Amerikiečiai išsirinko konservatyvų ir religingą prezidentą, neabejojantį savo teisumu ir puikiai žinantį, ko nori. Galbūt amerikiečiai nebuvo patenkinti ekonomine padėtimi, gal ir galvojo, kad mokesčių sumažinimas nieko gera neatnešė, gal ir sutiko, kad Irako karas sukėlė daugiau grėsmių, nei atnešė ramybės, bet G.W.Busho kova su terorizmu ir mesijanistinis rūpinimasis šalies saugumu bei morale jiems buvo artimesnis.
Be to, demokratai prarado svarbiausią kozirį, naudotą kritikuoti prezidentui - esą jo valdžia neturi jokio legitimaus pagrindo. Mat 2000 metais skaičiuojant balsus visos šalies mastu, G.W. Bushas maždaug 500 tūkst. balsų atsiliko nuo tuometinio demokratų kandidato Alo Gore'o. Šįkart daugiau nei trijų su puse milijono balsų pranašumas nebeleis demokratams nuolat abejoti prezidento autoritetu.
Dar daugiau - per tuo pat metu vykusius rinkimus į Kongresą Respublikonų partija gavo kelias papildomas vietas ir Senate, ir Atstovų rūmuose. Taigi antrąją kadenciją G.W.Bushas pradės gerokai sustiprėjęs.
Dažnai teigiama, kad antroji JAV prezidento kadencija leidžia jam būti daug agresyvesniam ir imtis radikalesnių veiksmų ar reformų. Be abejo - juk jam nebereikia rūpintis savo perrinkimu. O ko galima tikėtis iš šio perrinktojo prezidento? Ar žada ką nors naujo antroji G. W. Busho kadencija?
Spėliones vertėtų pradėti nuo turbūt visiems ne amerikiečiams labiausiai rūpinčios temos - JAV užsienio politikos. Vykstant rinkimų kampanijai, užsienio politikos ir nacionalinio saugumo klausimai buvo kaip niekad svarbūs. Ir Lietuvoje bandėme spėlioti, kas geriau mums - G. W. Bushas ar Johnas Kerry.
Didžioji dalis politinio elito teikė pirmenybę G. W. Bushui - vieni dėl emocingų išgyvenimų Rotušės aikštėje ir jo iškilmingo pažado ginti Lietuvą, kiti - dėl jo atkaklumo, demokratijos skelbimo, o gal ekonominės politikos. Ne taip proamerikietiškai nusiteikusiems J.Kerry atrodė patrauklesnis. Ypač dėl savo pažadų panaikinti transatlantinį skilimą, daugiau kalbėtis ir tartis su Europos lyderiais. Galėjo vilioti ir jo nuosaikumas ar šiek tiek didesnis išsilavinimas.
Vis dėlto tenka pripažinti, kad rinkimai JAV užsienio politikai turės daug mažesnę įtaką, nei daugelis norėjo tikėtis. Visų pirma transatlantiniai ryšiai, taip akivaizdžiai susilpnėję vadovaujant G.W. Bushui, trūkinėti buvo pradėję daug anksčiau.
Pasibaigus Šaltajam karui, kolektyvinio saugumo problema tapo nebeaktuali, taigi nei Europai, nei Amerikai nebereikėjo taip stipriai laikytis viena kitos. Todėl anksčiau ne taip matomi nesutarimai (prekybiniai, vertybiniai ir pan.) pamažu išlindo į paviršių. Taigi įtampa tarp Europos ir JAV yra daugiau struktūrinio pobūdžio - abi pusės vis dar ieško bendrabūvio principų, ir bet kuriam JAV prezidentui, kaip ir bet kuriam Europos vadovui, būtų sunku ką nors keisti.
Didžiausias skirtumas, kurio galima buvo tikėtis po rinkimų, - tai stilistikos bendraujant su išoriniu pasauliu pasikeitimas. "Minkštesnis" ir diplomatiškesnis J.Kerry bent jau teikė vilčių, kad Amerikos, kaip arogantiškos ir vienašališkos šalies, įvaizdis taps geresnis.
Dabar kyla daug abejonių, ar didžiojoje pasaulio dalyje vyraujančios G.W.Bushui nepalankios ir neatsiejamai antiamerikietiškos nuostatos pasikeis. Tenka pripažinti ir tai, kad G.W.Busho nepopuliarumas didžiojoje Europos dalyje ir beveik visame pasaulyje toks didelis, kad bet kuris kitas žmogus - kad ir J.Kerry - galėjo būti labiau mėgstamas. Nepaisant to, kad labai mažai apie jį žinota.
Netikrumo kelia ir nuolatinis JAV prezidento flirtas su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu. V.Putinas atvirai palaikė G.W. Bushą rinkimų kampanijos metu. Ir nors tarp Rusijos ir JAV yra nemažai nesutarimų (branduolinės ginkluotės klausimai, Irako karas, Kaukazas), šių abiejų valstybių susišnekėjimas yra daug didesnis, nei mums norėtųsi. "Laisvojo pasaulio gynimas" ir nacionaliniai interesai, nebūtinai susiję su demokratijos idealais, labai dažnai nesunkiai dera G. W. Busho JAV užsienio politikoje.
Taigi ar galima daryti išvadą, kad JAV užsienio politika nekis? Turbūt taip. Pozicija dėl Irako tikrai nesikeis, karas su terorizmu liks prioritetinis reikalas, galbūt bus stiprinamos pozicijos Kaukaze, Centrinėje Azijoje, galbūt bus bandoma susikalbėti su Vokietija ar Prancūzija, galbūt bus išdrįsta labiau suartėti su Kinija. Tačiau visa tai bus iš esmės dabartinės užsienio politikos tąsa.
Žvelgiant į Amerikos vidaus reikalus, didžiausias iššūkis, kuris laukia išrinktojo prezidento, - tapti visos valstybės prezidentu. Tai savo kalbose po rinkimų akcentavo abu buvę konkurentai. Ne tik tėvynėje šnekame apie dvi Lietuvas - JAV irgi padalintos per pusę.
Tiesa, takoskyros yra visiškai kitos nei Lietuvos: abortų klausimas, homoseksualų vedybos, religijos vaidmuo, žmogaus laisvių ir saugumo santykis. Šie nesutarimai tokie gilūs, kad tautos vienytoju G.W. Bushui, kuris viską dažniausia piešia arba baltomis, arba juodomis spalvomis, vargu ar pavyks tapti.
Bene daugiausiai pliusų G.W.Bushas galėtų susirinkti, gerindamas ekonominę politiką. Nepaisant kelių procentų ekonomikos augimo, jo vis dar laukia mokesčių, socialinės, sveikatos sistemų reformos. Ir būtent čia antrosios kadencijos teikiamos galimybės galėtų būti labiausiai išnaudotos.
G.W. Bušas jau prakalbo apie "vilties metą" šalyje ir susikalbėjimą. Kita vertus, turbūt nė vienas respublikonų prezidentas nėra sulaukęs tiek neapykantos iš demokratų, kaip jis. Turbūt retai taip visame pasaulyje tyčiojamasi iš valstybės vadovo, kaip iš G. W. Busho jaunesniojo.
Panašu, kad bet kuriuo atveju G. W. Bushas dar ketveriems metams liks nuolatinės ironijos ir kritikos objektu. Ir lygiai taip pat panašu, kad būtent tokio lyderio - kategoriško, ryžtingo ir neabejojančio kario - kaip tik reikia dabartinei konservatoriškajai Amerikai.
Autorė yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto doktorantė.
Šis komentaras yra Lietuvos naujienų agentūros ELTA ir Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) bendro projekto dalis. Skelbiant šį komentarą arba jo ištraukas, nuoroda į ELTA ir VU TSPMI būtina.