Tiesa, eidamas balsuoti dar svarsčiau, kad gal labiau apsimoka balsuoti už socialdemokratus, nes tie lyg ir taikesni sutvėrimai, tačiau netrukus po rinkimų, kai prasidėjo dviveidiškų ir dviprasmiškų koalicijų formavimas, pasidžiaugiau, kad balsavau ne už juos...
Paskui ėmiau galvoti - o kodėl gi tiems konservatoriams taip nesiseka, kodėl gi jie, nabagai, dar vieną kadenciją bus priversti oponuoti opozicijoje? Ir tada galvon šovė tokia mintis, kad aš, kaip už konservatorius balsavęs ir geranoriškas šiai partijai Lietuvos pilietis, galiu (ir privalau) pasakyti ir keletą pastabų savo išrinktiesiems. Bei pateikti kokių nors pasiūlymų - t.y. mestelėti minkštą, geranorišką akmenėlį A.Kubiliaus rūtų darželin, nes kritika be pasiūlymo yra nekonstruktyvus reikalas.
Taigi, egzistuoja toks sąmonės skirstymas į tris būvius: žemiausias ego, kai žmogus tesirūpina savimi, savo instinktais, poreikiais ir įgeidžiais. Aukštesnė pakopa arba antrasis būvis - dualistinis, kai žmogus nebesirūpina vien savimi, kai jo interesai apima jau didesnę bendruomenę. Tačiau toks dualistinis žmogus (ar bendruomenė) egzistuoja tik priešpriešoje kam nors kitam (kitoms bendruomenėms, tautoms, kitų įsitikinimų žmonėms), t.y. - jis yra kovotojas, kurio tikslas yra įrodyti savo pranašumą bei nugalėti. O trečiasis aukščiausias būvis yra vienybės arba vienio su viskuo būvis, kai nebeieškoma skirtumo, o ieškoma bendrumo, nebeieškoma priešo, o ieškoma draugo.
Konservatoriai yra tvirti dualistinio būvio strategai ir praktikai - jiems kova su viskuo, kas negera Lietuvoje bei Rusijoje - yra pašaukimas, misija ir kelrodė žvaigždė. Ir prieš ką jie beimtų kovoti, tas netrukus laimi - ar tai būtų Prunskienė, ar Brazauskas, ar Paksas, ar Uspaskichas... Taigi jie, sakytume, iškelia iš nežinios naujus politinius veikėjus arba sustiprina senus nomenklatūrinius politikus, t.y., tarsi kokie krikštatėviai - daugina kairiosios Lietuvos politinius veikėjus. Čia jau ir mažiau įžvalgus žiūrovas gali pamatyti, kad šioje politinėje režisūroje esama kažkokio magiško dėsnio ar užkeikimo, kai ketvirtą kartą lipama ant to paties grėblio...
Patarimas būtų toks - kadangi egzistuoja aukštesnis vienio būvis, kurio atspindžių kartais pasimato V.Adamkaus, netgi A.Brazausko politinėje veikloje, tai logiška būtų ir konservatoriams bandyti tobulėti bei judėti į priekį, ypač matant, kad senieji veiklos metodai neduoda trokštamų rezultatų. Taigi, logiška būtų manyti, kad žmonėms ima nusibosti tas keturiolika metų trunkantis vidinis tarppartinis karas, rietenos, imama pasiilgti taikos - kas ją beatneštų - ar Brazauskas, ar Uspaskichas... O kadangi dabartinėje konservatorių vadovybėje dominuoja kovingojo flango atstovai, tai siekiant geresnių rezultatų, pirmon vieton tikslinga būtų užleisti labiau tolerancija bei širdingumu pasižyminčius politikus, pvz., I. Degutienę, J.Dautartą ar pan. O dėl linksmumo - tai ir A.Ramanauską-Greitai...
Ir šiaip neprošal būtų pasiskaityti elementarių psichologinių knygučių, kuriose rašoma apie tai, kad bet kokia informacija (agitacija) iš irzlaus, susierzinusio, teisuoliu besijaučiančio žmogaus priimama nenoriai, arba iš vis nepriimama...
Čia galbūt derėtų dar prisiminti vieną žmogaus psichikos fenomeną, vadinamą "absoliučiu žinojimu" - yra tokia nedidelė puikybės nuodėmė. Antropologas K.Kastaneda teigia, kad įsivaizduojamasis tikrovės (tiesos) pažinimas bei žinojimas, kas yra gera, o kas bloga - yra viso labo subjektyvi iliuzija. "Nevertink" - sako jam Don Chuanas – taip paprastai nusakydamas tikrojo pažinimo prielaidą.
O kai K.Kastaneda Don Chuano paklausia, kaip jam tapti žinių žmogumi, tas atsako, kad pirmiausia reikia nugalėti keturis labai pavojingus priešus: pirmasis baimė, kurią nugalėti galima tik einant į ją, jokiu būdu nesistengiant jos išvengti ar ignoruoti. Tada, nugalėjus baimę, iškart atsiranda kitas priešas - jėga, su kuria galima labai daug pakenkti aplinkai ir sau - sulaužant, sudaužant, nužudant... (Čia kalbama ir apie dvasinį žudymą...) Reikia išmokti turėti jėgą, bet jos nenaudoti – t.y. nekovoti.
O kai atsisakai jėgos naudojimo, tuoj pat ateina trečiasis priešas - aiškiaregystė, tiksliau - aiškiaregystės iliuzija, kai ima atrodyti, kad viskas jau absoliučiai aišku. Tačiau kai suvoki, kad visa tai tėra fikcija, to momento iliuzija, kuri rytojus gali pateikti diametraliai priešingas iliuzijas, pasijunti pavargęs ir tuoj pat užsinori prigulti bei pailsėti - o tai yra ketvirtasis priešas, vadinamas senatve. Jei ir tuo momentu neatsiguli, nepradedi ilsėtis, o eini toliau, tada atsiranda nedidelė galimybė tapti žinių žmogumi...
Taigi galvojimas, kad man viskas aišku, anot K.Kastanedos, yra labai didelis priešas žmogui, norinčiam tapti žinių žmogumi... Kas kita yra amžinybės dėsnių ir principų suvokimas. Taigi žmogus, turintis "žinojimo dovaną", automatiškai galvoja, kad kiti jos neturi arba turi mažiau.
Ir nuo to savo žinojimo jis pameta komunikavimo galimybę, t.y. nebesugeba priimti naujos informacijos iš aplinkos, išgirsti kitokias nuomones, nebekalbant apie meilę priešams ar kitas krikščioniškas nesąmones. (O kiek informacijos galima gauti iš paprastos močiutės turguje, pardavinėjančios savo megztas kojines. Ir kaip tos jos kojinės paskui nuo visokių nelaimių apsaugo...)
Konservatyvizmas tuo ir pasižymi, kad atsidūręs tam tikrame aukštesnio suvokimo lygmenyje, jis užsikonservuoja ir nustoja judėti į priekį. Sustoja, pradeda kitus teisti ir ima pamažėl merdėt. O juk tobulinti pasaulį tegalima vienu būdu - tobulėjant pačiam... Atsisakant teisimo.
P.S. Matyt, ir šis mano rašinyje išdėstytas draugiškas konservatorių teisimas yra neteisingas bei netobulas reiškinys, dėl ko nuoširdžiai apgailestauju... Puikūs žmonės yra tie konservatoriai, vis dėlto…
teisėjas ir auka
kas nusidėjo, teisėjau, kad mes šitiek metų
kovojom be teisės laimėti, susisprogdindavom bunkeriuos
dėdami granatas prie savo nustebusių veidų
radijo aparatui tebetransliuojant
Amerikos balsą iš Vašingtono
mes patys ar mūsų tėvai?
kas nusidėjo, tardytojau, kad šitiek metų
inkšdami lyg gyvuliai graužėme medžių žievę, dvėsėme
slėpdami savo apanglėjusias šypsenas Sibiro šachtose –
mes patys ar mūsų tėvai?
kas nusidėjo, tardytojau, kad sugrįžę tėvynėn
radome savo dukras koketuojančias su jų prievartautojais
radom save – lojančius iki užkimimo, teisiančius
kaip ir patys kadaise buvome nuteisti -
kas kaltas, teisėjau – mes patys ar mūsų tėvai?
nei jūs patys nenusidėjote, nei jūsų tėvai - šitaip
jūs buvote mokomi meilės, nes tiktai taip jumyse
tegalėjo apsireikšti Vyriausio Teisėjo darbai.