Ir Prezidentūra, ir Seimo opozicija priblokšta AB “Lietuvos dujos” pardavimo modelio, kurį patvirtino Ministro pirmininko Algirdo Brazausko kabinetas.
Prezidentūra pagarsino, kad AB “Lietuvos geležinkeliai” valdyboje tebedirba ir pervežimų tarifams įtakos turi susikompromitavęs buvęs Seimo pirmininko patarėjas Rolandas Zujevas. Netrukus į jo vietą Naujoji sąjunga pareiškė deleguojanti buvusį KGB mokyklos kursantą Vytautą Kinderį.
Tačiau visose šiose peripetijose nebuvo girdėti Seimo pirmininko A.Paulausko pozicijos. Netgi Seimo seniūnų sueigos darbui vadovauja ne Seimo pirmininkas A.Paulauskas, o jo pavaduotojas socialdemokratas Česlovas Juršėnas. A.Paulauskas pasyviai stebi.
Naujausios sociologinės apklausos liudija krintant eksprokuroro A.Paulausko reitingą. Šis keletą pastarųjų metų nuolat kilo, o po žurnalisto Vito Lingio nužudymo byloje bei Kauno nusikalstamo pasaulio autoritetu vadinamo Henriko Daktaro byloje palaikyto valstybinio kaltinimo - buvo pasiekęs viršūnę.
Taigi kodėl pretendavusio tapti keturiasdešimtmečių kartos lyderiu A.Paulausko, kaip ir jo buvusio koalicijos partnerio Rolando Pakso, žvaigždė pradėjo gesti? Kodėl jis nesugebėjo perimti iniciatyvos ir pasidavė “praeities klasikų”, atstovaujamų A.Brazausko, globai?
“Klasėje Artūras nebuvo joks lyderis - nepretendavo nei į klasės seniūnus, nei į komjaunimo aktyvistus. Priešingai, stengėsi būti nuošalyje, o į komjaunimą mes jį tiesiog privertėme įstoti, nes turėjome vykdyti planus”, - “Veidui” pasakojo buvusi Seimo pirmininko A.Paulausko auklėtoja Juozapa Giniotienė.
Mokėsi jis taip pat tik patenkinamai. “Artūras nebuvo tinginys. Tiesiog jis ne iš gabiųjų, be to, jam nelabai sekėsi. Beje, visa tuometė mano auklėjama B klasė, kurioje ir mokėsi Artūras, nebuvo kokia nors penketukininkų klasė. Tuo metu Šiaulių 2-ojoje vidurinėje mokykloje buvo sudarytos dvi vyresniosios klasės: A, kurioje mokėsi gabūs vaikai, ir B, kurioje telkėsi vidutiniokai”, - pasakojo garbaus amžiaus pedagogė.
Nors mokslai dabartiniam Seimo vadovui ir nesisekė, nei auklėtoja, nei kiti pedagogai nėra jam davę net menkiausios pastabos dėl elgesio. Jis buvęs visada tvarkingai apsirengęs, pasitempęs jaunuolis. “Aš buvau labai griežta mokytoja. Kaip dabar pamenu, kviečiu Artūrą atsakinėti, o jis nemoka. Sakau jam: “Tu man ne savo gražius dantis rodyk, o atsakinėk”. Bet ir kai rašydavau jam blogą pažymį, jis nepradėdavo širsti, kaip kai kurie kiti mokiniai, o tik šypsodavosi”, - prisiminė J.Giniotienė, lygiai prieš tris dešimtmečius mokiusi Seimo vadovą lietuvių kalbos.
Pedagogė didžiuojasi, kad buvęs jos auklėtinis pasiekė tokių aukštumų. Jau vėliau, dirbdamas generaliniu prokuroru, jis daug padėjęs savo buvusiai auklėtojai ieškant archyvinių dokumentų apie Stalino represijų metais į Sibirą ištremtą jos tėvą.
Tiesa, sporte Artūras buvo nepralenkiamas. Jis buvo geriausias Šiaulių 2-osios vidurinės mokyklos krepšininkas ir futbolininkas. Paauglystėje intensyviai treniravosi ir svajojo tapti lakūnu, tačiau dėl prastos sveikatos šios svajonės atsisakė.
Merginos tirpte tirpdavusios dėl sportiško gražuolio Artūro. Dešimtoje klasėje, tėvams persikėlus iš Telšių į Šiaulius, pradėjęs lankyti 2-ąją miesto vidurinę mokyklą jaunuolis iškart pavergė kai kurių paauglių širdis. Tačiau nė viena mergina jam taip ir nekritusi į akį ar širdį. Pirmąją žmoną teisininkę Ireną jis susiradęs kur kas vėliau, studijuodamas Vilniaus universiteto Teisės fakultete.
Mokykloje Artūras draugaudavęs daugiausia su sportuojančiais jaunuoliais. Turėjęs jis ir vieną labai artimą draugą iš paralelinės klasės, su juo palaikęs ryšius net ir studijuodamas universitete. Bet kai bemaž prieš 15 metų geriausias mokyklos laikų draugas staiga mirė, A.Paulauskas nenuvažiavo į jo laidotuves. Toks elgesys nustebino ne vieną jaunuolius pažinojusį šiaulietį.
Prieš pat baigdamas vidurinę mokyklą A.Paulauskas draugavo su savo klasės seniūne Valerija Griniūte, dabar Žiliniene, dirbančia Šiaulių miesto viešojoje P.Višinskio bibliotekoje.
Ponia Valerija sakė tik gerais žodžiais galinti prisiminti bendraklasį. “Mes gyvenome netoli vienas kito. Dėl to ir dažniau pasikalbėdavom, pabendraudavom, eidavom vienas pas kitą į gimtadienius, - pasakojo moteris. - Artūras buvo puikiai tėvų išauklėtas jaunuolis. Visų pirma, jis labai gerbia merginas ir moteris. Merginoms jis patiko, nes išties buvo simpatiškas jaunuolis. Daugelį nuginkluodavo jo nuoširdi šypsena”.
V.Žilinienė sako, kad dabar, kai su savo mama, kuri gerai pažinojo Artūrą, žiūri televiziją ir pamato Seimo pirmininką, viena su kita mėgsta pasidalyti įspūdžiais - kad buvęs bendraklasis beveik nepasikeitė. “Giliai viduje Artūras yra labai jautrus. Todėl man keista, kad įstojusį į Vilniaus universiteto Teisės fakultetą bendrakursiai jį praminė “naglu”, - sakė V.Griniūtė-Žilinienė.
1971 m. A.Paulauskas įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti teisės. Ši specialybė jau anuomet buvo laikoma prestižine. Dauguma jaunuolių, panorusių tapti teisininkais, į pirmą universiteto kursą patekdavo tik jau atlikę karinę tarnybą arba keletą metų padirbėję. Todėl šiauliškiai, žinoję, kad Artūro tėtis buvo aukštas KGB karininkas, tarpusavyje šnabždėjosi, ar nebus jam stojant padėjusi “tėvo padėtis”. Įtarimus stiprino faktas, kad jaunuolis vidurinėje mokykloje nekaip mokėsi - pažymių vidurkis tesiekė 3,8 balo.
Tačiau kalbinti A.Paulausko kurso draugai nesutinka su tokiais vertinimais. Pasak buvusio šalies vyriausiojo muitininko Vitalijaus Geržono bei prokuroro Rimanto Grockio, A.Paulauskas buvo gabus teisei jaunuolis, turėjo gerą galvą, nors į raudoną diplomą ir nepretendavo.
Beje, tarp A.Paulausko kurso (kuris prieš keletą savaičių atšventė 25 metų universiteto baigimo sukaktuves) draugų - visa plejada garsių prokurorų, teisėjų, advokatų, juristų: Antanas Klimavičius, generalinis prokuroras, Rimantas Grockis, buvęs Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, Anzelmas Jukna, buvęs Kauno apygardos vyriausiasis prokuroras, Vytautas Piesliakas, Aukščiausiojo Teismo teisėjas, Vitalijus Geržonas, buvęs šalies vyriausiasis muitininkas.
Prokuroras R.Grockis prisiminė dabartinį Seimo pirmininką, kaip mėgstantį pašmaikštauti studentą. “Jis, kaip ir dauguma mūsų, buvo abejingas ir nepatenkintas tuomete sistema. Sakyčiau, jo požiūris į tą sistemą buvo net pernelyg pesimistinis. Pamenu, ateina kartą Artūras į karinę katedrą - pilotė atsukta priešingu galu, diržo sagtis prisisegta atvirkščiai, pats diržas nukabęs žemiau pilvo. Mėgdavo jis papokštaut”, - pasakojo prokuroras R.Grockis.
Buvę bendramoksliai pabrėžė, kad jų kursas buvęs ypač draugiškas, netgi dauguma dėstytojų tuomet stebėdavęsi kurso vienybe. “Būta nemažai “cementovkių”, - pasakojo R.Grockis. A.Paulauskas su dar keletu jaunuolių gyveno ne studentų bendrabutyje, o nuomojosi pusę namo aukšto Antakalnyje, Medžiotojų gatvėje.
Paklausti, ar dabartinis Seimo pirmininkas turėjęs kokių nors silpnybių, kai kurie kiti buvę jo bendramoksliai sakė nepastebėję. “Jis daug sportavo. Na, nežinau, kokios tuo metu galėjo būti mūsų, studentų, silpnybės. Ar tai, kad per vakarėlius išgerdavome daug alaus, galima laikyti silpnybe ar ne?” - šmaikštavo vienas buvęs A.Paulausko bendrakursis.
Tik baigęs universitetą, 1976 m. A.Paulauskas pradėjo dirbti tardytoju Kaišiadorių rajono prokuratūroje. Po trejeto metų tapo prokuroro pavaduotoju. Dar po trejeto - Varėnos rajono prokuroru. Iš pradžių, pasak kai kurių prokurorų, nepanorusių skelbti savo pavardės, jis buvęs vidutiniokas, o vėliau jo, kaip prokuroro, kompetencija vis augo. Net ir jo kritikai sutaria, kad tarp visų buvusių generalinių prokurorų A.Paulauskas nepralenkiamas.
Kai kuriems buvusiems A.Paulausko bendramoksliams šoką sukėlė tai, kad 1988 m. jis sutiko eiti į Centro komitetą dirbti instruktoriumi, mat kurse jis buvo nuosaikus sovietinės sistemos kritikas ir niekuomet nesiveržė į partinius aktyvistus. CK A.Paulauskas dešimt mėnesių patarinėjo teisės klausimais tuomečiam pirmajam partijos sekretoriui A.Brazauskui. Tiesa, šį savo biografijos faktą A.Paulauskas kukliai nutyli. Apie tai nėra nei jo autobiografijoje, pateiktoje kandidatuojant į Seimą, nei žinyne “Kas yra kas Lietuvoje”.
Netrukus A.Paulauskas tapo generalinio prokuroro pavaduotoju. Nuo 1990 iki 1995 m. ėjo generalinio prokuroro pareigas. Vėliau vėl grįžo į pavaduotojo pareigas.
Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signataras prokuroras Liudvikas Sabutis pažįsta A.Paulauską nuo aštuntojo dešimtmečio pradžios. “Iš pradžių jis išties imponavo kaip specialistas. Jis išsaugojo puikų bruožą - neskubėti daryti išvadų ir iš anksto vertinti. Kai po nepriklausomybės atkūrimo buvo paklausta mano nuomonės, ar A.Paulauskas būtų tinkamas eiti šalies vyriausiojo prokuroro pareigas, aš jį palaikiau, - pasakojo L.Sabutis. - Deja, vėliau nusivyliau. Priežastis paprasta - jis nebuvo pakankamai ryžtingas, priimdamas sprendimus. Jo, kaip prokuroro, aktyvaus įsikišimo ypač reikėjo pirmaisiais nepriklausomybės metais, kad nebūtų išgrobstytas valstybės turtas”.
L.Sabutis neslepia itin stebėjęsis, kai A.Paulauskas pareiškė ketinąs kandidatuoti į prezidentus. Pašnekovas sakė ganėtinai skeptiškai tuomet artimų draugų aplinkoje atsiliepęs apie kolegos sugebėjimą valdyti valstybę. “Tačiau jis pasirodė esąs imlus politikai, - dėstė L.Sabutis. - Vis dėlto, jei lygintume dabartinio Seimo pirmininko ir buvusio - Vytauto Landsbergio kompetenciją, erudiciją, intelektą, pastarasis yra keletu galvų aukščiau už A.Paulauską. Jų net lyginti negalima. Žinoma, dėl kai kurių V.Landsbergio asmeninių savybių, pavyzdžiui, įpročio kartais pernelyg aštriai ir tiesiai vertinti reiškinius, kentėjo ne tik jis pats, kaip politikas, bet ir visa konservatorių partija. Tačiau A.Paulauskui dar reikia mokytis ir mokytis”.
Matyt, Seimo pirmininko aplinkos žmonėms nebus malonu girdėti, kad kai kurie buvę A.Paulausko bendražygiai, talkinę jam per prezidento rinkimų kampaniją, sako esą juo stipriai nusivylę. Dėl suprantamų priežasčių jie nenorėjo būti viešai įvardyti. Iš pradžių A.Paulauskas buvęs labai imlus mokinys, noriai įsiklausydavęs į visus patarimus, tačiau netrukus jis priėjo ribą, už kurios nustojo augęs kaip politikas.
“Jis yra stabilus, nesikeičiantis - kaip rublis sovietmečiu. Jis tiesiog žmogus - be charakterio, be jokių lyderio savybių, kitaip tariant, tobulas trejetukininkas. Vienintelė gera jo savybė - kantrumas. Jam atrodo, kad jis sistemingai siekia tikslo, bet iš tikrųjų jis tik sugeba išlaukti patogaus momento ir pasinaudojęs aplinkybėmis skina vaisius. Jis pagal horoskopą gimęs Liūto ir Mergelės ženklų sandūroje. Jam pačiam atrodo, kad jis veikia kaip Liūtas, o iš tikrųjų yra tik Mergelė. Galiausiai jis net nesistengia burti kolektyvo, dirbti su juo. Su juo einantys žmonės seka tik paskui jo įvaizdį. Kiti supranta, kad sekant paskui jį galima užsitikrinti neblogą postą, atlyginimą, gerovę. Taigi jo partija - situacinė, tai pelkės partija. Kai iš politinės arenos dings A.Paulauskas (manau, jo likimas nelabai skirsis nuo Laimos Andrikienės), neliks ir partijos”, - išpoškino monologą vienas buvęs ypač artimas dabartiniam Seimo pirmininkui žmogus, beje, nusisukęs nuo jo savo noru.
“Veidas” pakalbino ir keletą prokurorų, labai gerai pažįstančių A.Paulauską. Jie teigia, kad eksprokuroras buvo ir yra nuoseklus karjeristas, bet iškilo labiau padedamas savo administracinių gabumų. “Čia tėvų ir dėdžių nepakanka, reikia, kad kolektyvas tave priimtų, nes jei vadybininkas neturi geros komandos, nieko negali nuveikti. A.Paulauskas turi vedlio bruožų. Prokuratūroje jis turėjo galybę sekėjų. Kitas dalykas, kad paskui jį neseka stiprios, aukšto intelekto asmenybės. Jis nežavi stipriųjų. Beje, pažiūrėkite į jo akis - užgesusios, be kibirkštėlės. Tikslo jis siekia be entuziazmo. Galiausiai jo, kaip ir R.Pakso, daugelis žmonių nesugeba perprasti. Jie traukia žmones, bet kartu slepiasi nuo jų, jie tarsi kokį šydą užsidėję, nėra iki galo atviri. Tiek R.Paksas, tiek A.Paulauskas - žmonės rūke”, - dėstė vienas kalbinamas prokuroras.
Kitas buvęs A.Paulausko pavaldinys sudomino tokiais savo viršininko vertinimais: “Jau dirbdamas Generalinėje prokuratūroje A.Paulauskas perprato vieną politinę taisyklę: reikia daryti ne tai, kas reikalinga ir teisinga, o tai, kas naudinga. Konjunktūra jį išmokė: jei reikia kažką viešai išbarti - išbark, ir nesvarbu, ar tai teisinga to žmogaus atžvilgiu. Jei reikia kažką paaukoti - aukok. Galiausiai jam, kaip politikui, padeda savybė nesijaudinti dėl kylančių problemų, dėl virš galvos besitvenkiančių debesų, gebėjimas tvardytis. Iškilus gana didelėms problemoms jis būna tiesiog rizikingai abejingas. Bet tuo jis laimi, nes pralaukia nepalankų momentą”.
A.Paulauskui, kaip ir R.Paksui, labai didelę įtaką daro moterys - tiek tuomet, kai jis dirbo prokuroru, tiek dabar, kai politikuoja. Mūsų aprašomas herojus esą be galo greitai patikėdavęs paskalų apie jį nešiotojais, ypač jei tai buvusios moterys. Kai kurie karjeros siekę asmenys šitai esą puikiai išnaudodavę ir išnaudoja dabar.
Vis dėlto, matyt, esminė priežastis, dėl kurios pretendavę tapti keturiasdešimtmečių kartos lyderiais A.Paulauskas ir R.Paksas politikoje tapo tik blankiais šešėliais, nėra vien jų asmeninė problema. Tai visos šios kartos problema. Kaip teigia profesorius Edvardas Gudavičius, sovietmečiu gimusios dvi kartos - prarastosios tinginių kartos. Jos augo ir brendo iniciatyvą slopinusioje atmosferoje, kurioje buvo toleruojama tinginystė, vogimas, pataikavimas. Keturiasdešimtmečiai taip ir neįgijo platesnio, valstybiško požiūrio. Jie visiškai nesupranta vakarietiško gyvenimo vertybių ir gyvenimo būdo - kad tik daug ir kantriai dirbdamas gali gerai gyventi. Palyginkime du aukščiausius šalies pareigūnus A.Paulauską ir Prezidentą Valdą Adamkų ir suprasime, kad tai nesulyginami dydžiai, nesulyginamas supratimas apie valstybę, jos pažangą, nesulyginama savo asmeninės gerovės užtikrinimo samprata.
Beje, A.Paulauskui R.Paksą nuo premjero pjedestalo pavyko “nuversti” ne todėl, kad jis už pastarąjį buvo politiškai intelektualesnis, o tik dėl to, kad buvo dviveidiškesnis.
Dauguma dabartinių keturiasdešimtmečių - paprasti miesčionys, kuriems svarbu tik jų asmeninė gerovė: turėti neblogą namą, susiręsti prie jo tvorą, išsiasfaltuoti gatvę prie namų.
Tik vienas kitas šios kartos atstovas yra intelektualesnis, inteligentiškesnis ir sugeba mąstyti valstybiškai. Dėl šitos priežasties vadinamieji “praeities klasikai” politikoje nesunkiai nukonkuravo keturiasdešimtmečius.
“Apskritai, - sako politologas Mindaugas Jurkynas, - A.Paulauskui ar R.Paksui pavyko trumpam iškilti į lyderius dėl menko visuomenės pasitikėjimo partijomis. O žinant pokomunistinių šalių pasitikėjimą labiau asmenybėmis nei partijomis, nenuostabu, kad tiek A.Paulauskas, tiek R.Paksas užšoko ant rinkėjų “paieškos” bangos ir įsiterpė tarp tradicinių partijų”.
Tuo tarpu dabar socialliberalų bei jų lyderio A.Paulausko populiarumas ėmė mažėti, nes jie, pasak M.Jurkyno, nesugeba įrodyti esą lygiaverčiai koalicijos partneriai su socialdemokratais. Tiesa, tik po rinkimų sudarytoje koalicijoje taip pat dominavo ne socialliberalai, o už juos gerokai intelektualesni liberalai. “Galiausiai, - apibendrina M.Jurkynas, - “pamergių” Lietuvos rinkėjai nemėgsta. Užtenka prisiminti krikdemus ir jų kritimą per 2000 m. Seimo rinkimus. Jie koalicijoje su konservatoriais lygiai taip kaip dabar socialliberalai tebuvo labiau stebėtojai, bet vyresnių partnerių privirtą košę tenka srėbti kartu”.
Paklaustas, kodėl per vienuolika nepriklausomybės metų taip ir neaišku, kas - Prezidentas, Seimo pirmininkas ar premjeras valstybėje groja pirmuoju smuiku, M.Jurkynas išdėstė keletą priežasčių: “Pagal Konstituciją aukščiausias valstybės pareigūnas yra Prezidentas, tačiau jei politinė Seimo parama Vyriausybei, kaip šiuo metu, yra stabili ir gausi, premjeras tampa svarbiausia valstybės vidaus gyvenimo figūra. Mat nuo jo vadovaujamos komandos, t.y. Vyriausybės, priklauso gyvybiniai ekonominiai, socialiniai ir politiniai šalies problemų sprendimai. Seimas gali blokuoti Prezidento veto ir įtaką, tą mes jau matėme Seimui atmetant keletą veto vienu kartu. Lietuvos valstybė yra pusiau parlamentinė (o ne pusiau prezidentinė), tai reiškia, kad parlamentas, turintis stabilią daugumą, gali blokuoti Prezidento įtaką.
Šiuo metu tarp trijų aukščiausių valstybės pareigūnų A.Brazauskas, kaip premjeras, yra svarbiausia figūra, A.Paulauskas - menkiausia, V.Adamkus įsitaisęs per vidurį. Bet jei A.Brazausko politiniai veiksmai bus neigiamai priimami ne tik opozicijos, bet ir visuomenės bei politinių partnerių, tai Prezidento, kaip politiškai neutralaus politiko, vaidmuo vėl sustiprės”.
“Jis yra tik aplinkybių ir laimės kūdikis, užtat ir netapo jokiu lyderiu, - atvirai žeria apie buvusį bendražygį ir jo rinkimų štabo vadovas Arvydas Juozaitis. - A.Paulausko pasirodymas 1997 m. gale buvo objektyviai reikalingas - konservatoriai skilinėjo iš vidaus, vienas po kito susikompromitavo ryškesni jų lyderiai. Nauji lyderiai tuo metu dar nebuvo subrendę. A.Paulauskas buvo žmogus, kokio reikėjo esant tuometei situacijai, - be jokių didelių nuopelnų, bet ir be jokių didelių nuodėmių”.
Liaudžiai reikėjo opiumo. A.Paulausko įvaizdžio formuotojams nebuvo sunku. Eksprokuroras žmonių akyse buvo vaizduojamas kaip doras teisininkas, gynęs valstybės ir piliečių interesus, tačiau neįtikęs politinei šalies vadovybei.
Prieš kurį laiką pats A.Paulauskas mūsų savaitraščiui prisipažino, kad išstumtas iš prokuratūros neturėjo kitos išeities ir buvo priverstas eiti į politiką. Tačiau į istoriją A.Paulauskas neįeis kaip politikas asmenybė, o tik kaip politikas šešėlis arba kaip politikas rūke.
A.Paulausko brandos atestatas Nr. 181310, išduotas 1971 m.
Lietuvių kalba ir literatūra 3 Rusų kalba 4 Algebra 3 Geometrija 3 Chemija 3 Fizika 3 TSRS istorija 4 Visuotinė istorija 4 Visuomenės mokslai 4 Anglų kalba 4 Biologija 4 Braižyba 4 Geografija 4 Darbai 4 Fizinė kultūra 5 Elgesys 5 Pažymių vidurkis 3,8
A.Paulausko vertinimas
Respondentų buvo klausiama, kaip jie vertina A.Paulausko asmenines ir profesines savybes pagal 10 balų sistemą, kur 1 reiškia, kad nurodyta savybė visiškai nebūdinga šiam asmeniui, 10 - kad labai būdinga.
Savybė Sąžiningas 6,23 Profesionalus, kompetentingas 7,4 Principingas 7,41 Moka bendrauti su žmonėmis 8,3 Protingas, blaivaus proto 7,91 Moka suburti gerą patarėjų komandą 8,03 Patrauklios išvaizdos 8,68 Populiarus visuomenėje 8,61 Pasipūtęs, arogantiškas 4,33 Nesilaiko savo žodžio 4,89
Šaltinis: “Baltijos tyrimai”