Išėjau
į kiemą
pažiūrėti
sniego
žiūriu
visas
kiemas
kaip vaikelis
miega
aš stovėjau
ir žiūrėjau
ir išbudint
nenorėjau
Ir dar tas Jonas Mekas yra parašęs puikų dokumentinį atsiminimų romaną “Žmogus be vietos”, kuriame smulkiai aprašo savo ir savo bičiulių traukimosi iš okupuotos Lietuvos detales ir nuotaikas. Panašiai, kaip ir Sibiro tremty, taip ir dipukų stovyklose, atsiskleidė daugiasluoksnis lietuvio mentalitetas, poelgių ir minčių antropologija:
1948. balandžio 23 Wiesbaden
Ką aš galiu atsakyti į jūsų apgailestavimus, į jūsų praėjusių gražių dienų ašaronę? Taip, gražu buvo. Jūsų gyvenimas buvo gražus ir jums gaila jo. (…) Ir prie kiekvieno to skundo, kiekvieno apgailėjimo girdžiu tėvynę minint. Ir aš nenorom tada galvoju: tėvynė? Galbūt šie žmonės ne taip jos ilgis, o tik tų visų gėrybių, kurias ten turėjo, tų daiktų, tų rūbų, tų pilnų aruodų. Ir ką aš, ką aš turiu daryti? Tiek kartų, kai girdžiu tuos skundus, aš jaučiuosi taip nejaukiai ir nesmagiai, ir kaip svetimas tarp svetimų. Nuo pat vaiko dienų, kaip juoda ranka, mane sekė skurdas. Mes, vaikai, ilgom akim žiūrėdavom, kaip kiti, turtingesnių vaikai, valgo skanėstus, ir turi slides ant ledo čiuožti, ir apsirėdę gražiais, tik jiem siūtais drabužiais – ak, kai mums tekdavo brolių išaugti. O slidės, mes vinį sulenkę įkaldavom medin ir tursinėdavom ant valkų, viena koja pasispirdami. Ir mūsų mokyklinės knygos – jas tėvas pirkdavo kitų nunešiotas, be penkių lapų iš vieno galo ir iš kito galo – juk negi mokėsi už naują kelis litus, kai tie litai taip brangūs, taip reti, o skolintojai lipa ant nugaros su procentais ir terminais ir vekseliais – ak, kas suskaičiuos visa.
(Jonas Mekas. Nervuoti dienoraščiai)
Nežinau, ar šis Jono Meko dienoraštis-romanas yra įtrauktas į Lietuvos mokyklų programas, bet būtų išmintinga, jei progresyvūs mokytojai pasinaudotų šiuo (pasaulinės literatūros kontekste bene geriausiu) XX amžiaus lietuviškos prozos kūriniu – mokinių savimonei ugdyti.
II
Ir dar tas Jonas yra sukūręs daugybę filmų, kuriuos žino kiekvienas šiek tiek daugiau išsilavinęs kultūringojo pasaulio pilietis. Jis yra kviečiamas į garsiausius kino festivalius visame pasaulyje. Ir dar tas Jonas turi Amerikoje sukaupęs labai vertingą kino archyvą – įvarius geriausius (jo ir jo draugų nuomone) pasaulinius kino filmus, modernizavusius kino kalbą, taip pat klasiką, eksperimentus.
Ir štai prieš penkerius metus Jonas nutarė, kad galėtų geriausių savo archyvuose saugomų filmų kopijas padovanoti Lietuvai, kad ir ši turėtų savo modernaus kino centrą, kino kaupyklą (cinemateką, kaip tai vadinama išsilavinusiame pasaulyje), kur būtų galima rengti visokius kino festivalius, pritraukti visokių užsienio rėmėjų, kurti filmus, duoti jaunimui galimybių eksperimentuoti ir bandyti kurt filmus bei juos rodyti kitiems. Buvo net svajojama, kad Vilnius taps savotiška Europos kino Meka, kur važiuos vasaromis turistai, norėdami išvysti kokių nors Johno Lennono, Johno Kassavettes ar paties Jono Meko filmų.
Nepraėjo nei penkeri metai ir ši idėja pasistūmėjo iš mirties taško – šlovė Kultūros ministerijai, kuri sutiko paremti Jono Meko archyvo kopijų pagaminimą ir parsigabenimą. Kopijos jau Lietuvoj.
Dabar beliko surasti “JONO MEKO KINO CENTRO” atsiradimo ar “nutūpimo” vieną – štai jau antri metai vyksta derybos ir derinimai su Trakų savivaldybe dėl senojo kino teatro panaudojimo šioms reikmėms. Pažadais visada norisi tikėti, ypač po to, kai prieš ketverius metus Vilniaus miesto meras A.Zuokas kilniai asmeniškai Jonui Mekui pažadėjo pastatą Vilniaus Užupyje, bet paskui Vilniaus valdininkai jį paskubom privatizavo…
Tada Jonas Mekas parašė keletą “malonių” laiškelių Užupio kino centro idėjos puoselėtojams. Štai citatos iš jų: „Užupio Kino Centro“ steigimo būtinumas? Niekas pasauly tikrai nėra būtina... Gali atiduoti pinigus ubagams, gali nusipirkti automobilį arba juos pragerti. Gali gyventi 24 valandas sėdėdamas prie televizoriaus. Gali gyventi be poezijos, be Tėve Mūsų, be Čiurlionio. Taip, nėra nieko būtino žmogui, kuris rūpinasi tik savo kulnais.(…)
Žinodamas, kaip ilgai užtrunka dabar Lietuvoje kultūrinių dalykų svarstymai, pavyzdžiui, jau visi dešimt metų praėjo, o Orvydo sodyba vis dar tebesvarstoma, - mano apytikriu spėliojimu Vilniaus miestas nuspręs maždaug apie 2012 metus atiduoti namą Aukštaičių 2 „Užupio kino centrui“. O prieš tai, jeigu neklystu – 2009 metais namas jau bus sugriuvęs, nes bus buvę perdaug bulvių jame supilta.. Vėliau tarp bulvių dar bus rastas vienas bulvių vagis, vos gyvas, ir jo pirmas žodis buvo, kai jį ištrauks, bus: “a. čiort...“
Bet 2010 ar 2011 metais, R.Lileikio užsispyrimu namas vėl bus atstatytas. Aš turiu dar pridėti, kad 2012 metais Užupis jau bus pusiau atsiskyręs nuo Vilniaus ir turės savo autonominį merą R.Lileikį. (…)
Manęs klausė:“Kas galėtų iš įžymių, įdomių J.Meko draugų atvykti į „Užupio kino centro“ atidarymą“? Man labai sunku į šį klausimą atsakyti, nes daugelis iš tų, kuriuos aš kviesčiau į atidarymą šiais metais, 2012-ais jau bus Danguje, Skaistykloje ar dar kitur. Jeigu pakviestume mirusius, tai aš tikrai norėčiau pakviesti vyskupą Valančių – jo kriaučiukas yra laisvės ir humoro pavyzdys. Gediminą – jis primintų Užupio Centrui ir Vilniaus miestui, kad Vilniaus išvis nebūtų, jeigu jis nebūtų jo susapnavęs, taip kaip dabar „Užupio kino centro“ kūrėjai sapnuoja; šventą Teresę, ji papasakotų, kiek ji vienuolynų sukūrė, pati viena, valdžiai priešinantis, jos neremiant; Orvydą su Mikučiu – jie pašventintų Užupio Centrą ir primintų: „Nebūkit taip perdaug rimti“. (…)
Ką dar aš noriu pasakyt, ar paklaust? Štai ką: ar tikrai Lietuvoje yra tokio kino centro pareikalavimas? Kur yra Lietuvos kino avangardas? Dirbtinai, kaip pomidorų, avangardo neužauginsi. Kodėl Film‘Makers Cooperative ir Antologija išsilaikė, augo ir plėvesavo? Todėl, kad buvo pareikalavimas – ir iš filmininkų, ir iš publikos. Buvo atėjęs laikas prasidėt kažkam naujam, kitokiam. O kur yra Užupio kino centro gyvybinis pareikalavimas? Užu mano nugaros buvo visa naujoji Amerikos kino karta. Ir mes nei kompromitavom, nei žaidėm oficialiosios kultūros žaidimus. Mes norėjom tik daryt tai, kas mums patiems buvo neišvengiamai būtina. Tai ir viskas. Intuityviai, iš būtinybės mes pasirinkom kelią, kuris mus atskyrė nuo ministerijų ir merų, nuo bet kokių sąryšių su valdžiom ir valdiškais pinigais.
Iki kokių 1970-jų metų visas Amerikos avangardinis ir taip vadinamas nepriklausomas „independent“ kinas nėra gavęs nei cento nei iš miesto nei iš valdžios. Visas Amerikos nepriklausomas kinas ir jo rodymai buvo finansuojami pačių filmininkų. Tas pats, turiu pridurti, ir su Holyvudu: visas Holyvudas yra privatus. O dabar girdžiu – Lietuvoje nori, kad menai būtų valdžios remiami. Tai aš čia sakysiu sudiev, čia mes išsiskiriam. Jeigu Lietuvoje bus kino avargardas, jeigu Lietuvoje išsivystys nepriklausomas kinas, jis ateis savaime, niekieno neremiamas. Ne tik neremiamas: dar muš per galvą, kaip palestiniečius. Taip, mes esam kino palestiniečiai, vis dar nepripažinti, apšaukti teroristais. Kai kas net sako, kad mūsų iš viso nėra ir nereikia. Bet mes esam kino sąžinė.
III
1948. balandžio 23 Wiesbaden
Ne, ne tai, ne gerą ten gyvenimą aš prisimenu čia, ne tai traukia atgalios. Ir kai imu maisto normą, lagery, aš galvoju apie tai, kad šią savaitę aš turėsiu ko valgyti, ir kitą savaitę irgi – savo dalį vis gausiu.Ir tai kur kas daugiau ir kur kas geriau, negu anos pusbadžių dienos Biržuose, kai savaitės vidury, pritrūkus duonos, sviesto, su pluta ar bulve laukdavom pirmadienio, kai atvažiuos kas iš namų, atveš ką. Ir tie ryšulėliai tokie skurdūs – tiek burnų namie, ir tas sviestas taip plonai tetepa, ir mėsos taip greit kubilai ištušta. Ir tada, viską išbaigę, einam su Adolfu per gatves, einam per kinus, krautuves – kad užsimirštumėm, kad nesinorėtų.
Apie tai galvoju dabar, kai girdžiu jūsų gerų dienų prisiminimus, jūsų ilgesius. Ir ne, ne dėl to namo mane traukia, ne. Nieko, nieko to neturėjau, kas visą jūsų gyvenimą darė gražų ir mielą. Nieko to nebuvo.Ir tačiau kažkas buvo – dabar tai aiškiai matau – kažkas buvo, ko rankom neapimsi, kas nesiduoda nei duona, nei pinigu pakeičiamas – kažkas už alkio ir skurdo dar, ko nei burnon, nei į kišenę neįsidėsi. Ir tai įsisunkė giliai giliai, įsismelkė nuo pat vaikystės - žemės kvapas, gimtosios žemės kvapas, gamtos grožis ir žmonių nuoširdūs rankų palietimai; vėjas, lietūs, naktys ir dienos, vasaros, rudeniai – kažkas, ko neapčiuopsi, neapimsi, bet kas labiau traukia dabar negu visa, kas rankose turėta. Ir tai toks ilgesys, kad kartais pamanai, kaip tai ištversi, kaip tai ištveri, kaip tai tokį svorį viduj išlaikai. Ir kiekvieną dieną auga, kiekvieną dieną sunkėja - tas akmuo. Ir nesigėdini jo. Ko aš turiu gėdytis savo ilgesio? Ar tai ne žmogiška savo tėvynės ilgėtis? Ir ar aš tai pakeist galiu, kad žemė taip stipriai veikia, kad. O , daug žmonių, daug negero padarė, bet su žeme, su laukais, su krūmokšniais, su gamta draugais susirišom, ir dabar, toli nuo vienas kito, viens kito ilgimės, viens kitą šaukiam, tiesdami viens į kitą rankas – žemė ir aš, laukai ir aš, laukai, lygumos, upės, žiemos pūgos.
(Jonas Mekas. Nervuoti dienoraščiai)