- Pone Tapinai, kas kelia didžiausią nerimą?

- Perskaičiau vieno šio projekto autorių konservatoriaus Žibarto Jackūno straipsnį "Lietuvos aide". Jis emocingai rašo, kad Lietuvos žurnalistikoje nėra padorumo, etikos ir t.t. O pats leidžia sau užsipulti Prezidentą, kaltina jį populizmu, pasidavimu įtakingo žurnalistų sluoksnio spaudimui. Ponas Jackūnas cituoja daug tarptautinių dokumentų - ir vis tiek jo straipsnyje labai daug neteisybės ir net demagogijos. Kaip suprasti jo teiginį, kad Prezidento veto atitolina Lietuvos įstojimą į Europos Sąjungą? Jau gal pusmetį kalbama apie kažkokias mistines ES direktyvas, kurios siūlo ar rekomenduoja įsteigti Lietuvoje valstybinę žiniasklaidos kontrolę, priešingu atveju Lietuva galinti turėti problemų stodama į ES. Atsakingai pareiškiu: nėra tokių direktyvų! Rekomenduojama tik sukurti normalų europinį Reklamos įstatymą, jokios kalbos apie valstybinę instituciją, kuri turėtų cenzūros ir kontrolės funkciją, nėra. Pastaroji idėja tėra pono Raškinio ir pono Jackūno išsigalvojimas, jų žydroji svajonė, kurią jie ir būtų įgyvendinę, jei Prezidentas nebūtų vetavęs Visuomenės informavimo įstatymo pataisų.

- "Šunauja", "purvasklaida"... Praėjusį antradienį išgirdome, kad žurnalisto informacijos šaltiniai yra "jo mažosios smegenys užpakalinėje pakaušio dalyje". Gal kažką ne taip darome, jei mus galima štai taip įžeidinėti? Gal kliūva premijos, kelionės, reklaminiai straipsniai?

- Žurnalistus gali premijuoti tik jų redakcija, profesinė sąjunga, jokiu būdu - ne politikai, ne verslo struktūros, ne ministerijos. Tai suprasti sunku buvo net ponui Bobeliui! Kelionės į užsienį - irgi tam tikras etikos pažeidimas. Kitų šalių žurnalistų etikos kodeksuose aiškiai parašyta: jokių dovanų, jokių kelionių, jokių atostogų, jokių bilietų į spektaklius ir sporto varžybas. Ir į kelionę žurnalistą gali siųsti tik redakcija arba nesiekianti pelno humanitarinė organizacija.

- O jei kviečia kokie nors "iifono vandenys"...

- Didelio kriminalo nebus, jei rašinyje bus parašyta, kas finansavo kelionę. Vienoje iš tokių publikacijų "Lietuvos aide" tai buvo pažymėta. Skaitytojas jau gali orientuotis ir atsargiai vertinti spausdinamus komplimentus. Visa tai - iš vargo. Na gerai, priims Lietuvą į Europos Sąjungą, ta proga vyks didžiulė šventė, pobūvis. Gal pati Europos Sąjunga pakvies būrelį Lietuvos žurnalistų, kad aprašytų šventę. Ar žurnalistai labai susiteps, jei į tokią šventę nuvažiuos ne už redakcijos pinigus?

- Dabar miegame, o paskui važinėsime į Strasbūrą skųstis?

- Lietuvos žurnalistai Europos ėmogaus Teisių Teisme kol kas dar nesiskundė, bet ateityje bus visko. Paminėsiu porą bylų. Jaunas žurnalistas Goodwinas prieš Jungtinę Karalystę. Šis žurnalistas, gavęs konfidencialų dokumentą iš vienos firmos darbuotojų, parašė apie tai, kad ši firma žlunga, kad akcininkai praras daug pinigų. Pridūrė, kad dar spausdins šios istorijos tęsinį. Firma padavė žurnalistą į teismą. Anglijos teismai skyrė jam baudą, uždraudė spausdinti istorijos tęsinį, reikalavo nurodyti, iš ko gavo dokumentą. Strasbūre jaunas žurnalistas buvo išteisintas pagal visus punktus. Buvo pabrėžta, kad informacijos šaltinio paslaptis - laisvos žiniasklaidos kertinis akmuo. Strasbūre buvo ir daugiau pamokomų bylų. Ten laimėjo ir žurnalistas Lingensas iš Austrijos, rašęs apie tuometinį Austrijos kanclerį. Austrijos teismai pripažino, kad kanclerio orumas publikacijoje buvo pažemintas, o Strasbūre padaryta kitokia išvada: politiko kritikos ribos yra kur kas platesnės negu paprasto privataus asmens. Jei žmogus eina į politiką, jis turi žinoti, kad bus peršviečiamas iš visų pusių, jis turi iš anksto su tuo susitaikyti. Esame pasirašę Žmogaus teisių konvenciją, todėl privalome įsiklausyti į Strasbūro teismo išvadas!