Griežtinti Lietuvos pilietybės suteikimą parlamentarai grindžia spėjimu, nenoru, kad asmenys iš neturtingų šalių fiktyviai sudarinės santuokas, kad gautų Lietuvos pilietybę. Juk esame Europos Sąjungos (ES) narai, o tai gali tapti akstinu taip elgtis.
Be to, dalis politikų mini prastą Vakarų Europos šalių patirtį, kai valstybes užplūdę imigrantai sunkiai ar visiškai nesiintegruoja į tų šalių visuomenes. Vietoj to, imigrantai gyvena savo "getuose", kur taiko savas taisykles, neretai prieštaraujančias tos valstybės įstatymams. Taip Paryžiuje atsirado - mažasis Alžyras, Londone - Islamabadas, Amsterdame - Džakarta, o Hamburge - Stambulas.
Siekiant užkirsti kelią Vilniuje atsirasti mažajam Minskui ar Bangladešui, parlamentarai nutarė užbėgti įvykiams už akių.
Po nepriklausomybės atkūrimo iš Lietuvos įvairiais paskaičiavimais išvažiavo apie 300 tūkst. žmonių. Dauguma ieškodami geresnio gyvenimo išvyko į Jungtines Valstijas ar Vakarų Europos šalis. Valdžia tikisi, kad užsidirbę pinigų bent jau didžioji emigrantų dalis, ankščiau ar vėliau, grįš. Bet ar tikrai taip bus?
Emigracija – tradicija, turinti gilias šaknis Lietuvoje. Žmonės veržte veržėsi iš šalies tiek caro, tiek "smetoninės" Lietuvos laikais. Apskaičiuota, kad į Lietuvą grįžo tik apie 5 proc. tuomet emigravusiųjų. Kodėl dabar turėtų būti kitaip, niekas neatsako. Be to, reikia prisiminti, kad beveik dešimtmetį Lietuvoje gimstančiųjų buvo mažiau, nei anapilin iškeliaujančiųjų.
Nepaisant pastaruoju metu didėjančio gimstamumo, demografai perspėja, jog jei gimstamumas ženkliai nedidės, tai po keliolikos šimtmečių išnyks lietuvių tauta.
Tačiau mažėjantis gyventojų skaičius - ne tik ateinančio šimtmečio problema. Jau šiandien pranešama, kad kai kurie šalies ūkio sektoriai susiduria su darbo jėgos trūkumu. Statybos bendrovėms trūksta statybininkų, tekstilininkams - siuvėjų, informacinių technologijų įmonėms - programuotojų. Vis garsiau pasigirsta kalbos apie tai, kad šalies ūkiui trūkstamus specialistus, norim to ar nenorim, teks įsivežti iš užsienio.
Darbo jėgos pritraukimas iš užsienio pasaulyje seniai naudojama praktika darbo jėgos stygiaus klausimo sprendimui. Jungtinės Valstijos vykdydamos "žalios kortos" loteriją iš viso pasaulio pritraukia šalies ekonomikai reikalingos darbo jėgos.
Užsieniečiai viliojami galimybe legaliai padirbėti Jungtinėse Valstijose, o panorėjus po 5 metų siekti JAV pilietybės. Amerikiečiai tokiu būdu ne tik išsprendžia darbo jėgos stygiaus klausimą, bet ir išlošia. Juk į šalį atvykstantys asmenys jau būna įgiję išsilavinimą ar turintys profesinės patirties. Vadinasi, už jų paruošimą sumokėjo ta valstybė, iš kurios jie atvyksta. Dirbdami Jungtinėse Valstijose imigrantai didins šalies bendrąjį vidaus produktą, nors JAV už tokių imigrantų paruošimą nesumokėjo nė cento.
Tiesa, tik dalis valstybių iš imigracijos sugeba išgauti naudos. Nemažai daliai ES valstybių darbo jėgos pritraukimas baigėsi socialine ir kultūrine emigrantų atskirtimi su jos pasėkoje kylančiomis įvairiausiomis problemomis.
Kodėl europiečiams nepavyko imigrantų integruoti į savo visuomenę, kai JAV "verdantis katilas" imigrantus paverčia tikrais amerikiečiais?
Atsakymas paprastas - imigrantų integravimo sistema JAV veikia nepriekaištingai. Visiems žinomos amerikietiškos sėkmės istorijos, kai imigrantai ar jų vaikai verslo, politikos, pramogų srityse pasiekia svaiginančias aukštumas. Deja, tokiais pavyzdžiais ES negali pasigirti.
Sportas – bene vienintelė sritis Europoje, kur imigrantas ar jo vaikas gali daryti karjerą, kitur - durys užvertos. Todėl dauguma imigrantų lieka pačioje žemiausioje socialinėje pakopoje.
Lietuvoje darbo jėgos deficitas ateityje – neišvengiamas. Ir spręsti šią problemą teks tradiciškai, pritraukiant darbo jėgos iš užsienio. Norint išvengti imigrantų atskirties problemos, jau dabar būtina galvoti, kaip sukurti jų įsiliejimo į šalies visuomenę sistemą. Būtina imigrantams ar jų vaikams užtikrinti lygiai tokias pačias karjeros galimybes, kaip "seniesiems" gyventojams. Deja, pilietybės įstatymo raida parodė, kad politikai vis dar gyvena vakarykšte diena.