Pažymių sistema žlugdo mąstymo kūrybiškumą

Jei jūsų paklaustų, kam galima panaudoti sąvaržėlę, kiek atsakymų variantų sugalvotumėte? Vieną? Du? Tris? Pašnekovių teigimu, darželinukas gali išvardinti ir 50 variantų, paauglys – jau tik apie 10, o suaugęs žmogus – geriausiu atveju 3.

Anot pedagogių, toks kūrybiškumo susiaurėjimas – dabartinės mokymo sistemos, kurios esmė – mokinių testavimas, pasekmė. Testai, žinia, kuris susiję tik su žinojimu arba nežinojimu, nes juose gali būti tik vienas teisingas atsakymas. Tuo tarpu kūrybiškas mąstymas gali būti ugdomas tik tuo atveju, jei klausimas formuluojamas taip, kad teisingų atsakymų būtų daug ir įvairių.

Edita Kazanavičienė
„Visada nuo 20 iki 30 proc. vaikų bus vadinamieji „lūzeriai“, kurie neįtilps į vertinimo sistemos teigiamų balų skalę. O tai reiškia, kad anksčiau ar vėliau jie praras motyvaciją stengtis, nes nebepasitikės savimi. Todėl pasaulyje ir diskutuojama apie vertinimo prasmę. Deja, mes irgi negalime visiškai išvengti vertinimų, nes vaikus turime išleisti su tam tikrais įvertinimais. Tačiau mums labai svarbus žodinis vertinimas – mokinys, mokytojas ir tėvai susitinka ir pats mokinys kalba, kaip jam sekėsi per pusmetį – ne tik moksluose, bet ir kaip sekėsi bendrauti, kaip jis jautėsi. Svarbiausia asmeninė vaiko pažanga, nes daug geriau negabus vaikas, bet besistengiantis, nei gabus tinginys, kuris nemotyvuotas stengtis“, - teigė pradinių klasių mokytoja Edita Kazanavičienė.

Anot biologijos mokytojos Ritos Skridalienės, dar viena šiuolaikinės mokyklos problema, kad mokytojai vis dar mokiniams kala į galvą, kad jų dalykas svarbiausias. „Neturime meluoti vaikams, kad, pavyzdžiui, matematika gyvenime bus labai reikalinga“, - įsitikinusi pedagogė. Pašnekovės teigimu, kai nėra pažymių sistemos, vaikai sugeba išlikti autentiški – jiems nėra prasmės meluoti, nusirašinėti, jie nevaidina geresnių nei yra, todėl jų asmenybė išlieka vientisa.

„Žinoma, matematika tarnauja žmogui, ji išmoko mus abstrakčiai mąstyti, bet netiesa, kad viską, ko išmokstame, panaudosime gyvenime. Joks dalykas neturi tapti stabu: esą jei neišlaikysi egzamino, žlugs tavo gyvenimas. Labai svarbu, kad tie, kurie nemokama matematikos, taip pat jaustųsi žmonėmis, nebūtų nuvertinti. Štai Norvegijoje jaunuolis nemokėjo skaityti, bet surinko komandą, kuri jam uždirbo pinigų. Taigi nežuvo žmogus, rado savo nišą. Bet kai pažymys tau rėkia, kad esi „lūzeris“, tai trukdo gerai jaustis kitose srityse“, - kolegei antrino E. Kazanavičienė.

Intelekto koeficientas pasaulyje praranda savo pozicijas

Anot pašnekovių, šiuolaikinis pasaulis keičiasi. Anksčiau garbintas intelekto koeficientas užleidžia pozicijas kitiems – meninių, socialinių gebėjimų ir pan. Kalbama apie tai, kad žinios sudaro tik vieną trečiąją gyvenimo turinio, taigi yra daug kitų dalykų, kurie net svarbesni už žinias.

Rita Skridailienė
„Anksčiau kai tu įgydavai specialybę, būdavai tikras, kad gausi darbą. Dabar į tą pačią vietą pretenduoja šimtai žmonių. G. Kelleris pasakojo, kaip graži, gana jauna moteris, turinti du aukštųjų mokyklų diplomus, negauna darbo. Kai jis paklausė, kaip ji jaučiasi, kai stovi eilėje kartu su kitais dviem šimtais žmonių, ši atsakė: „Prarandu viltį“. Taigi dabar svarbiausias ne išsilavinimas, nes jis pasiekiamas praktiškai kiekvienam. Tampa svarbus pasitikėjimas savimi, savivertė, gyvenimo džiaugsmas, smalsumas, atvirumas, socialiniai gebėjimai“, - svarstė R. Skridalienė.

Anglų kalbos ir dailės mokytoja Laura Žilionytė pripažino, kad kartais tenka susidurti su tėvų spaudimu. Pastarieji, savo ruožtu spaudžiami visuomenės, jaudinasi, ar vaikai gauna pakankamai žinių. „Labai svarbu pasitikėti vaiku ir jo likimu. Samdydami jam begalę korepetitorių, spausdami jį, taip parodome, kad nepasitikime juo, manome, kad ateityje jam bus blogai. Iš esmės ant vaiko pečių perkeliamos tėvų baimės“, - svarstė pašnekovė.

„Mes džiaugiamės, kad Lietuvos vaikų dalykinės žinios Europos kontekste gerai įvertintos, bet kai tenka atlikti kūrybiškumo reikalaujančias užduotis, jau atsiduriame sąrašo gale. Mums patiems, kaip pedagogams, kartais tenka perlipti per save, tačiau kai matai puikiai mokyklą baigusius dvyliktokus, kurie neskuba rinktis profesijos, teigia šiek tiek padirbėsiantys ar vyksiantys savanoriauti, nes nori pačiupinėti gyvenimo, ir tik po to kurs ateities planus, pradedi manyti, kad jie savo vaikus augins jau truputį kitaip. Taip visuomenė po truputį keisis. Šiandien jaunuoliai patiria didžiulį spaudimą kuo greičiau kažkuo tapti. Jie net neturi galimybės pamąstyti apie tai, ko nori patys“, - antrino E. Kazanavičienė.

„Kitokie“ vaikai – kokie jie?

Anot pedagogės, pasaulis juda individualizmo link, tai reiškia, kad turime augintis savyje labai daug tolerancijos. Smerkti ir piktintis paprasta, bet iš to gimsta tik konfliktas. Tuo tarpu iš paramos gali gimti kažkas daugiau.

„Teko girdėti juokaujant: „Kai tau bus 40 metų ir tavo žmona tave paliks, juk tavęs neguos, kad labai gerai išlaikei matematikos egzaminą“. Tu turėsi kažkaip gyventi su savo skausmu, o tai įmanoma, kai tu pasitiki savimi, turi kažkokį vertybinį pagrindą. Deja, dažnas 40-metis sako: „Aš tuščias“. Tuo tarpu, jei vaikai bus nespraudžiami į kažkokius rėmus, o juose bus auginamas džiaugsmas, ir suaugę jie matys pasaulyje visas spalvas, ne tik juodą. Kaip moko G. Kelleris, nuostabiausia savybė – gebėjimas gyventi su savimi tokiu, koks tu esi“, - pridūrė L. Žilionytė.

Ką tai reiškia? „Mano duktė nuo pat pirmos klasės buvo „kitokia“, nes lankė Valdorfo mokyklą. Tačiau egzaminai parodė, kad ji iš tiesų kitokia. Mes nesamdėme jokių korepetitorių, tačiau ji ne tik gerai išlaikė egzaminus, bet laikė juose be jokio jaudulio. Ji netgi iš smalsumo nusprendė laikyti matematikos egzaminą, nors jai jo nereikėjo. Taip pat turėjome mokinį, dėl kurio visi labai bijojome – manėme, kad jis neišlaikys lietuvių kalbos egzamino, nes visada turėjo problemų. Tačiau jis pats iš jo išėjo labai patenkintas ir jautėsi parašę gerą rašinį. Tai iš tiesų svarbiausia – pasitikėti savimi.

Kita vertus, turėjome vieną vaikiną, kuris paliko mokyklą devintoje klasėje ir daugiau niekur nesimokė, bet, kiek žinome, puikiai gyvena. Jis nuolat keičia šalis ir profesijas, bet yra patenkintas savo gyvenimu, jaučiasi viso pasaulio piliečiu. Iš tiesų sunku rasti matą, kuriuo matuojamas sėkmingas gyvenimas. Nebūtina pasiekti aukštumų, kad jaustumeisi laimingas. Kas iš to, kad aš esu firmos direktorius, bet mano šeima sugriuvo, o grįžęs namo, nežinau, ko griebtis, nes norisi tik pasikarti“, - pasakojo R. Skridailienė.

Ar būtina darželinukui žinoti Nilą?

Laura Žilionytė
Vilniaus Valdorfo mokyklos pedagogės sutiko, kad jos taip pat turi laikytis mokymo programų, kad jų mokiniai išlaikytų egzaminus ir galėtų stoti į aukštąsias mokyklas. Įsigilinti į tam tikrus dalykus pavyksta dėl specifinės mokymo proceso formavimo tvarkos. Dalykų čia mokoma tam tikromis „epochomis“, pavyzdžiui, mokiniai tam tikrą laiko tarpą po pusantros valandos kasdien mokosi biologijos. „Į šias pamokas integruota ir dailė – mokiniai piešia, tyrinėja kaulus, kartais net iš molio lipdo, kad iš tiesų suvoktų, kur tie kaulai yra, kaip jie atrodo“, - pasakojo L. Žilionytė.

„Tradicinėje mokykloje galioja principas – daug pločio, bet mažiau gylio. Mes renkamės gylį. Pavyzdžiui, galima per geografijos pamokas išmokti visų šalių sostinių pavadinimus, kurių niekada neprireiks, o galima paimti vieną šalį ir ją išnagrinėti detaliai – su žmonių gyvenimu, charakteriu, maistu, menu“, - teigė R. Skridailienė.

Anot pedagogių, žinios turi paliesti vaiką, nes tik atpažįstami dalykai motyvuoja mokytis. „Antraip vaikas žiūrės į kokią nors sudėtingą algebrinę lygtį, liaudiškai tariant, kaip asilas į naują trobą. Bet jeigu jam paaiškinsi, kaip gyvenime galima tą lygtį panaudoti, jau visai kita motyvacija. G. Kelleris pasakojo kartą išgirdęs per radiją, kaip darželinukų klausė, kokia pasaulio upė ilgiausia. „Nilas“, - išpyškino vienas pyplys. Tačiau G. Kelleris įsitikinęs, kad neteisinga darželinuko klausinėti tokių jam visiškai nerealių dalykų, kai jis dar nė poros žingsnių be mamos nenueina. Jo tikrasis mokymasis turi būti susijęs su jo aplinka“, - teigė E. Kazanavičienė.