Kame akivaizdus šis mūsų krašto žmonių ryšys su gamta? Tarkime, jis matomas stebint vėjų kryptį ir žmonių nuotaikos kryptis. Mūsų klimatą dabar labiausiai veikia šiaurės, vakarų ir pietvakarių vėjai. Ciklonai šiuo metu neša mums pūgas, o anticiklonai - atšalimus. Kartu pas mus ateina ir viltys bei siekiai.
1. Pietvakarių vėjas.
Lenkiškas nuotaikas ignoruosime, nes lenkų tema Lietuvoje apskritai yra nelabai populiari. Ne, žvelkime toliau, dar labiau į pietvakarius. Ir pamatysime: šie vėjai sukelia mums tam tikrų viduržemiškų siekių. Šis siekis akivaizdus tame, kad dauguma lietuvių mėgsta šilumą. Tokią, kad kambaryje būtų kaip prie Viduržemio jūros.
Todėl didesnę dalį savo gyvenimo mes užsiimame tuo, kad šildome orą. Nepriimdami jo tokiu, kokiu priimdavome tūkstančius metų. Aš net nenoriu galvoti, kokia dalis mūsų problemų ir pinigų išeina šildant orą. Ir kas ten dėl to su nafta darosi, o podraug - su arabais ir čečenais. Kraujas tik liejasi, ir vis dėl tos naftos. O kartu dar prisidedame prie globalinio planetos atšilimo. Na kas sugalvojo, kad turime būtinai jaustis taip, kaip pietvakarių gyventojai – t.y., kaip jaučiasi prancūzai, ispanai ir italai? Kodėl dabar pas mus būtinai turi būti 25 laipsniai butuose?
Tik nemanykime,kad tai universalu. Štai britai savo miegamųjų nelabai apšildo. Jie puikiai išsimiega , kai kambaryje yra plius dešimt. Ir dar sako, kad taip yra sveikiau.
Šiaurinės tautos – tos iš vis nesupranta, kodėl reikia žiemą patalpose sėdėti. Žinoma, kai norisi susitikti su draugais ar giminaičiais, mėsos užvalgyti- tuomet eskimai ir ugnį iki karščio užkuria.
Vaikai visame šiauriniame pasaulyje žiemą mėgsta po lauką lakstyti- jiems šaltis- dar įdomiau. Rogutės, slidės, pačiūžos, sniego tvirtovės - visa tai vaikams kur kas daugiau džiaugsmo neša, nei prišildytas iki viduržemiškos temperatūros butas su televizoriumi ir tėvais. Ir, patikėkite, lauke vaikams sveikiau būti. Oro-lašelinės virusinės infekcijos ne lauke pagaunamos. O prekybos ir pramogų centruose ir kitose viešojo susibūrimo vietose.
Na, o suaugę? Prisiminkime: ekonominės blokados metais butuose būdavo vėsoka, tačiau savižudybių buvo mažiau. Ir žmonių dvasia lyg tai ne pačiam blogiausiam stovyje buvo.
Taigi, mūsų siekis prikūrenti patalpas - grynai pietvakarių vėjų įtaka. Juos ignoruodami susitaupytumėme milijonines lėšas. O turint omenyje, kad naftos atsargos pasaulyje senka, Ignalinos atominę uždarome - tai būtų ir geras pasiruošimas ateičiai. Nes naftos kainos tikrai nekris.
2. Vakarų vėjas. Į vakarus nuo mūsų – Baltijos jūra ir – kiek piečiau - Vokietija.
Pučiantys nuo Šiaurės jūros vėjai įneša į lietuvių sielas neramias ir, netgi galima pasakyti, piratiškas, nuotaikas. Vikingų kraštas, kaip ne kaip. Neabejingi lietuviai piratams, ką čia besakysi. Ir ne tik todėl perka jie piratinius kompaktus, kad taip pigiau. Yra ir dar kažko toje kriminalinėje romantikoje. Kažkokia Tado Blindos nostalgija , ar dar kas.
Vokietija, tiesa, kažkiek šį vėją koreguoja. Vikingai taupumu nepasižymėdavo - jie tik prisigrobus turtų be saiko puotaudavo ir savo dievą Odiną šlovindavo. O Vokietija mus stabilizuoja. Ji įneša į mūsų sielas taupumo gaidelę. Lietuviai taupo daug kur : kai kurie mūsų pensininkai, tarkime, iš vonios vandens neišpila ir, kai vonia prisipildo, neša kibirėlį į tualetą - ciklas, plačiai paplitęs kai kuriuose agregatuose, tarkime, kosminėje stotyje.
Arba lietuviai taupo valgydami. Jie valgo gan tradiciškai: suvartodami nebrangias bulves, pigesnę mėsą , kopūstus ir alų. Čia tau ne kokie nors melionai ir šviežiai spaustos sultys - ne Amerika ir ne Prancūzija gi pas mus. Pasakysite, kad vaisiai žiemą brangūs? Ir aš apie tai : taupome sveiko maisto sąskaita. Mobiliems telefonams negailime, o melionams gailime. O paauglės vis vien siekia manekeniškos išvaizdos, nutrindamos ribą tarp normos ir anoreksijos. Gal jos ir neprisipažįsta, bet tame irgi slapto taupumo yra.
Reikalą kiek supainioja mūsų bulimikės - kurios prisivalgo ir išvemia. Tačiau paklauskite jų, ką jos valgo. O valgo jos anaiptol ne krevetes ir ne salotas. Kemša vis tuos pačius batoną, cepelinus, barščius ir traškučius. Ką šaldytuve randa. Tiesa, vokiškas požiūris į maistą lietuviškam gan artimas - čia tau ir alus, ir lašinuka i- pripažinkite, kad cepelinai gimė visai ne Lietuvoje. Netikite - pasiklauskite istorikų. Aiški giminystė su Vokietija. Tarp kitko, su jų aukšto materialinio pragyvenimo standartu.
Na, apie vokiškų automobilių paplitimą Lietuvoje ir kalbėti neverta. Tik atsirado pinigų - paklauskite, kokią mašiną mūsų vyrukas pirks. Sakys: “Audi” arba “Golfą”. Paskutiniu metu dar “Mersedesai” išpopuliarėjo. O paklauskite patyrusių vairuotojų, kaip ten rusų “Niva”- ar gera mašina? Pasakys: mūsų vieškeliams- ideali. Bet ne, vėjas ne iš ten pučia. Rusai iš vis kažkokie ne mūsiškiai.Visi - Jurijaus Borisovo veidu.
3. Šiaurės vėjai. Į Šiaurę nuo mūsų driekiasi Baltijos šalys ir Šiaurės Rusija.
Na, Latvija ir Estija mums atneša tik lengvą suirzimą - tai naftos dėmę su laviais dalinti, tai su pavydu į mus lenkiančius estus žiūrėti. O štai Šiaurės Rusija - nuo Peterburgo iki Murmansko – mums įpučia šiek tiek slaviškumo. Šiame krašte juk kas vyksta? “Nacionaliniai medžioklės, žvejybos ypatumai “čia nufilmuoti ? Čia. O kas šiuose filmuose vyksta ? Vyksta intensyvi medžioklė ir žvejyba. Tai yra, degtinė geriama. Ir dainos dainuojamos. Kartu su anekdotais. Maskvietiškos nuotaikos kitokios.
Ir žmonės kitokie. Tiesiog iškalba, temperamentu ir netgi šukuosenomis labai rytų rusai nuo rusų šiauriečių skiriasi. Mūsų gėrimo, muzikos ir netgi anekdotų ypatumai - šiaurietiški. Bent jau išgėrus. Jūs nepastebėjote, kas pabunda lietuvio sieloje išgėrus butelį degtinės? Manote, pabunda kunigaikštis Vytautas ar Herkus Mantus ? Ne. Pabunda koks nors “Michailyč”. Ir pasipila gražūs rusiški žodžiai. Jūs žinote, kokie. Netikite- pasėdėkite ilgiau kokioje nors kavinėje. Nesvarbu, kokioje. Išgirsite garantuotai.
Tiesa, man dar neaišku, kokių vėjų įtakoje pas mus plinta “pašėlę vakarėliai “ ir realybės šou. Bet gal tai jau nuo ozono skylučių. Kur danguje skylutė - ten ir apačioje ir šėlsmas. Reikia pasiskaityti apie tai , tarkime naujoje knygoje “Visata riešuto kevale”. O gal paaiškės, kad ne vėjuose reikalas?