Dar tada tikrai nuoširdžiai galvojo, jog jau yra įgijęs pakankamai žinių pradėti karjerą užsienyje. Tačiau realybė pasirodė esanti visai kitokia. Teko pamiršti lietuvišką dainavimo mokyklą ir pradėti viską nuo pat pradžių.
Tuo metu, kai DELFI.lt kalbėjosi su atlikėju, šis visa galva buvo paniręs į pirmosios savo kompaktinės plokštelės leidybą bei filmavimąsi kine. Tačiau apie tai, kiek vėliau…
Ant kamuolio viršaus išsilaiko tik profesionalai
Taip sugretindamas save su kita sudėtinga profesija sako atlikėjas Antanas Zakarauskas, galintis didžiuotis sėkminga profesine karjera. Tačiau kelias iki jos nebuvo lengvas, bet grįstas laimingais atsitiktinumais.
Atlikėjas atvirauj: „Nesu vienintelis, laimę radęs svetur, bet esu vienintelis profesionaliai dainuojantis lietuvis tenoras Australijoje. Visai skirtingais tikslais nuvykau į šią šalį – siekiau patobulinti anglų kalbos žinias, tačiau netikėtai man buvo suteikta galimybė sudalyvauti perklausoje Australijos pagrindinėje operoje, po kurios gavau stipendiją tolimesnėms studijoms Sidnėjaus universiteto operos mokykloje. Taip Sidnėjuje ir likau“.
„Labai džiaugiuosi, jog turiu galimybę dirbti ir kartu tobulėti su pasaulinį pripažinimą turinčiais operos grandais, kas padeda man pačiam kelti savo profesinę kartelę vis aukščiau. Tiesa pasakius, laikui bėgant suvokiau, kad operos mokyklos nepakanka. Todėl ėmiausi rimtų dainavimo pedagogų paieškų. Kelis metus mokiausi pas armėnų kilmės sopraną Araxą Mansourianą. Vėliau studijas tęsiau pas ne tik Australijoje, bet ir tarptautiniame muzikos pasaulyje gerai žinomą tenorą Glenną Winslade‘ą, su kuriuo bendradarbiauju iki šiol. Tiesa, nekalbu apie sunkumus, kurie buvo, bei tai, jog užtruko laiko išmokti kalbą, suprasti vietinę kultūrą, papročius ar gyvenimo būdą, tačiau dabar tai jau praeitis,“ – tikina A. Zakarauskas.
Kas daugumai yra „puiku“, man – tik „gerai“
Po tokios frazės atrodytų, jos tenoro Antano Zakarausko gyvenimas yra gyva tobulumo arija. Kad netgi ir būdamas geras atlikėjas, nenurimsta siekdamas vis aukštesnių tikslų ir kartais neįgyvendinamų siekių. Tik tai ir stumia asmenybę tobulėti. Visi nusileidimai, visada virsta dideliais pakilimais.
„Jeigu pasakočiau nuo pradžių pradžios, tai geriau jau pradėčiau rašyti knygą, kurioje tilptų daug džiaugsmo, sėkmės ir nusivylimo momentų (šypsosi). Kritika, skirtingai, nei kitus, mane įkvėpia, taip ištraukdama į paviršių mano žemaitišką charakterį. Bet kita vertus, nė vienas iš mūsų nėra tobulas. Tačiau jeigu per savo gyvenimą bandysime priartėti prie savo idealo kiek galime arčiau, tai kažkam suteiksime galimybę mumyse matyti savo idealą. Vaikystėje man žmonės sakydavo, jog esu išskirtinis diskantas (aukščiausiais berniuko balsas – DELFI) su labai plačiu diapazonu, bet terminas man tuo metu nieko nereiškė. Vidumi jaučiau, kad turiu geresnį balsą nei kiti vaikai. Balso mutacijos laikotarpiu įgijau choro dirigento specialybę Klaipėdos Stasio Šimkaus koncervatorijoje. Tai buvo puiki pradžia muziko asmenybei formuoti. Vėliau tęsiau studijas Popiežiškajame Šventosios muzikos institute Italijoje, kurias iš dalies padėjo remti Lietuvių fondas Amerikoje. Stipendija nepasinaudojau, jau po metų grįžau į Lietuvą tęsti studijų Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje profesorių Virgilijaus Noreikos ir Arūno Malikėno klasėse“, - savo istorija nuosekliai dalinasi tenoras.
Nuo vaikystės viliojo muzika, menas, teatras
Nuoširdus ir paprastas, jokio susireikšminimo ar pasipūtino – toks yra Antanas Zakarauskas. Atrodytų net per kuklus, nenorintis pasigirti bei atskleisti ateities planų, nes tvirtai yra įsitikinės, jog „žmonės planuoja, o Dievas juokiasi“.
„Tačiau jeigu rimtai, tai nesu linkęs išduoti savo planų, kol jų dar neįgyvendinau“, – sako jis. Susimąsto ir nuklydęs į vaikystę pasakoja, jog niekada nesidomėjo vaikiškais dalykais, o „nuo vaikystės viliojo rimta muzika, menas, teatras“.
„Buvau pagyvenęs žmogus, vaiko kūne (juokiasi). Man tai buvo toks natūralus dalykas, kaip kitam natūralu žaisti krepšinį. Turėčiau labiausiai būti dėkingas tiems žmonėms, kurie tai pastebėjo ir rado manyje tą gyslelę. Pats žmogus retai suvokia ir juo labiau vertina tai, ką turi. Nors buvo gyvenime momentų, kurie vertė susimąstyti, ar verta eiti tuo sunkiu menininko keliu. Tokiais momentais atrodo, sustosiu ir nuleisiu rankas. Bet jau kitą dieną uždainavus, viskas nuslūgsta, vėl norisi eiti pirmyn, kurti. Mano gyvenimas – muzika. Nors buvo laikas, kai sunki finansinė padėtis privertė padirbėti ir modeliu bei aktoriumi. Štai ir šiuo metu gavau mažyti epizodinį vaidmenuka F.Scotto Fitzgeraldo novelės „Great Gatsby“ ekranizacijoje, kurios režisierius Bazas Luhrmannas. Šiame filme filmuojasi didžiausios šių laikų kino pasaulio žvaigždės. Visa tai vėl nauja patirtis, tačiau visada degiau aistra dainuoti ir ši aistra nugalėjo. Mano balsas išreiškia visas mano emocijas, kurias sunkiai galiu nuslėpti. Esu pilnas įvairių jausmų, bet niekada nesigailiu to, kas jau padaryta, nes kiekvienas daugiau ar mažiau pavykęs dalykas yra savotiškos pamokos, kurios gautos veltui, tik džiaugina“, – sako A. Zakarauskas.
Pirmą kartą uždainavo būdamas 1 metų, krikštynų metu
Solistas prisimena mamos Bronislavos Zakarauskienės pasakojimą, jog jis vos 1 metų būdamas, krikštynų metų ne verkė, kaip daugelis vaikų, o uždainavo, ir anot mamos, niekada neturėjo noro lakstyti gatvėmis ar gainioti kamuolį, jis visada norėjo daryti kažką meniško.
„Pamenu, jog begales kartų lankiau tuos pačius Klaipėdos muzikinio teatro pastatymus. Ir vos dvylikos ar trylikos vaidinau tame pačiame teatre, nes mama buvo radusi skelbimą laikraštyje, jog vykdoma gabių vaikų atranka į teatre statomą spektaklį vaikams. Sureagavau su didžiuliu entuziazmu ir man pasisekė. Po dienos gavau pasiūlymą dalyvauti muzikiniame pastatyme vaikams „Mažasis kaminkrėtys“, - prisimena A. Zakarauskas.
Pirmasis tenoro CD vargu ar sutalpins visą menininko repertuarą
Amžinu studentu save vadinantis tenoras Antanas Zakarauskas neslepia, jog nustojęs studijuoti, nustos tobulėti, o tada nustos dainuoti, bei galiausiai nustos gyventi. Gal ir dramatiška? Bet ar ne smagu nors kiek įnešti operinės dramos ir į savo paties gyvenimo filosofiją?
Koncertinės veiklos tenorui netrūksta. „Dar būnant trečiame kurse Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje, Lietuvos muzikų rėmimo fondas surengė mano koncertą, o tai vėliau paskatino surengti rečitalius kituose Lietuvos miestuose, Italijoje, Australijoje. Šiuo metu intensyviai dirbu su nauju koncertiniu repertuaru bei keliais naujais vaidmenimis, ruošiuosi rimtom perklausom keliuose Amerikos ir Europos operos teatruose. Lieku ištikimas Donizetti, Verdi, Puccini, Gounod, Čaikovskio ir kitų kompozitorių muzikai. Esu paruošęs Lenskio vaidmenį P. Čaikovskio operoje „Eugenijus Oneginas“ ir Alfredą, Verdi „Traviatoje“. Taip pat daug kūrybinių jėgų atiduodu darbui prie savo pirmojo CD, į kurį tikrai bus sunku sutalpinti viską, ką žinau ir esu parengęs per savo, kaip solisto, karjerą“, – pasakoja tenoras.
Gyvenimas užsienyje išmokė nesiskųsti problemomis
Solistas Antanas Zakarauskas neslepia nostalgijos ir ilgesio Lietuvai, apsnigtoms pajūrio kopoms, apšerkšnijusiems medžiams, mėnulio šviesoje blizgančiam sniegui, rytais kieme triukšmaujančioms zylėms, visam tam vaikystės paveikslui, kurio pasigenda Australijoje, kur viskas visai kitaip – be keturių metų laikų, be sniego.
Tačiau, anot vyro, gyvenimas užsienyje jo visai nepakeitė. „Tik išmokė dažniau pakelti akis į dangų, labiau vertinti tai, ką žinau ir turiu, bei šypsotis. Išmokau nesiskųsti problemomis, o jas spręsti. Labiau branginti kitų žmonių ir savo laiką, suktis greitesniu tempu, neišmėtyti energijos pakeliui į tikslą. Galimybių studijuoti ir išgarsėti, kurias gavau Sidnėjuje, nežinau ar būčiau gavęs Lietuvoje, nepriklausomai, tuo to, jog ten turėjau labai gerus mokytojus. Lietuva per maža visiems, turintiems talentą, rasti savo vietą, todėl neturi būti smerktina, jog daugelis galimybių ieško svetur. Mielai atvykčiau į Lietuvą ir pamaloninčiau lietuvišką publiką, jeigu tik atsirastų tam kokia rimtesnė proga“, – baigiant pokalbį sakė Sidnėjuje gyvenantis lietuvis tenoras Antanas Zakarauskas.