Viena vertus, 5 mln. litų, skirtų vien kolumbariumui, gal ir galima buvo sutaupyti, projektą pakreipus kita linkme, t.y. tiesiog palaidojus žuvusiuosius kapinėse. Tai kažkada ir buvo siūlyta. Dar maždaug tiek pat pinigų skiriama parko teritorijai sutvarkyti.
Kita vertus, į minėtą renginį susirinkę žmonės pernelyg ilgai šio įvykio laukė ir visos kalbos, „kas būtų, jeigu būtų”, dabar tarsi neturi prasmės.
Tačiau yra ir dar vienas klausimas, į kurį vis viena reikės atsakyti: ką daryti su jau pastatytu statiniu? Kas jį privalės išlaikyti (apskaičiuota, kad per metus kolumbariumo išlaikymas kainuos apie 150 tūkst. litų)? Akivaizdu, jog šios naštos niekas nepageidauja jau dabar. Atrodo, kad kolumbariumo priklausomybės klausimas yra pakibęs ore. Prisiminus šios objekto statybos istoriją, dabartinė padėtis darosi suprantama – kitaip būti nė negalėjo.
1994 m. sausio 25 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu Nr. 216 „Dėl NKGB-MGB aukų, palaidotų 1944–1947 m. Vilniaus m. Tuskulėnų dvaro teritorijoje”, buvo sudaryta Valstybinė komisija ir jau tų pačių metų liepos 4 d. pradėta masinio palaidojimo palaikų ekshumacija. Tuomet buvo ekshumuoti 593 palaikai, o 1995 m. – dar 113. Tačiau sušaudytų asmenų sąraše, rastame KGB archyvuose, buvo 780 asmenys. Taigi 74 žmonių palaikų dar trūko. Tyrimai buvo atliekami ir 1996 metais, tačiau daugiau palaikų rasti nepavyko.
Iš 706 rastų palaikų buvo identifikuoti 43 asmenys. Tačiau giminaičiai atsiėmė ir palaidojo ne daugiau kaip dešimt.
1996 m. įvyko Vilniaus m. savivaldybės organizuotas pasiūlymų dėl KGB aukų memorialo sukūrimo ir buvusio Tuskulėnų dvaro pastatų bei teritorijos pritaikymo konkursas. Šį konkursą laimėjo pilkapio koplyčios idėją pateikusi kūrybinė grupė, vadovaujama architekto V.E.Čekanausko. Tačiau čia prasidėjo pirmieji rimtesni sunkumai.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) darbuotojai, Ypatingajame archyve (buv. KGB archyvas) peržiūrėję Tuskulėnuose užkastų aukų bylas, nustato tokius faktus: 1945–1947 m. buv. KGB pastate, Gedimino pr. 40, mirties bausmė įvykdyta 780 asmenų, kurie taip pasiskirsto pagal kaltinimų kategorijas: 43 – 1941 m. Birželio sukilimo dalyviai; 8 – kriminaliniai nusikaltėliai; 257 – žydų genocido dalyviai; 77 – vokiečių saugumo policijos pareigūnai; 32 – lenkų Armijos Krajovos nariai; 157 – sovietinės kariuomenės dezertyrai, rezistentai, politiniai kaliniai. Be to, dar keliasdešimt bylų taip ir nepavyko rasti.
Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1998 m. vasario 2 d. nutarimu Nr. 124 „Dėl Tuskulėnų aukų atminimo įamžinimo komisijos sudarymo” sudaro tokią komisiją bei antruoju nutarimo numeriu jai paveda parengti Tuskulėnų aukų atminimo įamžinimo programą, atitinkamą nutarimo projektą, taip pat kontroliuoti šios programos vykdymą.
Nutarimo projektą parengia Kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamento vyr. valstybinė inspektorė A.Vyšniauskienė. Taip atsiranda ir jau minėta dabartinė „Tuskulėnų rimties parko” koncepcija. Ši koncepcija nuo ankstesnių skiriasi tuo, kad Tuskulėnuose atsisakoma valstybinės ir visuomeninės reprezentacinių funkcijų, mat anksčiau buvo numatyta prie koplyčios vedžioti net aukštus valstybės svečius.
Dabartinėje koncepcijoje iškeliamas ir pagrindinis idėjinis parko akcentas – genocido muziejų įkurti buvusiuose dvaro pastatuose. Parko svarbiausias paminklinis akcentas – koplyčia-kolumbariumas, kur bus įrengtos patalpos maldai ir susikaupimui bei speciali patalpa palaikų saugojimui.
2002 m. vasario 11 d. paskelbta, kad Vilniaus savivaldybės Miesto plėtros departamentas pagaliau parengė vadinamojo Tuskulėnų rimties parko ir teritorijos nuo Žirmūnų tilto iki Žirmūnų gatvės detalųjį planą.
Buvusio Tuskulėnų dvaro teritorijoje, kurioje pokario metais buvo užkasami KGB pastate sušaudytų žmonių kūnai, numatyta pastatyti pusiau požeminį sovietinio saugumo aukų atminimą įamžinantį statinį su įėjimu iš šalimais tekančios Neries krantinės – kupolo formos koplyčią-kolumbariumą.
Konkursą laimėjusios architektų grupės projekte taip pat numatyta sutvarkyti visą parko teritoriją, įrengti Neries krantinę, atkurti išlikusį tvenkinį, atkurti ir restauruoti buvusio dvaro pastatus bei šv. Teresės koplyčią, o šiuose pastatuose įkurti Lietuvos genocido memorialinį muziejų. Numatyta išsaugoti ir parke esančius vertingus želdinius bei bus sodinami nauji medžiai, pertvarkomos dabar čia esančios automobilių aikštelės. Visam projektui įgyvendinti reikės maždaug 12 milijonų litų.
Beveik prieš trejus metus buvo rašoma apie Tuskulėnų memorialo sutvarkymo perspektyvas ir iškėlė abejonę dėl tuo metu skelbiamų lėšų poreikio. Pirmiausia dėl to, kad per pastarąjį dešimtmetį trukusius svarstymus dėl parko sutvarkymo koncepcijos ši suma svyravo nuo 10 iki 20 mln. litų.
Nors projekte tarsi aiškiai išskirtas prioritetas, t.y. minėtoji koplyčia-kolumbariumas, tačiau akivaizdu, kad didžiausias lėšų srautas nukreiptas ne į jį. Ekspertų apskaičiavimais, kolumbariumas ir parko patvarkymas kainuoja ne daugiau kaip tris milijonus litų. Kiti pinigai būtų skirti dviejų minėtų dvaro pastatų remonto ir restauracijos darbams.
Kita vertus, pagal minėtą įvairių pareigūnų komisijos koncepciją, dvejų metų senumo sprendimą, buvusio dvaro pastatai turėtų būti perduoti LGGRT centrui, kuris turėtų ten įkurti Lietuvos genocido muziejų. Tuo tarpu Kultūros ministerijos padalinio – Kultūros vertybių apsaugos departamento (KVAD) – pareigūnai, kuriems pritaria ir Miesto plėtros departamentas, visada buvo įsitikinę, jog tikslingiausia būtų tuos pastatus pirmiausia sutvarkyti, o tik paskui perduoti naujiems šeimininkams, nors jokių garantijų, kad naujiesiems pastatų šeimininkams vėl nereikės visko perdaryti pagal savo poreikius, nėra.
Atrodo, kad čia ir slypi visa Tuskulėnų projekto esmė. Dar statybų pradžioje specialistų skaičiavimai nesutapo – kai kuriais vertinimais, šių pastatų sutvarkymo įkainiai, be muziejaus ekspozicijos įrengimo, kainuotų iki 4 mln. litų. Tuo tarpu KVAD’o kuruojamas projektas jau dabar kainuoja beveik dvigubai brangiau.
Galima čia prisiminti, kad ir pats kolumbariumas sutvarkytas anaiptol ne pagal iš anksto patvirtintą projektą. Tad reikia konstatuoti, jog valstybės skirta maždaug 12 mln. litų suma šiuo metu yra statybų ir remonto išlaidų improvizacija – niekas šiandien tiksliai negali pasakyti, kiek kainuos galutinis pastatų bei aplinkos sutvarkymo variantas.
Kitaip tariant, rimtis į Tuskulėnų rimties parką dar neatėjo, o galutinė jos kaina – neaiški.