Dažnai patenkame į situacijas, kai nežinome, kaip valdyti finansus. Jei pinigų trūksta, dejuojame, kaip sunku. Jei jų turime, nesuprantame, kur jie taip greitai dingsta. Neretai didelė pinigų suma taip susuka žmogui galvą, kad jo gyvenimas baigiasi tragiškai. Turbūt ne kartą girdėjote liūdnas loterijoje laimėjusių žmonių istorijas. Todėl labai svarbu ne tik mokytis finansinės atsakomybės, bet ir mokyti jos savo mažuosius. Ekspertai teigia, kad kuo anksčiau išmokysime savo vaikus planuoti ir taupyti, tuo lengviau bus jiems ateityje.
Šeima – geriausia mokykla
Vaikai mokosi imituodami, todėl labai svarbu, kaip elgiasi tėvai. Būtent jie turi išmokyti vaiką svarbiausių dalykų, taip pat ir suvokti pinigų reikšmę bei vertę, pamokyti, kaip su jais elgtis. Svarbu vaiką išmokyti atskirti norus nuo poreikių, planuoti ir neišleisti daugiau nei gali. Juk ir patys jaučiame, kad susilaukę vaikų tampame atsakingesni, kruopščiau planuojame, vengiame spontaniškų sprendimų. Tad šeimoje mokomės visi.
„Daugiau ar mažiau visi mokame elgtis su pinigais. Žinoma, pridarome ir brangiai kainuojančių klaidų. Vaikai mato, kaip elgiasi tėvai, ir vėliau patys elgiasi panašiai“, – pasakojo SEB banko šeimos finansų ekspertė Julita Varanauskienė.
Viena iš didžiausių tėvų daromų klaidų – manymas, kad su vaikais apie pinigus kalbėtis neverta, nes jie nieko nesupranta. Tačiau ekspertai tvirtina, kad kalbėtis būtina. Ne tik sutuoktiniams tarpusavyje, bet ir su vaiku. „Šeimos pokalbiuose turi dalyvauti ir vaikai. O juk atsitinka taip, kad tėvai pasikalba ir nusprendžia, o vaikams savo sprendimą praneša kaip faktą. Taip būna visose gyvenimo srityse. Šeima yra organizacija. Reikia kalbėtis ir nebijoti, kad vaikas tam per mažas. Atvirumas visada padeda“, – kalbėjo „Lietuvos Junior Achievement“ valdybos narė Rasa Bagdonienė.
Kalbėtis niekada ne per anksti
„Šeimų universiteto“ valdybos pirmininkas Paulius Gebrauskas taip pat įsitikinęs, kad šeimoje svarbiausia yra komunikacija. Ir ypač kai vaikai dar visai maži, iki trejų metų amžiaus. „Pirmuosius trejus vaiko gyvenimo metus vadiname aukso amžiumi, nes būtent šiuo laikotarpiu jis yra pats imliausias. Laikas nuo ketverių iki šešerių metų – sidabro amžius, kai vaikai ima mąstyti, daryti išvadas. Visą kitą laiką vadiname akmens amžiumi, kai žmogus nuolat save ugdo, tobulėja“, – pabrėžė P.Gebrauskas. Anot jo, mažyliams apie pinigus reikia pasakoti kituose kontekstuose, neišskiriant šios vienos srities.
„Su vaikais kalbėti niekada nebūna per anksti. Tinkamiausio laiko nėra. Į vaiko užduodamus klausimus reikia atsakyti iš karto, neatidėliojant“, – įsitikinusi ir edukologė, ikimokyklinio ugdymo įstaigos „Vaikystės sodas“ vadovė dr. Austėja Landsbergienė.
Ji mano, kad trejų metų sulaukęs vaikas ima elgtis ir viską matyti kitaip: „Iki šio laiko dedami pagrindai, o po to prasideda praktika.“
Tai, kaip ateityje vaikai elgsis su pinigais, lemia ir laikotarpis, kuriuo jie gyvena. „Nustatyta, kad finansinį sunkmetį šeimoje patyrę mažyliai ateityje mažiau rizikuoja ir yra atsargesni. Kita vertus, ekonomikos variklis yra tie, kurie nebijo rizikuoti“, – tvirtino J.Varanauskienė.
Kartais patys elgiamės kaip vaikai
Finansų ekspertė pastebėjo keistą reiškinį: net ir krizės metu tėvai netaupo pinigų, skirtų vaikų poreikiams tenkinti. Tačiau tai normalu. Žmogus negali visada ir visur elgtis racionaliai. Todėl ir iš vaikų nereikėtų to reikalauti. „Juk net ir būdami 35-erių ar vyresni kartais užsimanome nusipirkti kažką visai kvailo. Mokomės visą gyvenimą. Todėl ir vaikui reikėtų duoti tiek pinigų, kiek bus negaila, jei šis juos išmes. Vaikai patys turi įgusti. Juk ateityje jie turės priimti sprendimus, mes galėsime tik patarti“, – kalbėjo dr. A.Landsbergienė.
Svarbu vaikus ne tik išmokyti protingai leisti pinigus, bet ir lavinti jų fantaziją. „Tai padaryti daug sudėtingiau. Savaime pinigai nėra nei blogis, nei gėris. Jie tėra mainų priemonė. Vaikas turi žinoti, kam leidžia pinigus, o tėvai – kodėl moko“, – samprotavo R.Bagdonienė.
Šiandien neabejojama, kad geriausiai finansinės atsakomybės vaikus išmoko jiems duodami kišenpinigiai. „Šeimų universiteto“ valdybos pirmininkas P.Gebrauskas tiki, kad ypač veiksminga aptarti, kaip ir kam buvo išleisti vaiko kišenpinigiai. „Su vaiku reikia kalbėtis rimtai, kaip su lygiu. Pavyzdžiui, jei vaikui savaitei duodame tam tikrą pinigų sumą, savaitės pabaigoje labai naudinga kartu paanalizuoti, kokius pirkinius jis pirko, jo motyvaciją ir pan. Taip vaikai išmoksta prisidėti prie bendros šeimos gerovės“, – įsitikinęs jis.
Netapatinti su uždarbiu
Manoma, kad kišenpinigių gali gauti net ir labai maži, pinigų vertės dar nesuprantantys vaikai. Kišenpinigiai moko taupyti, priimti sprendimus, planuoti, dalytis. Jie moko ir atsakomybės, ir netgi duoti – paaukoti elgetai ar nupirkti saldainį broliui. Tačiau A.Landsbergienė tvirtina, kad tėvai klysta kišenpinigius tapatindami su uždarbiu. Kišenpinigiai nėra užmokestis už atliktas pareigas. Tie tėvai, kurie moka vaikams už gerą elgesį, anksčiau ar vėliau patiria jų šantažą. Vaikas, kaip ir kiekvienas šeimos narys, privalo turėti pareigų, už kurias jam nemokama.
Net darželinukas jau gali atlikti namų ruošos darbus pagal savo amžių. Kišenpinigiai vaikui duodami tam, kad jis galėtų mokytis savarankiškai – nepaisydamas tėvų pratintųsi priimti sprendimus ir įgyvendinti savo norus.
Tik turėdamas pinigų vaikas išmoksta juos vertinti ir suvokia jų reikšmę. Finansų ekspertai atliko eksperimentą: keturmečiams vaikams davė kišenpinigių ir stebėjo, kaip jie elgsis. Tokio amžiaus vaikai mėgsta konkrečius daiktus, todėl, gavę pinigų, kuo greičiau nori juos išleisti ir įsigyti kokį nors daiktą. Tik vėliau jie ima suvokti pinigų vertę ir tai, kiek jiems reikia pinigų. Taigi kuo anksčiau mažamečius supažindinsime su pinigais, kaip neatsiejama mūsų gyvenimo dalimi, tuo lengviau jiems bus gyventi.