Bene labiausiai smalsūs turėtų būti tie žmonės, kurie betarpiškai susiję su jaunosios kartos mokymu, auklėjimu. Nes gi kaip tu perduosi vaikui susidomėjimą pasaulio pažinimu, uždegsi jį, jei ir pačiam nebelabai kas įdomu.
Juk vienas pagrindinių, pasaulį keičiančių dėsnių skamba taip: “Jeigu nori pakeisti pasaulį, visų pirma keiskis pats”. Tik nuo švietimo sistemos atsinaujinimo ir gali pradėti keistis dvasinis bei fizinis Lietuvos kūnas.
II
Pasaulinėje pedagogikoje yra gerai žinomas toks reiškinys, kaip pedagoginis eksperimentas, nes nieko nėra amžino ir viskas labai greitai keičiasi, kinta. Kiekvienoj šalyje ar tautoje turi egzistuoti koks nors pedagoginis avangardas, nes daugelis mokymo metodikų, kurios puikiai tiko prieš dvidešimtį metų, šiandien jau atrodo beviltiškai pasenusios.
Liūdnas pavyzdys - griežta, vos ne sukarinta sovietinė (opozicijų) pedagogika, kai mokytojas ir mokinys būdavo tarsi priešingose barikadų pusėse, kai dažnai kompleksuotas, nelaimingas mokytojas stengdavosi žūt būt palaužti, pažeminti nepaklusnų mokinį. Man ir pačiam, kažkuria prasme, teko būti tokios “pedagogikos” auka, kai iš gyvenimo palaužtų, isteriškų mokytojų nesugebėjau perimti kelių labai svarbių mokslų…
Arba vėlesnė - rutininė, abejingumo pedagogika, kai mokytojas turi per daug kitų asmeninių rūpesčių gyvenime, kad dar spėtų rūpintis mokiniais ar pats tobulintųsi. Ši pedagogikos rūšis, regis, Lietuvoje gana populiari ir šiandien…
III
Daug drąsesnių, novatoriškų mokyklų egzistuoja nūdienėje Rusijoje, Europoje. Lietuvoje jų lyg ir mažiau. Koks yra nūdienos mokytojas – ar tai pavargęs, mažą atlyginimą gaunantis nepasisekęs verslininkas, ar visgi kunigas, dvasininkas, žynys.
Kur jaunimo nudvasėjimo, sumaterialėjimo, netgi žiaurumo priežastys? Negi blogos pedagogikos priežastys vien tik mažuose piniguose? Ir kokį atlyginimą tada turi gauti žynys ar motina Teresė, kad gerai dirbtų savo darbą? (Be to, juk niekas neverčia šios profesijos imtis, yra ir pelningesnių užsiėmimų.)
Perfrazavus seną liaudišką patarlę “Obuolys nuo obels netoli rieda”, galima sakyti, kad kuo aukštesnė obelis, tuo jos obuoliai toliau nuriedės. Taigi – obelis (Mokytojas) ir pati turi stiebtis, augti, vystytis. Kitas dėsnis yra užrašytas Šventajame Rašte – “Negalima naujo vyno pilti į senus vynmaišius”.
Negalima naujų mokinių mokyti pasenusiomis metodikomis. Gal tik vienintelė metodika yra amžina ir nekintanti – tai Meilė. Ji visada veikia garantuotai:
Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi;
Meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta,
Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos,
Nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga,
Nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai.
Ji visa pakelia,visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria.
Meilė niekada nesibaigia.
iš apaštalo Pauliaus “Laiško Korintiečiams”
IV
Pastaruoju metu ėmė rastis nemažai informacijos apie naująsias, vadinamas humanistinės pedagogikos mokyklas, kurių rezultatai stulbinantys – pvz. akademiko Ščetinino vadovaujama mokykla Krasnodaro krašte, kur, anot liudininkų, sukuriama tokia gerumo, meilės, savitarpio supratimo ir nesipriešinimo atmosfera, kad mokiniai būdami 12-13 metų, jau ne tik gimnazijos programą pabaigia, bet ir kelis universiteto kursus.
Ir tai nėra kokie nors ypatingi vaikai! Vaiko sąmonė yra neribotų galimybių kompiuteris - jei tu jį moki atverti, pažadinti, neužblokuoti… O pagrindinė visų šių eksperimentinių mokymųsi sąlyga – gera, meilės sklidina atmosfera, kaip saldžiai tai beskambėtų…
Tad gal ir teisus yra Viktoras Agurkichas “Dvyračio žyniose” teigdamas, kad Lietuvoje “vaizdzialis nekoks”. Ir paskui jau realybėje pridurdamas, kad lietuviai išvis savo krašte patys susitvarkyti nesugeba. Gal iš tiesų gali įvykti toks netikėtas paradoksas – pvz., jei atėjęs į valdžią ponas Viktoras imtų propaguoti eksperimentinės, humanistinės pedagogikos idėjas, kurios taip populiarios jo gimtojoje Rusijoje.
Gal ir mes tąsyk užsiugdytumėme generaciją nebe“tupų” žurnalistų, jei ir mūsų mokyklose būtų skiepijami aukštesni dieviški pajutimai, harmonija, meilė… O mokytis ten tikrai yra iš ko. Pavyzdžiui, garsusis pedagogas Šalva Amonašvilis, kuris neseniai lietuvių kalba išleistoje nuostabioje knygoje į mokytojus kreipiasi šitaip:
“Brangūs bičiuliai, kolegos mokytojai! Na, kodėl mums nepragyventi savo pedagoginio gyvenimo kaip Dvasios didvyriams? Mūsų mokiniai laukia mūsų – Dvasios Didvyrių. Jie labiau myli Mokytojus – Dvasios didvyrius. Labiausiai su jais suartėja dvasiškai. Labiausiai prie jų veržiasi ir jais seka. Mokytojai – Dvasios didvyriai – vaikų likimo gelbėtojai mūsų sudėtingais laikais”. (Š.Amonašvilis “Kodėl mums negyventi kaip dvasios didvyriams”, p.103)
Ši knyga, beje, galėtų (turėtų?) tapti kiekvieno lietuvio pedagogo parankine knyga, jei obelis norėtų augti, o nesidžiaugtų prieš dešimtmetį užaugintų obuoliukų skonio prisiminimais…
V
Anykščių koplyčioje neseniai vyko puikus seminaras, kurio metu buvo kalbama apie naująsias pedagogines sistemas Rusijoje. Mokytojų seminare tebuvo vienas kitas. Kodėl? Kyla klausimas – o kuo tada gali mokytojas uždegti savo mokinius, jei pats yra pavargęs ir prigesęs…
Aišku – ne visur taip, kiekvienoje mokykloje yra ir labai gerų mokytojų, tačiau savo nacionalinio pedagoginio avangardo lyg ir neturime. O gal tik man - besižvalgančiam pro gelstančius Anykščių šilelio lapus - jo nesimato. Jei kartais Lietuvoje jo dar nėra (bet tuo aš nesu tvirtai įsitikinęs, nes nesu specialistas, o tik vartotojas – t.y. kelių moksleivių tėvas), tai galima pasiskolinti iš kaimynų – juk tame nėra jokios politikos, jokios konkurencijos.
Apibendrindamas Anykščių seminaro metu (ir po jo) išgirstas mintis, visa tai surašiau į dešimt tezių - tarsi kokį metodinį scenarijų fantastiniam dokumentiniam filmui apie Lietuvos ateities mokyklą:
1. Mokytojas yra Meilė. Žinios yra antra pagal būtinumą Mokytojo savybė.
2. Mokytojas yra pagarba Mokiniui, kaip Dievo kūriniui. Mokymo aktas yra sakralus reiškinys tarp dviejų lygiaverčių partnerių. Gal netgi Mokytojas yra žemėliau - jis yra laiptelis Mokiniui. Juk ir Kristus savo mokiniams plovė kojas. (Rekomendacinis pasiūlymas – brangūs mokytojai, nuplaukite prieš šv.Velykas savo mokiniams kojas.)
3. Mokytojas (sąrašą, beje, galima plėsti – politikas, kunigas, menininkas ir t.t.) kuria Meilės erdvę, kurioje nėra skausmo, baimės, dominavimo, paniekos, pagiežos, nusivylimo, prievartos. Žinios tuo būdu tampa viena iš džiaugsmingo savęs ir Dievo pažinimo formų.
4. Mokytojas prieš rugsėjo 1-ąją neakivaizdžiai susipažįsta su naujais mokiniais – iš nuotraukų, per tėvus ir pan. Tai daroma tuo tikslu, kad pirmąją mokyklos dieną jis galėtų pagarbiai pasitikti savo išsvajotus mokinius prie klasės durų ir, kreipdamasis vardu, kiekvienam jų paspausti ranką.
5. Mokytojas, kuris pamokos metu nesišypso, yra atleidžiamas iš darbo, nes sukuria nepatrauklaus, neširdingo mokymosi atmosferą.
6. Mokytojai ir mokiniai yra vertinami arba nevertinami vienodai – jei mokytojas mokiniams išveda trimestro pažymį, tai ir mokiniai analogiškai trimestro gale išveda pažymius mokytojams. Gali būti netgi dveji pažymiai – dalyko dėstymo ir elgesio. Tai akstinas mokytojas stengtis tobulėti. (Arba lygiai taip pat galima būtų nevertinti vieniems kitų, o siekti, kad žinios (balai) savaime būtų aukščiausios kokybės. Nes - negi gero Mokytojo Mokiniai gali mokytis ne dešimtukais?)
7. Be to, kaip papildomas akstinas mokytojams stengtis - galėtų būti ir finansinė išraiška – pvz., priedas prie atlyginimo mokinių mylimiems ir mėgstamiems mokytojams.
8. Mokytojas, kuris pasako vaikui “tu nemoki”, yra pats dėl to kaltas ir jam būtų geriau pasiieškoti kito darbo.
9. Mokytojas formuluoja klausimus, užduotis, o ne liepia išmokti kažkieno kito jau išspręstus atsakymus.
10. Mokytojas skatina mąstymą, paremtą amžinybės dėsnių suvokimu, visatos grožio pajautimu. Nesvarbu kokį dalyką jis dėstytų – chemiją, literatūrą ar anglų kalbą.