Iš tų praėjusių laikų perspektyvos žiūrint į dabartį, peršasi išvada, kad tautinė Lietuvos valdovų sąmonė ne progresuoja, o regresuoja. Šiandieninis Algirdas vardan tos Lietuvos jau nebenori krašto valdymo pasidalinti po lygiai su kitais lietuvių kunigaikščiais, bet nori valdyti vienas pats su savo svita, nes, matyt, jaučiasi gerokai valdoviškesnis už kitus, truputį menkesnius Lietuvos kunigaikščius. Tad kunigaikščio Andriaus Kubiliaus siūlymas valdyti Lietuvą po lygiai didelio entuziazmo kunigaikščiui Algirdui nesukėlė ir, kur buvęs, kur nebuvęs, jis perbėgo pas rusus.
Senojoje Lietuvos istorijoje irgi kartais taip būdavo, kai, tarkim, Vytautas Didysis perbėgdavo pas kryžiuočius, pažadėdamas jiems tai, ko paskui dažniausiai netesėdavo... Tad reikia tikėtis, kad ir šiuolaikinis Algirdas anų didžiųjų Lietuvos kunigaikščių pamokas yra gerai išmokęs ir po šia gudrybe jungtis su rusu kniazium slypi suktas taktinis manevras - noras parodyti tautai tikrąjį svetimšalio “gelbėtojo” veidą, o paskui, atsiradus palankiai progai, vėl sugrįžti prie tikrųjų strateginių Lietuvos valstybės siekių.
Kodėl Algirdas elgiasi būtent šitaip, kodėl nesijungia su moderniais lietuvių kunigaikščiais A.Zuoku ir A.Kubilium?.. Matyt, dėl to, kad situacija Lietuvoje yra labai komplikuota, dabartinė rinkėjų sąmonės situacija parodė, kad hipnotinės Archangelsko kniaziaus galios savo šamanišką darbą atliko puikiai ir dalis paprastų Lietuvos rinkėjų yra vis dar gerokai apsalę nuo kėdainiškų ledų bei agurkų… O iliuzijoms išsisklaidyti reikia laiko. (pvz. kaip gerai, kad iliuzionistas R.Paksas realizavosi valdžioje ir žmonės pamatė, kad jo strateginiai tikslai buvo gana žemiški – atsiskaitymai su J. Borisovu, kerštas oponentams bei “Žemaitijos kelių” akcijos…)
Žvelgiant tokiu kampu, pasidaro aišku, kad daug didesnis pavojus būtų, jei kniazius-iliuzionistas su savo nerealizuotais pažadais liktų opozicijoje ir toliau naiviems lietuvaičiams pūstų miglas. Tada tūlo lietuvio pasaulėjautoje dar ketverius metus išliktų pasakiškos kniaziaus godos apie tai, kaip būtų gerai, jei šventą Lietuvos žemę valdytų išmintingasis, dosnusis svetimšalis bei keli jo statytiniai vietinės reikšmės boseliai…
Tad, netgi žiūrint istoriškai, šiuolaikinio Lietuvos kunigaikščio Algirdo koalicija su Archangelsko kniazium nėra visiškai naujas dalykas. Nūdienis Algirdas irgi yra gudrus bei pragmatiškas valdovas. Karalius Gediminas, tarkim, dar ir kokią dukrą (ar anūkę, šiuo atveju) būtų už rusų kniaziaus išleidęs…
Tačiau žvelgiant į brolystę krikščioniškai, reikėtų ne tik kunigaikščiams A. Kubiliui su A. Brazausku jaustis broliais Viešpatyje, bet ir Arkangelsko kniaziui kėdę prie Viešpaties stalo atnešti. Nes Aukščiausiasis, kurdamas pastarąjį, irgi, matyt, kažkokią misiją yra jam numatęs. Juk viskas – ir nelaimės, ir laimės, ir tamsūs reiškiniai, ir šviesūs - veda į priekį. Paradoksalu, bet Sausio 13-osios naktis – ar tik nebus tai šviesiausias puslapis naujojoje Lietuvos istorijoje…
O kaip būtų nuobodu, jei būtu vien šviesa, vien dora ir tiesa, vien diena, be sapnų, be tamsos ir iliuzijų? Kada gi mes pamiegotumėm, pasvajotumėm ir pasapnuotumėm? Tad iliuzijų kniazius savotiškai yra labai geras bei psichologiškai naudingas komponentas sudirgusio lietuvio mentalitetui vystyti…
P.S.
Parašęs šiuos samprotavimus, nusiunčiau juos į Londoną “degustacijai” savo prieteliui istorikui mėgėjui Aivarui (www.lietuvos.net), su kuriuo kartais pasiginčijam istorinėmis temomis bei vieną kitą istorinį scenarijų kartu parašinėjam. Jis atsakė štai ką:
Istorines paralelės su Vytautu-Jogaila, Kęstučiu-Algirdu gal ir tinka. Vis dėlto, paskutiniai įvykiai labiau siejasi su karaliaus Mindaugo naudota taktika, kuris savo brolėnus ir kitus giminaičius siųsdavo į kaimynines šalis, kad jie ten galą gautų arba įsigytų domenus, o gal net ir visą kraštą užvaldytų (sėkmės atveju šalys būdavo susiejamos mokesčių/verslo srityse). Ir avis sveika, ir vilkas sotus. Nūdien šią taktiką naudoja Maskoliai, tiksliau jų „kniazius“ „rūstusis Putinas“.
Panašių į Lietuvos įvykių/krizių banga post Maskoviškos okupacijos valstybėse (Gruzija, Bulgarija, Latvija, Estija ir t.t.) perša mintį - tokių "brolėnų" prisiuntinėta ir Lietuvon. Paskutinė "bug free" arba atnaujinta Borisovo versija (a la „Matrix Reloaded“) – „kunigaikštis“ iš Archangelsko, sėkmingai įsigijęs domeną Kėdainiuose ir pergalingai žengiantis link „aukso puodo“ - biudžeto. Čia prasideda nebe kunigaikščių asmeniniai santykiai, o kunigaikštystės užėmimas ...
Trumpai apie kitus įvykių dalyvius:
Feodalinio mąstymo personažas AMB labiausiai panašus į Gedimino sūnų Jaunutį, kuris nepavykusių intrigų dėka, amželį baigė Lietuvos-Rusios pakraštyje, Zaslavlyje. Įsidėmėtinas miestelis - vos 27 km. nuo Mainiškių/Minsko, dar vieno „kniaziaus“ buveinės.
V. Uspaskichas - galimas Daumantas - išdavęs Mindaugą (šiuo atveju Putiną), tačiau kol kas jis viso labo lojalus „Archangelsko kniazus“ su domenu Kėdainiuose, turintis net ir savotišką "Lizdeiką" - tėvą Stanislovą. Keistas sutapimas, nuverstasis karalius Rolandas turėjo „vaidilutę L.“.
A. Kubilius - tai Mindaugo sūnus Vaišvilkas - tik vietoje stačiatikybės atstovaujantis ES interesus.
Manau, Lietuvoje kaip visada (nuo karaliaus Mindaugo laikų), grumiasi dvi idėjos:
1) ar Lietuva toliau (artimiausius 10 metų) išliks feodalinė-klaninė valstybė su pavaldumu „Didžiajam Kniaziui/Kunigaikščiui“ iš Maskolijos ar kitos šalies (jokio skirtumo), skiriančiu "feodalams" lėšų ir investicijų (oligarchinis modelis);
2) ar Lietuva tampa pilietine valstybe, vakarietiškos (Graikiškos-Romėniškos) civilizacijos tęsinių (demokratinis modelis).
Apibendrinant, šekspyriškas klausimas: įvykiai Lietuvoje viso labo pozicinio karo tarp Maskovijos ir ES/JAV išdava? Gal net pats klausimas klaidingas? Gal tai tik vietinių kunigaikščių pasistumdymai ir perėjimas iš sovietinio feodalizmo į ankstyvąjį kapitalizmą? Nors visa širdimi norėtųsi, kad tai būtų perėjimas į Tikrąją Demokratiją, be „kniazių/kunigaikščių“ - vien su išmintingu piliečiu kuriančiu unikalią, laisvą, nepakartojamą kasdienybės Lietuvą ...