Nepaisant senojoje išeivijoje įsigalėjusios nuomonės, kad jaunajai emigrantų kartai nei patriotizmas, nei Lietuva jau seniai neberūpi, L. Misevičius sugebėjo tapti išimtimi. Su juo tariasi ir draugiškai ranką spaudžia net didžiausią autoritetą turintys ir į savo veiklą jaunimą sunkiai įsileidžiantys lietuvybės patriarchai.
O lietuviška veikla L. Misevičius užsiima išties daug. Ilgus metus jis bedradarbiavo laikraščiuose „Amerikos lietuvis“, buvo jo priedo „Rytų Pakrantėje“ redaktorius, bendradarbiavo laikraščiuose „Draugas“, „Tėviškės žiburiai“ „Pasaulio lietuvis“. Šiuo metu eina JAV lietuvių Sporto Sąjungos ŠALFASS pirmininko pareigas, yra JAV lietuvių bendruomenės New Jersey apylinkės pirmininkas, Lietuvių fondo tarybos narys ir t.t.
Nepaisant to, L. Misevičius neslepia, kad turi svajonę – jis nori grįžti į Lietuvą. O jei susiklostys tinkamos aplinkybės, būtinai tą ir padarys.
Šiandien kalbamės apie tai, kokios priežastys puikiai Amerikoje įsikūrusį bankininką skatina daryti tokį pasirinkimą, kodėl tiek metų visas laisvalaikis atiduodamas lietuviškai veiklai, ir pagaliau kodėl jis mano, kad išvykusieji Lietuvą dažnai myli labiau nei gyvenantys joje.
– Nepaisant to, kad visiškai neseniai susiradai puikų darbą, sklinda kalbos, kad Tu visam laikui išvažiuoji į Lietuvą. Tas kalbas kursto ir tai, kad po 8 metų bendradarbiavimo išėjai iš laikraščio „Amerikos lietuvis“. Ar tikrai apie Lietuvą galvoji rimtai?
– Aš apie Lietuvą visada galvoju rimtai. Taip, važiuoti noriu, bet kol Lietuvoje neturiu darbo – nevažiuoju. Nors spręsti reikės greitai. Ką tik persiritau per 40 metų kalną, o tai yra savotiškas perspėjimas, kad turėsiu galutinai apsispręsti, ką norėčiau nuveikti per savo likusį gyvenimą. Nenoriu atsidurti tokioje situacijoje, kaip mano a. a. draugas Vytautas Vaikutis, didesnę gyvenimo dalį pragyvenęs JAV – Stamford, CT. Sulaukęs 85-erių, jis su liūdesiu prisipažino, kad per tuos dešimtmečius, praleistus už Atlanto, deja, taip ir nepamilo šio krašto...
– O ką norėtum veikti Lietuvoje?
– Gal tai nuskambės ir banaliai, bet aš noriu tarnauti savo Tėvynei, kuria nebuvo lemta tapti Amerikai.
– Ar sakydamas „tarnauti Lietuvai“ Tu turi omeny politiką? Nepyk, bet šiandieniniame kontekste tokios patriotiškos frazės skamba nelabai įtikinamai. Pats žinai, kad Lietuvos valdžia jau daug metų dangstosi skambiais žodžiais, tuo tarpu savo veiksmais rodo, jog, be pinigų, jai niekas daugiau nerūpi.
– Taip, turiu omeny politiką. Jei jau į tą sritį eisiu, aš noriu kažką pakeisti. O kai esi aukščiausioje politinėje erdvėje, tavo galimybės keisti yra nepalyginamai didesnės. Liūdna tik, kad tai, ką sakai apie valdžią, yra tiesa. Tą patį man nuolat kartoja Lietuvoje gyvenantys bičiuliai. Jų nuomone, ten visiškai nebeliko tikrų patriotų, o tokie žodžiai kaip idealizmas ar altruizmas – seniai atgyvenę sąvokos. Pasak jų, mūsų šalyje niekas „vardan tos Lietuvos“ nebedirba, visi ieško naudos. Nors aš asmeniškai manau, kad yra ir Lietuvoje patriotiškai nusiteikusių žmonių, tik gal nedaug. Žinau, kad tai sakydamas galiu būti pavadintas keistuoliu, bet mano požiūrį į Lietuvą geriausiai atspindi J. Kennedy žodžiai: „Neklausk, ką tavo šalis tau duos, klausk, ką tu jai gali duoti“.
– Ar nebijai, kad žmonės Tavimi nepatikės?
– Būtent dėl to kol kas į Lietuvą ir negrįžtu. Tačiau prieš metus vos neišvažiavau. Dalyvavau konkurse itin rimtoms pareigoms užimti – buvo ieškoma žmogaus neseniai atsidariusiame „Western Union“ padalinyje Vilniuje vadovauti Tarptautinių atsiskaitymų skyriui. Praėjau į finalinį etapą, bet iki galutinės pergalės pritrūko kelių balų, o galbūt ir mano paties iniciatyvos. Todėl dabar, sportiniais terminais kalbant, aš ir vėl ties starto linija.
Tikiuosi, kad netolimoje ateityje pasigirs startinis šūvis. O dėl to, jog manimi žmonės patikėtų, jie turi matyti, kad aš iš tiesų noriu kovoti už Lietuvos gerovę, kad nesiekiu naudos sau. Tam turėčiau būti visiškai finansiškai nepriklausomas, užimti rimtas pareigas, nebūti nei dabar, nei praeityje susijęs su korupcinėmis struktūromis ar valdžia. Apskritai, manau, kad šiandien žmonės iš užsienio turi neblogų šansų, nes jie yra šiek tiek stabilesni finansiškai, o Tėvynę dažnai myli net labiau už ten gyvenančius.
– Už šitą frazę Lietuvoje Tavęs nepaglostytų. Žmonės greičiausiai pasakytų: jeigu jau taip myli Tėvynę, tai kodėl ten nevažiuoji ir negyveni? Ar ne todėl, kad iš tolo mylėti patogiau?
– Pragyvenęs užsienyje beveik 18 metų, supratau, kad Tėvynę labiau mylėti pradedi tada, kai iš jos išvažiuoji. Tai šimtaprocentinė tiesa. Bent jau man tai tikrai taip atsitiko. Kokia man brangi Lietuva, supratau tik Amerikoje. Bet tai žmogiška – mes visada labiau vertiname tai, ko netenkame. O nesugrįžau ir kol kas nesugrįžtu dėl to, kad čia dar nepasiekiau, ko noriu. Kaip jau minėjau – norėdamas eiti į politiką, į Lietuvą gali grįžti tik turėdamas puikų darbą ir būdamas finansiškai apsirūpinęs. Kitaip žmonės tavo idealistiniais ketinimais nepatikės.
– Teko girdėti, jog po to, kai prasidėjus krizei praradai darbą, įkūrei savo verslą ir, pasak aplinkinių, tas verslas ėjosi taip neblogai, kad darbo nelabai ir beieškojai.
– Na, kad darbo neieškojau, tai netiesa. Kažkiek ieškojau, bet, kaip sakiau, labiau norėjau gauti jo Lietuvoje. O mūsų verslo labai rimtu nepavadinsi. Tai greičiau hobis. Su bendraminčiu dabartiniu Philadelphia LB pirmininku Marium Vilemaičiu įkūrėme internetinės prekybos kompaniją www.dalelelietuvos.lt. Per šį tinklalapį prekiaujame lietuviškais maisto produktais, suvenyrais, knygomis. Su tom prekėm važinėju ir į Baltijos šalių muges.
– Skamba pakankamai rimtai. Kodėl sakai, kad tai hobis?
– Todėl, kad, suskaičiavus pelną ir išlaidas, tai parodo skaičiai (juokiasi). Man tiesiog labai patinka prekiauti. Tad ir prisidėjau prie šios Mariaus vizijos. Pamenu, kai dar buvau studentas ką tik atkurtame VDU, sekmadienio rytais su bendrakursiu važinėdavom į Aleksoto turgų ir šį bei tą pardavinėdavom. Už tokį savo „triūsą“ susilaukdavom tiek komentarų, kad nepatikėsi. Iš mūsų šaipėsi draugai, o tėvai ir pykdavo. Sakydavo, kaip ne gėda, jūs – prestižinio Lietuvos universiteto studentai, o dabar – spekuliantai. Aš gi niekaip nesuprasdavau, kas čia blogo. Juk mes nevagiam. Perkam ir parduodam. Tuo labiau kad kas sovietų laikais buvo vadinama spekuliacija, Vakaruose buvo grynų gryniausia komercija!
– Tavo žmona Eugenija pasakojo, jog jei reikia kažką nupirkti, ji leidžia tai daryti tik Tau, nes Tu taip įkyriai deriesi, kad būtinai išsideri pačią mažiausią kainą.
– O kodėl nepasiderėti (juokiasi)? Be derybų man nėra jokio pirkimo džiaugsmo. Pamenu, kartą tėtis, grįžęs iš Turkijos, pasakojo, kad toje šalyje turguje, jei ką nors nupirksi nesiderėjęs, pardavėją tiesiog įžeisi. Taip ir man. Bendravime, derybose – visa prekybos esmė. Kaip tu manai, ar kelčiausi anksčiausiai ryte, prisikraučiau pilną mašiną prekių, vežčiau, išsikraučiau, visą dieną stovėčiau prie staliuko, paskui viską susikrovęs vežčiausi atgal, jei man tai nepatiktų? Dėl kelių dolerių? Tikrai ne. Nes uždarbis dažniausiai atperka tik kelionę. Man patinka šitas verslas, taip susipažįstu su žmonėmis, sužinau, kas dedasi bendruomenėje, ir pan. Tuo labiau kad mes su Eugenija su krepšiais bei dėžėm važinėjam ir skraidom po visą Ameriką. Tai jei vykstam kur nors toliau, tokius skrydžius stengiamės suderinti su papildoma pažintine kelione. Pavyzdžiui, jei būnam Los Angeles, nuvažiuojam į San Franciską arba Meksiką. Aišku, gerai, jei mugės pelnas tą kelionę padengia, bet dažniausiai – ne.
– Pamenu, kažkas iš Tavo draugų sakė, kad Laurynas su šypsena keliasi tik į muges ir į žvejybą. O darbas?
– Darbas turi prasidėti vėlai. Gaila, bet Amerikoje ne visada taip išeina.
– Ar tiesa, kad radęs kokį nors kuponą Tu gali važiuoti kelias mylias, kad tik sutaupytum, arba kad benzino, jeigu Tau pasirodys per didelė kaina, nepilsi, net jeigu ir degs lemputė. O yra buvę ir taip, jog degalai baigdavosi neprivažiavus iki pigesnės kolonėlės. Kita vertus, jūs namuose auginat 5 kates, kurių išlaikymas per metus kainuoja tūkstančius dolerių. Taigi šykštuoliu Tavęs pavadinti kaip ir negali.
– Kas čia tokio dėl to benzino? Vieną kartą buvau su draugais, tai jie mašiną pastūmė iki kolonėlės. Kitą kartą padėjo net grupės „Sekmadienis“ įkūrėjas iš Lietuvos Antanas Dargis! Tačiau aš nesu šykštuolis. Na, tai kas, kad lemputė dega – ieškosiu pigesnio benzino grynai dėl sportinio azarto. Tokiuose dalykuose jaučiu vos ne finalinių varžybų įtampą!
– O kaip tada paaiškintum tai, kad žmonai kartais dovanoji ir kiek pavytusias gėles?
– Tikrai ne dėl šykštumo (ilgai juokiasi). Man jų gaila! Jei ateinu į parduotuvę pirkti gėlių ir pamatau kokią nors pavytusią, būtinai perku ją. O kas kitas, be manęs, nupirks? Be to, niekada neperku skintų gėlių, tik vazonėliuose augančias. Tokios išsilaiko ne dienas, bet mėnesius, kartais metus.
– Dar dėl kačių. Kodėl turite jų net penkias? Ar nepakaktų vienos arba bent jau dviejų? Juk su gyvūnais Amerikoje – labai daug rūpesčių, o jūs abu esat užsiėmę.
– Taip jau išėjo. Mes su Eugenija, jei jau papuolam į gyvūnų prieglaudą, be katės negrįžtam. Ji be galo myli gyvūnus, jei galėtų, visus temptųsi į namus. Aš taip pat, bet man kažkaip katės patinka labiausiai – jos reikalauja mažiausiai dėmesio ir jas nesunku auginti. Beje, patinka šių gyvūnėlių charakteris – jos nors ir meilios, tačiau labai nepriklausomos. Jei galėčiau, turėčiau jų kad ir 15 (juokiasi). Tačiau kai jos tiek kainuoja, kol kas apsiribojam penkiomis. Bet už tai, jos – viena už kitą „fainesnės“!
– O ar žmonės neklausia, kodėl turite penkias kates, o neturite vaikų?
– Žinoma, klausia. Beveik visi klausinėja. Bet, kaip sakoma, bus laikas, bus ir vaikas...
– Gal irgi penki?
– Na, iš karto tai gal ne... Su vaikais problema yra tokia, kad kai jų susilauksim, tada jau tikrai reikės gan staigiai važiuoti į Lietuvą. Net minties negali būti, kad mano vaikai augtų čia. Pamenu, mūsų geras draugas Daumantas Matulis ilgai svarstė, kada gi pagaliau sugrįžti į Lietuvą. Ar jau dabar, ar dar palaukti? Bet kai vieną dieną jo sūnus, parvežtas iš vietinio darželio, namie nebekalbėjo lietuviškai, jie su žmona Jurgita lagaminus susikrovė labai greitai. Vaikus reikia auginti Lietuvoje – būtų didžiausia nelaimė, jei toks kaip aš, lietuvis patriotas, užaugintų grynus amerikoniukus (juokiasi).
– Pasakodamas apie save, pabrėži visuomeninės veiklos svarbą savo gyvenime. Netgi esi pasakęs kažką panašaus į tai, kad neva visuomeninė veikla yra Tavo gyvenimo prasmė ir tikslas. Tų, kurie Tave pažįsta, tokie žodžiai gal ir nenustebins, bet ar toks požiūris nekenkia asmeniniams santykiams, šeimai?
– Sakydamas, kad man visuomeninė veikla yra labai svarbi, visiškai neperdedu. Bandau tai paaiškinti taip – tegu kiti stengiasi milijonus uždirbinėti, didžiausius namus statytis, lėktuvus ir laivus pirktis, vien tik savo giminėmis ir atžalomis rūpintis, o mano misija šioje žemėje kitokio – altruistinio pobūdžio. Tiesą sakant, nuo mažens mačiau tokį pavyzdį, kuo be galo didžiuojuosi. Tiek mano tėvai, tiek seneliai visuomeninėje veikloje tapo tikri lyderiai. Močiutė Valerija ir senelis Stanislovas Ratkevičiai įkūrė Kauno lėlių teatrą ir ištisas dienas praleisdavo jame, tėvai – abu dėstytojai, jie irgi buvo užsiėmę universitete. Taigi nelabai ir galėjau būti kitoks. Čia problema kita – kad tiek tėvai, tiek seneliai man iškėlė labai aukštą kartelę, o blogas tas mokinys, kuris nepralenkia savo mokytojo. Todėl man dar reikia labai pasistengti. O dėl šeimos – tai ji, žinoma, kenčia. Guodžia tai, jog Eugenija mane supranta, už ką jai esu labai dėkingas.
– Ar būdamas toks užsiėmęs ką nors dirbi namuose? Neturiu omenyje sėdėjimo prie kompiuterio. Juk nepaneigsi, kad Amerika šioje srityje vyrus ir moteris gerokai sulygino. Pameni, anksčiau Lietuvoje vos ne kas antroj šeimoj galėjai pamatyt tokį vaizdą: iš darbo parėjęs vyras žiūri televizorių, o žmona – taip pat parėjusi iš darbo – triūsia. Čia tokie dalykai – gili praeitis. O gal savo šeimoje tokį patriarchatą sugebėjai išsaugoti?
– Aš stengiuosi, bet Eugenija kovoja (juokiasi). Ir išsikovojo, kad plaučiau indus, išneščiau šiukšles, pjaučiau žolę, šerčiau katinus ir dažniausiai nuvažiuočiau į parduotuvę maisto. Ir dar – kas labai svarbu, nes esu užkietėjęs žvejys – kad valyčiau savo sugautą žuvį. Anksčiau matydavau tik kaip vyrai sužvejoja žuvis, jas parneša namo, o moterys išvalo ir paruošia. Tą patį pabandžiau daryti ir savo namuose. Parnešiau, padėjau ir klausiu – kada valgysim? Neprilipo... Eugenija griežtai pasakė – jei nevalysi, stovės, kol suges! Pats pagavai, pats ir valyk! Ji gali „lopyti“ namus, gaminti valgį, gali dažyti sienas, sutaisyti stalą, elektros lizdus, sutvarkyti kanalizaciją ir t.t., bet žuvies – nedarinės. Jai gaila.
– Juk Tu irgi sakei, kad myli gyvūnus.
– Man irgi gaila, tačiau gyvenimas - žiaurus. Bet kur gamtoje kasdien, kiekvieną minutę vyksta kova už būvį. Tik aš laikausi tokios filosofijos, jeigu jau atėmei tai žuvelei gyvybę, turi ją ir suvalgyt, negali numest. Paprastai saugau visus gyvus padarus. Kiti net šaiposi, kad net šimtakojį ar musę namie pagavęs jų neužmušu, o išnešęs į lauką paleidžiu. Beje, neseniai skaičiau vieną įdomų straipsnį apie rimtų italų mokslininkų pranašystes, jog greitai žmonės valgys laboratorijose sukurtą mėsą, nežudydami gyvūnų ir neteršdami aplinkos. Noriu tikėti, kad to sulauks ir mūsų karta.
– Visuomet pabrėži, kad Tau labai svarbi Lietuva, lietuvybė ir viskas, kas su tuo susiję, kad esi patriotas, pasiryžęs dėl Lietuvos dirbti ir aukotis. Pabaigai atsakyk į tokį klausimą – jei Tau kada nors gyvenimas iškeltų tokią dilemą, kad reikėtų rinktis – šeima ar Tėvynė, ką pasirinktum? Įsivaizduok, Tavo dabartinė veikla nusibosta žmonai ir ji iškelia ultimatumą: arba – arba!
– Uždavei patį sunkiausią (bent jau mano atveju) klausimą! Esu iš tų, kurie visiškai negali gyventi vieni. Man toks pasirinkimas būtų peilis. Aš juk visą vaikystę praleidau teatre, kur amžinai pilna žmonių, judėjimo, veiksmo... Jeigu kasdien turėčiau pareiti į tuščius namus, aš tiesiog išprotėčiau. Bet būtų tas pats, jei kaip koks slunkius turėčiau sėdėti tik po žmonos sijonu. Be juokų – jeigu jau man tokį pasirinkimą reikėtų daryt, tada jau geriau – šokti nuo skardžio. Tikiuosi vieno, kad gyvenimas man niekada „nepasiūlys“ tokio žiauraus pasirinkimo!