Buvęs partijos pirmininkas bei dar keli kiti partijos nariai kaltina A.Zuoką dokumentų klastojimu, nukrypimu nuo partijos idėjinių vertybių, vienvaldiškumu.

Tačiau ekspertai mano, kad partijos problemų naujas pirmininkas neišspręs. Partijai reikia atsakyti, kokios ji ideologijos, kokių vertybių laikosi.

Liberalcentristas bei VU TSPMI docentas, politologas Algirdas Gricius teigia, kad partijoje įtampa labiausiai susidarė dėl A.Zuoko vadovavimo stiliaus ir metodų. Liberalcentristo teigimu, tokių valdymo problemų, kurių yra Liberalų ir centro sąjungoje, turi ir visos kitos partijos. “Man atrodo, kad daugumos partijų lyderiai galvoja, kad partijai galima vadovauti kaip uždarajai akcinei bendrovei – turi darbuotojus, moki jiems atlyginimus, pasakei “bus taip” ir viskas. Tačiau partija yra savanoriškas žmonių suėjimas į tam tikrą grupę ir jiems vadovauti įsakymais, komandomis, draudimais, negalima”, - teigia liberalcentristas.

Ar A.Zuoko polinkis į vienvaldystę buvo jaučiamas nuo pat jo vadovavimo pradžios ar atsirado tik laikui einant? Pasak A.Griciaus, yra posakis, kuris tinka 90 procentų politikų: “valdžia žmogų gadina, absoliuti valdžia gadina absoliučiai”. Atėjęs į naują postą, žmogus dar nebūna pilnai įsijautęs į savo pareigas, jo vadovavimo metodai ir stilius būna vienoks, vėliau keičiasi į vieną ar į kitą pusę, tačiau išbandymą valdžia deramai išlaiko toli gražu ne visi.

Eltos redaktoriaus Vladimiro Laučiaus požiūriu, A.Zuoko politika yra asmeninė viešųjų ryšių kampanija. Jam svarbu tik asmeninis populiarumas. Jo siekiant, anot V.Laučiaus, dažnai nesiskaitoma su priemonėmis. Pavyzdžiui, galima prisiminti istoriją, kai A.Zuokas buvo pasamdęs studentus, kad šie skambintų į laidą ir balsuotų už jį. Čia išryškėja kita liberalcentristų problema, kurią nurodo politikos apžvalgininkas - nuostata “perku – parduodu”. Anot V.Laučiaus, panašu, kad Liberalų ir centro sąjunga politiką painioja su verslu.

Oligarchų ėjimas į valdžią – šią pavojingą tendenciją liberalcentristas A.Gricius mato ne tik apskritai Lietuvos politiniame gyvenime, bet jos užuomazgas regi ir liberalcentristų partijoje. “Partijai kyla didelis pavojus, jei ją galima valdyti pinigais: aš turiu pinigų, aš valdau, tu neturi, nevaldysi. Taip griaunamas politinis darinys, kuris turėtų veikti demokratiškai”, - tvirtina liberalcentristas.

Algirdas Gricius:
"Daugumos partijų lyderiai galvoja, kad partijai galima vadovauti kaip uždarajai akcinei bendrovei – turi darbuotojus, moki jiems atlyginimus, pasakei “bus taip” ir viskas. Tačiau partija yra savanoriškas žmonių suėjimas į tam tikrą grupę ir jiems vadovauti įsakymais, komandomis, draudimais, negalima."

V.Laučius kaip vieną svarbiausių problemų taip pat išskiria partijos tapatybės problemą, kuri atsirado praėjusio dešimtmečio pradžioje, kai tuometinę Liberalų partiją paliko jos pirmininkas filosofas Vytautas Radžvilas, kuriam rūpėjo liberalios vertybės ir kuris jas gerai suvokė. Pasak politikos apžvalgininko, tuomet liberalai virto partija su radikalios arba ultraliberalios mąstysenos ideologija. Jie propagavo laisvosios rinkos vertybes, kurios buvo suprantamos ir priimtinos daugiausia verslininkų sluoksniui.

“Baigiantis praėjusiam dešimtmečiui partijos vidines perturbacijas vainikavo R.Pakso išrinkimas partijos pirmininku”, - teigia V.Laučius. Anot Eltos redaktoriaus, R.Paksas buvo žmogus, kuriam liberalios vertybės visai nerūpėjo. Tačiau partija, nemąstydama apie tapatybę, siekė žūtbūt turėti populiarų vadovą, kuris leistų sėkmingai pasirodyti rinkimuose. R.Paksas sujaukė netgi tai, kas buvo pasiekta iki jo.

Trečias etapas, kuris dar labiau pagilino partijos tapatybės problemą, V.Laučiaus manymu, buvo trijų partijų – liberalų, centristų ir moderniųjų krikščionių demokratų susijungimas. Joms reikėjo apsispręsti dėl bendrų pamatinių vertybių. Tačiau partijos lyderių tuometiniai pasisakymai rodė, kad jie to nepadarė. Pavyzdžiui, Algis Čaplikas buvo pareiškęs, kad ideologijos turi rūpėti politologams, o ne politikams. Dabar, pasak V.Laučiaus, Liberalų ir centro sąjunga neturi jokios ideologijos arba visokių.

Iki šiol A.Zuoką aktyviausiai kritikavo ir pokyčių partijoje labiausiai siekė E.Gentvilas. Dabar E.Gentvilo poziciją aktyviau ėmė palaikyti dalis partiečių - Seimo narių. Kodėl nesigirdi kitų? Pasak V.Laučiaus, E.Gentvilo žodis partijoje yra labai svarus. Šis politikas yra partijos senbuvis, buvęs jos pirmininkas. Jis susikūrė politinį kapitalą, kuris skaičiuojamas ne tik rinkėjų balsais ir populiarumu, bet ir autoritetu. E.Gentvilas yra išskirtinė asmenybė tiek partijoje, tiek visuomenėje, todėl, pasak Eltos redaktoriaus, gali sau leisti pasakyti daugiau. “Kitų partijos narių tam tikras atsargumas nebūtinai reiškia baimę. Gali būti, jog tai yra noras išsaugoti stabilumą partijoje”, - teigia V.Laučius.

Anot A.Griciaus, partijose dažniausiai drąsiai šneka tie žmonės, kurie yra laisvi, kurie yra nepriklausomi nuo partijos lyderio. Drąsiai reikšti savo nuomonę ir pažiūras labiausiai gali finansiškai ir politiškai nepriklausomi partijos nariai. Todėl ir matome kritiką A.Zuoko atžvilgiu pirmiausia iš europarlamentaro E.Gentvilo bei iš dalies liberalcentristų frakcijos Seime narių pusės. Tačiau kokio masto opoziciją partijoje turi jos vadovas A.Zuokas, pasak A.Griciaus, pasakyti sunku ir tai paaiškės tik suvažiavime.

Realiausiu kandidatu pakeisti A.Zuoką partijos pirmininko poste dabar minimas Gintaras Steponavičius. Pasak A.Griciaus, kandidatūrų būtų galima rasti ne vieną. Tačiau politikas tarp jų šiandien nemato Petro Auštrevičiaus. “Ne todėl, kad aš jo negerbčiau ar manyčiau, kad jis prastas politikas. Liberalai jau yra prisvilę politikoje nuo per greit atsirandančių lyderių”, - teigia A.Gricius. Jo manymu, lyderis turėtų būti iš tų sąjungos narių, kurie pastaruosius keturis metus aktyviai dalyvavo politikoje, kuriuos matė ir gali įvertinti tiek rinkėjai, tiek partijos nariai.

V.Laučiaus teigimu, pats partijos vadovybės atnaujinimas problemų neišspręs, svarbiausias klausimas – kokia bus jos politika: ar tik viešųjų ryšių kampanija, ar jai rūpės ir liberalios vertybės.