I. Mes gi turime ir Pilėnus, ir Kalantą, ir partizanus, ir daugybę kunigaikščių – Mindaugą, Gediminą, Vytautą ir kt., sugebėjusių išsaugoti bei išpuoselėti lietuvių tautą netgi košmariškuose istorijos verpetuose. Būtų gerai, jei tie mitai mūsų pilietinėje sąmonėje būtų ryškiau aktualizuoti ir imtų veikti kaip šioks toks moralinis, etninis imperatyvas – bet ne tam, kad pasipūstume ar imtume niekinti kitus, bet tam, kad nustotume niekintis ir nebūtume tokie pikti, nepasitikintys savimi bei kompleksuoti.

Juk kas galėtų paneigti, kad Viktoras Uspaskichas rinkimus laimėjo vien dėl šių psichologinių priežasčių – nes darbo partijos lyderis neturi tokio akivaizdžiai pastebimo nepilnavertiškumo komplekso, pasireiškiančio visur demonstruojama irzlia visažinyste - ką turėjo eksprezidentas Rolandas bei daugelis tradicinių partijų lyderių.

Be to, jis yra atviras, pasitikintis savimi, gana širdingas ir mažiau kerštingas nei dauguma lietuviškųjų politikų – o užsispaudusiems lietuviams rinkėjams šios savybės labai imponuoja. Kita vertus, jam irgi (nežinia tik - ar netyčia, ar sąmoningai) “Dvyračio žynios” sukūrė tokią virtualią mitologiją, kad daugelis tūlų lietuvaičių susipainiojo savo simpatijose gabiam aktoriui Remigijui Vilkaičiui ir ėmė garbinti legendinio virtualaus Viktoro Uspaskicho abrozdėlį…

Kartais kyla klausimas – ar apskritai mūsų visuomenei reikalingi kokie nors lyderiai, ir ar turime tokių žmonių, kurie galėtų būti moraliniais autoritetais. Kas jie – gal Justinas Marcinkevičius su savo kiek elegišku tautiškumu bei tolerancija? Gal tėvas jėzuitas Antanas Saulaitis – viena ryškiausių meilės bei tolerancijos saulių mūsų katalikiškoj Marijos žemėj? Gal kardiochirurgas Vytautas Sirvydis? Gal pagoniškasis etnokosmologas Jonas Vaiškūnas, stebintis protėvių žvaigždes Molėtų platybėse?

O kiek gi dar tokių šviesuolių yra “nematomi” – gyvena nesireklamuodami provincijoje, dirba muziejininkais, kraštotyrininkais, liaudies menininkais… Gal vertėtų tokius žmonės bandyti suburti į kokį nors visuomeninį Šviesuolių seimą (ar Senolių tarybą?), tarsi alternatyvą nuožmių verslininkų bei politikų sambūriui dabartiniame Seime... O jei jie (su jais ar šalia jų?) dar būtų pradėtas leisti šviesus pozityvios minties laikraštis, toks, kokiu kažkada buvo “Gimtasis kraštas” - gal iš šio sąmonės nepilnavertiškumo imtume lipti daug greičiau, nei tikisi piktosios jėgos, besidžiaugiančios mūsų sąmonės degradacija.

II

Anądien Anykščiuose kalbėjomės su vaikų plaukimo treneriu Redu. Jis pasakojo, kad vasarą vykstančiose vaikų sporto stovyklose pastebįs tokį keistą dėsningumą: kai vaikai nuo ryto ligi vakaro būna apkrauti intensyviomis treniruotėmis, tai vakare - jie nors ir pavargę, tačiau būna laimingi, konstruktyvūs, kupini aiškaus proto ir geros nuotaikos. Tačiau kartais treneris duodąs jiems laisvą dieną… Tada vaikai, iš pradžių dėl šios laisvės labai džiūgavę, paskui - dažniausiai, taip ir nesugalvoję, ką čia smagaus bei prasmingo visiems kartu nuveikti, - pervargsta nuo blaškymosi, nieko neveikimo ir laisvąją dieną baigia suirzę, nelaimingi bei norintys grįžti namo.

" O kiek gi dar tokių šviesuolių yra “nematomi” – gyvena nesireklamuodami provincijoje, dirba muziejininkais, kraštotyrininkais, liaudies menininkais… Gal vertėtų tokius žmonės bandyti suburti į kokį nors visuomeninį Šviesuolių seimą (ar Senolių tarybą?)(…)."
Vytautas V.Landsbergis:

Paskui pokalbį tęsėme, kalbėdami jau apie Lietuvą. Juk kažkas panašaus vyksta ir mūsų Valstybėje. Laisve naudotis – susiplanuoti bei susidėlioti savo interesus, darbus, pomėgius – gali tik nedaugelis sąmoningų piliečių. Kiti gi, tapę laisvi, dažnokai tampa nelaimingi, nes nebežino ką daryti, jei nesuformuluota aiški, konstruktyvi užduotis, veiklos programa. Reikalingas geras treneris, Mokytojas.

Ir tame nėra nieko blogo – žydai turėjo Mozę, lietuviai - kunigaikštį Gediminą, indai - Gandi… Rytiečiai sako, kad tada, kai mokinys bus pasiruošęs – ateis ir Mokytojas. Buvo atėję Vilius Orvydas, mons. K.Vasiliauskas, S. Lozoraitis. Arba - kai skaitai partizanų vado Juozo Lukšos-Daumanto laiškus knygoje “Laiškai mylimosioms” – supranti, kokio lygio Kario ir Mokytojo sielos būta. Kas jie vėl pasirodys, reinkarnuosis?

Matyt, kada būsim pasiruošę, gal ateis ir vėl kas nors… Paskui jau namie tęsiau apmąstymus apie gerus trenerius ir blogus, apie Lietuvos vedlius, lyderius… Apie rinkimus. Apie bažnyčią. Apie lietuviškus intelektualus… “Vaizdzialis niakoks” – pasakytų Viktoras… Gerai, jei įvairioms žmogiškosioms, tautinėms arba valstybinėms (pilietinėms) užduotims formuoti atsiranda mylimas vedlys, treneris – t.y. žmogus, kuris išmano darbą su vaikais (tauta) ir žino, kaip siekti gerų sportinių (dvasinių, ekonominių ir t.t.) rezultatų… Jei jo dar nėra, galima prisiminti istorijon iškeliavusius Mokytojus…

III

Tad galbūt verta dar sykį aktualizuoti vieną nesenų laikų mitą ir prisiminti kuklų dvasios Mokytoją – žemaitį skulptorių Vilių Orvydą, mirusį prieš dvylika metų. Jis paliko netoli Salantų unikalią akmenų ir medžių kompoziciją, vadinamą “Orvydų sodyba”. Toje sodyboje Vilius visą savo gyvenimą kūrė Dvasios centrą, kad įvairių religijų ar net netikintys žmonės galėtų čia atvykti, pagyventi, melstis, medituoti, prižiūrėti akmenis bei medžius ir tuo būdu susigražinti Dvasios ramybę.

Juoba, kad toje sodyboje panašių stebuklų buvo įvykę nemažai – čia atsiversdavo satanistai, narkomanai bei alkoholikai pajusdavo Dievo palaimą ir mesdavo šalin savo žalingus įpročius, o prispausti dvasioje ar depresijose skendintys čia atrasdavo Šviesos ir Ramybės namus.

Galėčiau pasakyti labai daug… Tvarką reguliuoja Aukščiausiasis. Aš nenorėčiau, kad kažkam čia viskas priklausytų… Čia iš tikrųjų priklauso Aukščiausiajam, nes dėl Jo … Nes dėl Jo dar vaikystėje čia buvo išsvajotas šitas gelbėjimas… Žiūrėjau ir į akmenį kaip į brolį, ir į medį – viskas man gyva buvo…

Čia ne aš tedarau – čia Aukščiausiasis per mane daro. Aš tik bandau Jam netrukdyt… Svarbiausias momentas – netrukdyti, daryti, ko Anas iš manęs nori… Bet tai yra labai sudėtinga. Sudėtinga numarinti tą senąjį “aš”, kad nebebūtų savimeilės, nebūtų egoizmo… Tie žodžiai, kuriuos aš pasakiau – labai bejėgiai yra. Jie daugiau iš pasąmonės. Būtina atsiduoti Aukščiausiojo veiklai – kad būtum švarus instrumentas.

(iš Viliaus Orvydo priešmirtinio interviu)

Ar tai lėmė ypatinga malonė, kuria Viešpats buvo apdovanojęs Vilių, ar akmenų skleidžiamos jėgos, o gal ir paties Aukščiausiojo globa, kokia suteikiama tik ypatingą misiją atlikti turėsiančioms vietoms, bet gandas apie šią stebuklingą sodybą plito sparčiai, žmonių (net iš visos tuometinės Sovietų Sąjungos) važiuodavo tūkstančiai, ir jau Viliui Orvydui įstojus į pranciškonų ordiną buvo galima tikėtis, kad šioje vietoje išaugs kažkokia, gal Taizet vienuoliją Prancūzijoje primenanti atvira dvasinė bendruomenė.

Švarumas gyventi yra. Gal visas tas dalykas persiduoda ir jaunimui. Gražių rezultatų yra. Ypač paskutiniais metais – ir iš narkomanų. Iš kalinių irgi… Lyg ir atsistato, atrodo… Bet čia ne aš tedarau, čia Aukščiausiasis daro per mane (iš Viliaus Orvydo priešmirtinio interviu)

Deja, atsitiko nenumatyti dalykai - sulaukęs vos keturiasdešimties Vilius mirė, o sodyboje šeimininkauti ėmė jo mama, niekada ypatingai nevertinusi ir nesupratusi Viliaus kuriamo Dvasios centro reikšmės bei paskirties. Ir tada beliko tikėtis, kad jaunos Lietuvos Valstybės valdininkija supras kokį unikalų palikimą Lietuvai paliko Vilius Orvydas, ir sugalvos juridinį mechanizmą, kaip šią vietą apsaugoti nuo naikinimo, perdarymo, kaip leisti šiai vietai vykdyti savo misiją – skleisti šviesą, ramybę.

Tačiau, matyt, Lietuvos valdininkui tokie dalykai dar gana tolimi ir nesuvokiami, tad nei vienas Kultūros “ministeris” nesugebėjo pajudinti problemos iš mirties taško. Iš Viliaus mirties taško…

Pasilieka tik tikrosios vertybės. Pasilieka siekimas amžinybės, kad neprisirištum prie žemės. Kad būtum žemėj šeimininkas, bet tiktai laikinas. Bet jie, kai stato ką nors – rodos, kad amžinai gyvens. O čia mes esam tremtiniai ir laikinai tik gyvenam. Vieną mirksnį. Nes amžinybė yra begalybė ir nuostabus dalykas yra.

Visa ta Žemė mūsų - eina į katastrofą. Dėl to, kad užsiteršėm vandenį, užsiteršėm orą. Mes išnaudojom viską. Ogi viskas gyva yra – ir medžiai gyvi, ir vanduo gyvas. Gyvybė yra… Jei ją užterši, tai mūsų gyslomis teka užterštas kraujas.

Ir ateity aš manau – mus begali išgelbėti tiktai pranciškoniška sąjunga – į gamtą žiūrint kaip į brolį. Ir tokių minčių esu trupučiuką pateikęs, kad būstus reikia statyti iš molio, pilaites. Kad kuo mažiau išnaudotum energijos, kaip senovėj buvo statoma. Ir visą aplinką prižiūrėti, kaip sanitaras. Ir Japonijoj, ir Kinijoj gražių patirčių yra… Nes kitaip mes einam į pražūtį…

(iš Viliaus Orvido priešmirtinio interviu)

O tuo metu sodyboje vis labiau mažėjo Viliaus dvasios - viskas griuvo, trupėjo, buvo perdaroma, išnešama, parduodama… Dabar sodybon nuvykęs tūlas lankytojas gali pastebėti tokį keistą tarsi atsitiktinumą, pakeitusį šios sodybos prasmę – anksčiau už akmenų krūvos gulėjęs Viliaus “numestas” bejėgis surūdijęs sovietinis tankas, simbolizuojantis nugalėtąsias pragaro pabaisas, nūnai iškeltas į pirmą planą ir atkištu vamzdžiu it sausio 13-ąją meiliai pasitinka sodybos lankytojus.

Ir Kretingos pranciškonai broliukai, kurie mielai būtų ėmęsi šitoje vietoje tęsti Viliaus misiją, nuleidę rankas tegali stebėti, kaip vyksta nesuvokiamų jėgų vykdomas Viliaus šviesos gesinimas. Bet gal visų šventųjų tokia lemtis – būti paniekintiems ir sunaikintiems, o paskui atgimti? Tik gerai būtų, kad atėjus tai valandai, kai (gal būt?) Vilius bus skelbiamas XX amžiaus Lietuvos šventuoju, jo sodybos vietoje būtų likusi bent kertelė autentiškos Viliaus kūrybos…

Žmonės, jaučiu, mane per daug aukština ant pjedestalo… Aš daugiau linkęs, kad mane žemintų. Daugiau pripratęs esu prie to. Kitas dalykas – tai pati nuodėmės esmė: kaip pragaro išgamas panaudoti geram. Galbūt visiems mums, visiems dvasininkams yra būtina pareiga – gelbėti sielas. Jeigu žmogus ateina, jei jis šaukias pagalbos, tai reikia padėti bet kokiam… Nes jis yra šėtono nelaisvėj. Ir jį reik gelbėt.

Turi būti kūryba, kuri aukojama… Kažkiek galbūt tai ir žmonių sielų gelbėjimas. Pagal mano supratimą – gyvenimą reikėtų gražinti į rojaus būseną. Kūryba turi tarnauti išsivadavimui. Ne pavergimui, bet išsivadavimui.

Čia kažinkiek prižiūrėtojų nereikia, užteks man Vieno… Palinksiu pačiai gamtai formuotis. Man svetima bet kokia valstybinė kolektyvinė samprata. Geriausia – juk aš dariau dėl Aukščiausiojo, dėl Aukščiausiojo tegul ir palieka.

(iš Viliaus Orvido priešmirtinio interviu)

IV

Kodėl Lietuvoje, žmonių sąmonėje kartais įvyksta toks visuotinis “supaksėjimas”, paskui “suuspaskėjimas”? Atsakymą netikėtai radau 2004 metų gegužės mėnesio “Naujajam Židinyje”, straipsnyje “Karas, agentai-smogikai ir posovietinė visuomenė”.

Ten kalbama apie sovietinę partizanų mito naikinimo strategiją ir aiškinamasi, kodėl iki šiol partizanų tema Lietuvoje yra tarsi kažkas gėdingo, apie ką kalbama pusę lūpų, interpretuojant, kad taikus kolaboravimas su sovietų valdžia buvęs prasmingesnis reiškinys. O partizanai rodomi – tarsi tokie nesubrendę vaikėzai, kurie žuvo dėl savo jaunatviško karštakošiškumo, o štai tie, kurie kūrė kolūkius ir t.t. buvo strategiškai teisesni, brandesni ir t.t.

Minėtame straipsnyje tas paaiškinama labai paprastai – partizanų ir jų šeimų beveik nebelikę, tad ir ideologija jų nėra dominuojanti ar ryškiau matoma. O štai stribiška prisitaikėlio ideologija suvešėjusi, sukerojusi, be to – tai tarsi būdas šiek tiek pateisinti save – tiek LDDP ideologams, tiek tų laikų raustelėjusiems inteligentams ar mokytojams, kuriems, Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, netikėtai teko ideologiškai “sutrispalvėti”. Betgi vidinės nuostatos taip greitai nesikeičia…

Straipsnyje dar rašoma ir apie vadinamąjį “Stokholmo sindromą”, kai teroristų nelaisvėn paimti asmenys ima garbinti savo užgrobėjus, susitapatina su jais. Tokia natūrali psichikos patologija, matyt, yra įvykusi ir okupuoto lietuvio sąmonėje, tačiau (cituoju): “Stokholmo sindromas įkaitams pasireiškia po kelių, keliolikos ar keliasdešimt valandų, o Lietuvos okupacija truko penkiasdešimt metų. Be to, nors fizinė laisvė sąlyginai nebuvo varžoma ir nereikėjo okupantų leidimo, norint, pavyzdžiui, nueiti į tualetą, socialinis gyvenimas buvo itin griežtai reguliuojamas, visų pirma, minties ir žodžio laisvė, veiklos ir gyvenamosios vietos pasirinkimas, pagaliau politinės teisės. Nesinori užsiimti primityviomis spekuliacijomis, tačiau nejučia peršasi išvada, kad tikras įkaitas nuo sovietinės Lietuvos gyventojo skiriasi maždaug taip, kaip mažas vaikas nuo paauglio. Pastarieji dažnai pyksta ant tėvų, retsykiais netgi smarkiau maištauja, tačiau visiškai patys už save atsakingi taip pat nesijaučia. Beje, emocinės priklausomybės nuo okupanto liekanos puikiai matyti ir dabar. Ką reiškia, vadinamoji sovietinė nostalgija (…) – juk iš esmės tai mintis, kad tie, kas “nesišakojo” prieš sovietų valdžią, gyveno visai neblogai”.

V

žalgirio mūšis

jūs klausiate karaliau
kaip išmokau skraidyti:

tai tokia komos būsena
kurią pasiekti gali kiekvienas kareivis
kuris nors truputį domisi paukščiais
kuris po mūšio juos lesina ir kalbina
kol paukščiai pripranta prie jo
ir nebebijo

jie ima lesti kareiviams iš rankų
iš akių, minčių ir veido
kol vieną dieną
atsitūpę ant peties
čiulbėdami tiesiai į ausį
išduoda visas savo paslaptis

tada jau
galima keltis karaliau nuo žemės, galima
išskleist savo kruviną mantiją
ir skristi lauk iš mūšio lauko
užsitarnauton istorinėn
sklerozėn