II
Apsigyvenau Visbio mietelio senamiestyje, ant kalnelio įsikūrusiuose Baltijos šalių rašytojų ir vertėjų kūrybos namuose – už lango viduramžiška katedra su kas pusvalandį skalambijančiais romantiškais varpais. Ir taip kiekvieną naktį:
lipsiu lipsiu aš į aukštą bokštą bokštą
apkabinsiu apkabinsiu žalvarinį varpą
prisiminsiu prisiminsiu tavo plaukus plaukus
suskambės lengvai širdis nurimus rimus
Už varpinės driekiasi raudoni senamiesčio stogai, o dar toliau - begalinė Baltijos jūra su didžiuliais ūkiančiais laivais, išplaukiančiais arba parplaukiančiais Visbio uostan. Turbūt tik sapne galima būtų regėti geresnes kūrybines sąlygas, tad ir stengiausi nepabusdamas rašyti scenarijų apie avangardinius kunigaikščio Gedimino sapnus bei laiškus, apie tolerancijos, draugystės ir naudingo bendradarbiavimo principais pagrįstą Europos Sąjungos viziją, kur kiekvienas turi teisę būti savimi.
III Scenarijaus fragmentas:
Dabartis. Elgeta naktį prie kažkokio lauželio Užupyje su valkatomis, valgo visokias atliekas, ir pasakoja jiems. Tolumoje Gedimino pilis už jos A. Zuoko dangoraižiai.
ELGETA: Ir parašė tada Gediminas popiežiui laišką į Avinjoną.
VALKATA: Taigi popiežius gyvena Vatikane...
ELGETA: Nesiginčyk. Pasakiau į Avinjoną, tai į Avinjoną... Pradėjo jį šitaip: “Didžiai prakilniam tėvui viešpačiui Jonui, Romos sosto aukščiausiajam kunigui, pasirašė - Gediminas, lietuvių ir daugelio rusų ir t.t. karalius.”
Valkatos nustebę kraipo galvas.
I VALKATA: Nifigaa siebie... Rusų karalius...
II VALKATA: Davai, pasakok toliau...
Vėl juodai balta kronika - Gedimino rūmų Vilniuje menė, prie didžiulio stalo karalius Gediminas diktuoja pranciškonui vienuoliui Bertoldui laišką popiežiui į Avinjoną, tas viską užrašinėja. Šalia karaliaus slaptasis patarėjas Lesė ir tarnai laikantys fakelus.
GEDIMINAS: Jau seniai esame girdėję, kad visi krikščionių tikėjimo išpažinėjai turi paklusti tavo valiai bei tėviškai globai ir kad pats katalikų tikėjimas yra tvarkomas Romos bažnyčios rūpesčiu. Tai ir yra priežastis, kad jūsų kilnybei šiuo laišku pareiškiame, jog mūsų pirmtakas karalius Mindaugas su visa savo karalyste buvo atsivertęs į Kristaus tikėjimą, bet dėl brolių teutonų magistro daromų žiaurių nuoskaudų ir nesuskaičiuojamų išdavysčių jie visi nuo to tikėjimo atkrito; kaip tik dėl to ir mes, deja, ligi šios dienos esame priversti pasilikti senolių klaidoje. Jie ir žemes paverčia tyrais, kaip tai matyti Žemgalijoje ir daugelyje kitų vietų. Tačiau jie sako, jog tai daro dėl to, kad nori apginti krikščionis.
Šventasis ir garbingasis tėve, mes su krikščionimis kariaujame ne dėl to, kad sunaikintume katalikų tikėjimą, bet kad pasipriešintume mums daromoms skriaudoms kaip tai daro krikščionių karaliai bei valdovai; tai matyti iš to, kad mes pas save turime brolių iš pranciškonų ordino ir iš dominikonų ordino ir jiems davėme visišką laisvę krikštyti, sakyti pamokslus ir atlikinėti kitas šventąsias apeigas.
O šventąjį apaštališkąjį viešpatį Joną aš norėčiau laikyti tarsi tėvu, nes jis yra vyresnis už mane, ir kitus tokius asmenis laikysiu tėvais; o tuos, kurie yra vienmečiai su manimi, laikysiu broliais, o kurie jaunesni už mane – sūnumis.
Savo šalyje krikščionims leidžiama Dievą garbinti pagal savo papročius, rusams pagal savo apeigas, lenkams pagal savo papročius, o mes garbiname dievą pagal savo apeigas, ir visi turime vieną Dievą.
IV
Kas Gotlande pirmiausia krinta į akis tūlam postsovietiniam menininkui? Ogi begalinis žmonių dėmesys ir draugiškumas, iš pradžių niekaip negali to suprast ir netgi nervinies, nerasdamas jokio bambėjimo, nepasitenkinimo rodymo bei kitų lietuviams būdingesnių psichinių sutrikimų. Paskui, tiesa, atvažiavo vienas kolega lenkas, kuriam neviskas šitoj saloj patiko, tad gyvenimas išsyk tapo atpažįstamesnis…
Kitas pastebėjimas – saugumo jausmas, naktį gali klaidžioti po miestą, jokios agresijos. Išvažiuoji už miesto – tingūs fazanai eina per kelią. Didžiausias šios salos plėšrūnas - lapė. Žmonės šioj saloj – nepriskirtini plėšrūnams. Dar pilna kiškių, laukinių arkliukų ir milijonai paukščių.
tipena per kelią
žalvarinis fazanas o mes
nedrįsdami nė pyptelt
patogiai sėdime mašinose
kol jis nusklendžia asfalto paviršiumi
nuskaistintas saulės, neblaškomas jokių
(šitai akimirkai nebūtinų) atodūsių aplodismentų bis
nes fazanas šis kelias šis metų laikas
(ir net prisiminimai) tėra iliuzija
kuria tiki visi be išimties
šio rudeninio kelio
iliuzionistai
Pilna dviračių, kurie nakčiai paliekami tiesiog lauke, prie durų, niekas nevagia. Gal tai rezultatas griežtesnių bausmių, kai viduramžiais Švedijoj už vagystes būdavo apkapojamos rankos? Tada atsiranda matyt, kažkoks gilesnis, genetinis suvokimas, kad vogti yra negražu. Beje, grįžęs namo ir radęs tėvų kieme palikto savo “golfuko” išplėštas duris bei išrautus magnetofono vidurius, supratau esąs namie ir pagalvojau - kiek šimtmečių mus dar reiks vystytis iki Gotlando? Gal rankų pakapojimas ir pagreitintų šį procesą, bet gi dabar nekokie viduramžiai, negalima pažeidinėti žmogaus teisės apsivogti…
V
Atvažiavo Gotlandan lietuvaitė Marta, su kuria susirašinėjom elektroniniu paštu - kažkur Švedijos pietuose ji studijuoja kino režisūrą, jai dvidešimt metų. Iš Lietuvos išvyko dar mokykloje, kai kartą su klase iš Šiaulių atostogoms nuvyko į “seserinę” mokyklą Švedijoje ir suprato, kad meilės ir atvirumo principais pagrįsta švediška pedagogika jai žymiai arčiau dūšios. Arčiau sveikatos ir kūrybiškumo. Ėmė susirašinėt su geranorišku mokyklos direktorium, fonduose ieškoti stipendijos. Belskite ir bus atidaryta – pasakyta… Martai buvo. Kalbant su ja, kartais pasidaro net keista, kad Martai dar tik dvidešimt metų – tokia sąmoninga ir žinanti ko nori siela. Gal ji nelietuvė ar ką?… Kur verksmas ir dantų griežimas? Kai pamatai tokius jaunus žmones, tai suvoki, kad būtent tokie ir prikels Lietuvą. Paskui prisiminiau dar sovietinės mokyklos suole iškaltą Maksimo Gorkio biografijos frazę, kai jam senelio buvo tiesiai šviesiai pasakyta – tu, Maksimuška, ne medalis ant kaklo, eik į žmones.
O jis ėmė ir nuėjo, ką darys…
VI
Rašytojų ir vertėjų centre yra mažytė videoteka, ten aptikau švedų televizijos sukurtą filmą apie tai, kaip Tarkovskis Gotlande kūrė savo paskutinį filmą “Aukojimas”. Unikalus režisierius - tiek giliai įlindęs į žmogaus sielos pasaulį, kad šiuolaikinis holivudinis žiūrovas dažnai net nebesupranta, apie ką čia kalbama. Jo filmų retrospektyvą Berlyno kino festivalyje prieš porą metų turėjo nutraukti, nes salė buvo tuščia… Bet, ačiū Dievui, kad jis toks buvo, yra - nes turi kažkas eiti priekyje, avangarde, ieškodamas amžinybės kodų, kosminių paslapčių, Dievo, kol mes visi dar nepavirtome hamburgeriais…
Pajutau, kad žūt būt noriu nuvykti į tą vietą, kur Tarkovskis filmavo degantį namą. Kažkas tarsi pašnibždėjo, kad toje vietoje pajusiu ar sužinosiu kažką daugiau apie jo kūrybą, apie jį patį. Pasiskolinau iš Baltic Centre vadovės Lenos Pasternak mašiną ir nuvažiavau: vietelė visiškai nereali – mažos pušelės, akmenys, jūra iš visų pusių, vienišas švyturys ir daugiau nieko… Nesuprasi Afrika, Sibiras ar Gotlandas. Atsiminiau užrašą ant Johno Lennon’o marškinėlių videoklipe “THIS IS NOT HERE” – tai yra ne čia… Paskui dar priminiau K.Kastanedos don Chuaną ir jo aprašytąsias jėgos vietas.
Taigi tas Gotlando iškyšulys neatsitiktinis, tai pasaulio pabaiga, tai išskridimo į kosmosą ar į kitą pasaulį vieta. Neveltui čia yra ir ornitologų pamėgtas stebėjimo punktas - tai paskutinis iš Švedijos išskrendančių paukščių taškas, kaip Ventės ragas Lietuvoj… Be abejo, Tarkovskis turėjo tokių vietų pajutimą ir rinkosi tai neatsitiktinai, nes kino juostoje toji nematomoji jėgos, anapusinio pasaulio energija irgi jaučiasi, jos jokiam paviljone nenufilmuosi. Gamta yra pagrindinis ir bene stipriausias filmo AUKOJIMAS aktorius, veikiantis žiūrovo pasąmonę savo dieviškomis vibracijomis, kurių neužmuša net kino filmo transliavimo technika…
Paskui dar radau sausą medį, labai panašų į tą, kurį filme laistė berniukas su skrybėle, tikėdamas, kad jis gali pražįsti. Medis, be abejo, ne tas pats, anas buvo didesnis, įkastas šalia kelio. Bet šis – vienintelis toks šioj akmeninėj dykumoj – ar tik jis nebus ano medžio idėjos įkvėpėjas.
VII
Žmonių gerume visada yra kažkas vaikiško, naivaus ir angeliško. Tas įspūdis mane persekiojo ir Gotlande, kad esu papuolęs į kažkokią nerealią trolių mumių šalį, kur net namų durys ir langai tokio dydžio, kad Arvydui Saboniui ten tikrai geriau nevažiuot…
P.S Peizažas su gulbe
skrido angelas per jūrą
dūsavo (bangavo) kelias
apgavo saulė nusileido
už horizonto šaukė aidas:
prisiminiau tave (slibinų nugalėtojau)
tave visą atsiminiau (slibinų nugalėtasis)
nebekovojantis – bučiavo gulbė kranto akmenis
sekmadienio vakarą