstybė turėtų laikytis Žmogaus teisių deklaracijos nuostatų. Panašius oficialius laiškus visuomeninės organizacijos pasiruošusios išsiųsti ir valdžios atstovams.
Čigonų bendruomenės Europoje
Rumunija iki 1 500 000
Bulgarija, Vengrija iki 1 000 000
Rusija, Ukraina, Ispanija, Slovakija, Serbija–Juodkalnija iki 500 000
Makedonija, Čekija, Prancūzija, Graikija iki 200 000
Italija, Vokietija, Jungtinė Karalystė, Albanija iki 100 000
Lenkija, Portugalija, Bosnija–Hercegovina 50 000
Kroatija, Austrija iki 20 000
Švedija, Slovėnija, Suomija, Nyderlandai, Belgija, Šveicarija, Lietuva, Danija, Estija, Latvija iki 2 000
Airija, Kipras, Norvegija, Liuksemburgas iki 1 000
Keletas politikos štrichų čigonų atžvilgiu
Lenkija
6-ojo dešimtmečio pradžioje Lenkija pirmoji pabandė integruoti klajojančius čigonus, suteikdama jiems būstą ir darbą.
1964 m. jiems uždrausta keliauti taborais.
9-ajame dešimtmetyje dėl ginčų su vietos gyventojais šimtai čigonų neteko pilietybės ir buvo išvaryti iš šalies.
Buvusi Čekoslovakija
1958 m. valdžios organai pareiškė, kad čigonai nėra savita etninė grupė ir privalo atsisakyti klajokliško gyvenimo. Čigonai buvo registruojami pagal gyvenamąją vietą ir negalėjo įsidarbinti kitur.
1965 m. iškeltas tikslas įdarbinti visus darbingus čigonus ir likviduoti čigonų kaimelius. Mokslų akademijai nurodyta tirti čigonų gyvenimą.
Vyriausybė, norėdama kuo plačiau išsklaidyti čigonus, parengė specialią programą. 1968 m. programa pateko į aklavietę, nes prasidėjo nekontroliuojama čigonų migracija.
Apie 1968 m. čigonus pradėta traktuoti kaip tautinę mažumą.
1973 m. visos čigonų organizacijos panaikinamos, o jų asimiliavimo programa laikoma kaip vienintelė įmanoma. Teigiama, kad buvo naudojami ir tokie drastiški būdai, kaip čigonų, pagimdžiusių po keletą vaikų, sterilizavimas.
Didžioji Britanija
1962 m. Būsto ir savivaldybių ministerija pareiškė, kad čigonai turi teisę į tradicinį gyvenimo būdą, todėl jų poreikis į žemę teisėtas.
1968 m. išleistas Furgonų stovyklaviečių aktas, kuris vietos valdžios organus įpareigojo skirti sklypus čigonų stovyklavietėms.
1990 m. vyriausybė skiria dotaciją remti čigonų švietimą, tačiau ji įgyvendinta tik iš dalies.
1992 m. siūloma panaikinti žemės stovyklavietėms skyrimo finansavimą, įvesti griežtas sankcijas neteisėtiems stovyklautojams.