Istorijos vingiai ir šalies ribos
Tačiau šiandieninė geografinė riba tarp dviejų tebekonkuruojančių kandidatų į Ukrainos prezidentus šalininkų, tai grubiai tariant, siena tarp „lenkiškosios“ ir „rusiškosios“ Ukrainos.
Daugumai Kijevo Rusios žemių patekus į LDK sudėtį, atsiradusi politinė siena su „išorėje“ likusiomis rusų žemėmis veikė ir abiejose šios sienos pusėse gyvenusių Kijevo Rusios palikuonių kultūrą bei savimonę. Senosios metropolijos gyventojų akyse už sienų likusios rusų žemės tebuvo ne kas kita, kaip provincialūs senosios valstybės pakraščiai. Vėliau totorių globoje iškilusi Maskvos kunigaikštystė, XVI a. suvienijusi šias „išorines“ rusų žemes ir įkūrusi vieningą Rusijos valstybę, perėmė nemažai savo buvusio suvereno bruožų. Galima diskutuoti, kaip šiandien atrodytų Rusija, jeigu ją būtų suvienijusi ne Maskva, o LDK, turėjusi savo rankose Kijevą, arba vakarietiškas, jau viduramžiais demokratinės respublikos pagrindais besitvarkęs Naugardas.
Ukrainai esant LDK sudėtyje, didesnių vidinių problemų nebuvo. Iki šiol lietuvis - ypač Vakarų Ukrainoje - sutinkamas su didele pagarba, o LDK laikais ukrainiečių protėviai lygiagrečiai vadinosi tai rusinais (skirdami save nuo Maskvos rusų), tai litvinais.
Ukrainos rytai
Padėtis pasikeitė po 1569 m. Liublino unijos, kai Ukraina buvo perduota Lenkijai. Krašto prievartavimas tapti katalikišku, taip pat ir ponų priespauda sukėlė pasipriešinimą. 1654 m., po šešerių vidaus karo metų, rytinė Ukrainos sritis Zaporožė pasidavė Rusijos globai. Taigi Rytų Ukraina dar nuo pat pirmųjų nacionalinės savimonės formavimosi momentų, nors laikė save savarankišku nacionaliniu subjektu, siejo save su Rusija. Ir šiandien prorusiško kandidato V.Janukovičiaus šalininkų žiedą greta Donecko šachtininkų sudaro elitiniai Zaporožės kazokų būriai, iš tikrųjų esantys viso labo tik statistine visuma.
Taigi rytinės Ukrainos dalies prorusiškumą lemia anaiptol ne rusų diaspora (ne tokia ji ir didelė), ar etninis rytų ukrainiečių surusėjimas, o giliai į mentalitetą įsirėžusios tradicijos: Rusija čia suprantama kaip ne visada patikimas, tačiau vienintelis gynėjas nuo grobikiškų Vakarų (pradedant XVI-XVII a. Lenkija). Rytų ukrainiečiai - ne mažesni patriotai už vakarinius savo tautiečius, tiesiog jie grėsmę nacionaliniam tapatumui regi visai iš kitos pusės.
Ukrainos vakarai
Vakarų Ukrainoje formavosi visiškai kitokia tradicija. Čia nebuvo didesnių sentimentų Lenkijai. 1919 m. J.Pilsudskiui žygiuojant į Rytus, Vakarų Ukrainoje jam teko patirti didžiulį pasipriešinimą ir pasikėsinimą, o II – jo Pasaulinio karo metais būtent Vakarų Ukrainoje kilęs nacionalistinis „banderininkų“ judėjimas kėlė lenkams kur kas didesnį siaubą nei patys vokiečiai.
Ukrainos Vakarai nėra lenkiški tiesiogine to žodžio prasme, kaip ir Rytai nėra tikrai rusiški. Abiejose šalies pusėse buvo kovojama ir prieš lenkų, ir vėliau - prieš rusų nacionalinę priespaudą, siekiant apginti savąją - ukrainietišką tapatybę. Tačiau Vakarų Ukrainoje dėl didesnio geografinio artumo ir su tuo susijusios vietinės konjunktūros, Lenkijos ir apskritai Europos įtaka buvo didesnė. Čia daugiau įsitvirtino ir su Romos katalikais susijungusi unitų (kitaip - Rytų katalikų) bažnyčia.
Tuo tarpu Rytų Ukrainoje toliau vyravo stačiatikiai, kurie skiriasi nuo Rusijos stačiatikių. Beje, konfliktas tarp abiejų stačiatikių bažnyčių tebesitęsia iki šiol. Vakarų Ukrainos dalis taip pat atiteko Rusijai. Tai įvyko po 1793 m. ir 1795 m. Lenkijos ir Lietuvos padalijimo. Jau vien tuo buvo esminis skirtumas: Rytų Ukraina savanoriškai pasidavė Rusijai, o vakarinė dalis buvo prijungta jėga. Taigi rytinėje dalyje rusas ukrainiečiui tapo globėju, o vakarinėje - okupantu. Priešpriešą dar daugiau sustiprino Rusijos mėginimai „išrauti lenkiškąjį paveldą“, likviduojant unitų bažnyčią ir jos tikinčiuosius prievarta verčiant stačiatikiais. Religiniai ir tautiniai motyvai persipynė tarpusavyje. Iki šiol vakarinėje Ukrainos dalyje žodis „maskolis“ atlieka keiksmažodžio funkciją.
Dar toliau į Vakarus nuėjo vadinamoji Galicija - vakarinis Ukrainos pakraštys su centru Lvove, kuris po Lenkijos ir Lietuvos padalijimų atiteko Austrijai. Neatsitiktinai ir šiandien Lvovas yra stipriausias vakarietiškų tendencijų ir antirusiškų jėgų centras. Ši teritorija po I - ojo pasaulinio karo išgyveno lenkų priespaudą, o po II-ojo atiteko Tarybų Sąjungai, kuri jį prijungė prie Ukrainos.
Šiandieninės priešpriešos esmė
Taigi, viena šalis, tačiau skirtingi likimai, skirtingos ir pažiūros. V.Janukovičiaus šalininkų šūkiai „Doneckai, sustabdyk Lvovą!“ parodo, jog ši vidinė kova - daugiau, nei tiktai politinė konkurencija. Tai mentaliniai ir kultūriniai skirtumai. Ir abiejų kandidatų priešprieša tėra tiktai pretekstas pasireikšti kur kas gilesniems prieštaravimams. Abu kandidatai, sąmoningai mobilizuodami prieštaraujančias jėgas, tapo jų simboliais. Nebūtų jų - būtų kiti. Patys savaime abu kandidatai mažai tesiskiria: abu remiasi oligarchinėmis grupuotėmis, abu iškilo dabartinio prezidento L.Kudžmos aplinkoje. Tačiau jų mobilizuotas elektoratas iš esmės skirtingas. Ir kas belaimėtų šią tarpusavio kovą, vidiniai prieštaravimai vyks dar ilgai.
Lietuviškos paralelės
Belieka džiaugtis, kad panašios situacijos neturime Lietuvoje. Kultūriniai, istoriniai ir mentaliniai skirtumai čia neturi tokios ryškios politinės išraiškos. Tiesa, turime skirtingo istorinio likimo žemes. Pirmiausia tai Klaipėdos kraštas (vokiečių valdžioje iki 1919 m. ir 1939-45 m.). Suvalkija 1795-1807 m. priklausė vokiškajai Prūsijai. Nuo 1815 m. ji buvo valdyta Maskvos, tačiau ne tiesiogiai, kaip didžioji Lietuvos dalis, bet per Varšuvą. Be to, šiame krašte dar 1807 m. Napoleono I kodeksu panaikinta baudžiava, kas smarkiai pakeitė šio krašto socialinę struktūrą, lyginant su likusia caro valdžioje buvusia Lietuva. Galiausiai - Vilniaus kraštas, kuris 1920-39 m. buvo okupuotas Lenkijos.
Ačiū Dievui, neatsirado politikų, norinčių ir gebančių šių kraštų pagrindu mobilizuoti savo rinkėjus, suskaldant Lietuvą dalimis, nors tokių tendencijų jau esama. Neišmintingai imtasi formuoti stereotipus per 2004 m. Prezidento rinkimus ir po jų. Greta socialinių, kultūrinių ir politinių, radosi ir geografiniai stereotipai. Tarp studentų politologų netgi pasirodė žemėlapis, kuriame tik už V.Adamkų nubalsavusi Lietuvos dalis pažymima kaip Lietuva, tuo tarpu priešingai nubalsavusi Žemaitija pakrikštijama „Cukur-Runkel-landu“, Rytų Aukštaitija - Pabulbašiais, o Kalvarijų rajonas - Muitininkų rezervatu. Tokie paiki žaidimai su, atrodytų, nekaltomis intencijomis, ilgalaikėje perspektyvoje gali turėti rimtų pasekmių. Šitaip formuojama regioninė mitologija, ir kai kurių regionų įžeidinėjimas gali atsigręžti triguba reakcija.
Kur pasuks Ukraina?
Žinoma, tai, kas laimės konkurencinę kovą Ukrainoje, turės įtakos ne tik jai, bet ir visai Rytų Europai, o tam tikra dalimi - ir pasaulinei geopolitikai. Z.Bžezinskis iškart pastebėjo: su Ukraina Rusija visad buvo ir bus didžiąja valstybe, o be Ukrainos ji tokia nebuvo ir nebus.
Tolesnė Ukrainos integracija į ES ir NATO prisidės prie šiandien tebesiformuojančio Rytų Europos bloko sustiprėjimo. Ukraina, jeigu jai vadovaus V.Juščenka, akivaizdžiai pakryps Amerikos, o ne Paryžiaus-Berlyno ašies, kryptimi. Be to, sulig Ukrainos įstojimu keisis jėgų balansas pačiame Rytų Europos bloke. Iki šiol jo neginčijama lydere buvo Lenkija, tačiau Ukrainos atėjimas padėtį žymiai pakoreguotų. Ukraina su Lenkija turi senų istorinių sąskaitų, tad vargu, ar „banderininkų“ kandidatu tituluojamas V.Juščenka remtų tolesnę Lenkijos lyderystę.
Kita vertus, bendra sovietinė patirtis ir seni bei naujesni istoriniai sentimentai Ukrainą daugiau suartina su Pabaltijo šalimis, negu su bet kuria kita Rytų Europos valstybe. Trečia - Pabaltijo šalių parama Ukrainai integruojantis į Vakarų struktūras dar daugiau sustiprintų šiuos ryšius. Ukrainos pagalba ir Lietuvos statusas europinėje bei tarptautinėje arenoje žymiai pasikeistų, o juk už Ukrainos dar Kaukazas, persitvarkanti ir į Vakarus žvelgianti Gruzija. Perspektyvoje šviečiasi stiprus Rytų Europos blokas, kaip atsvara tiek Rusijai, tiek franko- germaniniam ES federalizmui.
Ukraina ir Lietuva
Kaip šios perspektyvos vystysis mūsų atžvilgiu, priklausys nuo mūsų politikų įžvalgumo ir ryžto. Kolei kas, mūsų valstybės vadovai demonstruoja stebėtiną nenuoseklumą. Kaip ir Lenkija, atėjome į ES būti savotiškais JAV ambasadoriais, tačiau patys pirmi priimame Europos Konstituciją, sustiprinusią priešingos pusės - Paryžiaus ir Berlyno, pozicijas. Tokiu būdu buvo ne tik paniekinta lietuvių tautos valia (neatsiklausiant piliečių nuomonės), ne tik išduoti Lietuvos interesai (visiškai perduodant nacionalinės valstybės galias federaliniam centrui), ne tik pažeista Lietuvos Konstitucija (reikalaujanti suvereniteto klausimus spręsti ¾ visų piliečių balsų), bet ir parodyta špyga Vašingtonui. O tarptautiniuose santykiuose nuoseklumo stygius gali būti pražūtingas. Laviravimas čia įmanomas tik iki tam tikro laiko. Tas laikas - baigėsi, ir Lietuvai reikia aiškiai apsispręsti - su kuo ji, ir prieš ką. Kitaip, jos nuomonė greitai nebebus niekam įdomi. O istorija mums teikia didelį šansą. Ar bus sugebėta juo pasinaudoti, priklausys nuo mūsų valstybės vadovų.