Jeigu teisė, tai tada žmogus gali laisvai rinktis: eiti balsuoti ar neiti. Teisininkas pasakytų, kad žmogus valstybei turi tam tikrų įsipareigojimų ir pareigų, bet už tai jis turi tam tikrų teisių ir laisvių (pareiga mokėti mokesčius, laikytis įstatymų, laisvė rinkti savo atstovą į valdžią ar nemokamą mokslą). Bet su tuo požiūriu daug kas nesutinka ir teigia, kad ėjimas balsuoti yra kiekvieno žmogaus pareiga. Bet ką reikia padaryti, kad žmogus suvoktų, kad tai yra pareiga, o ne teisė?
Valdžios imasi įvairių būdų. Pavyzdžiui, pilietiškumą ugdo nuo pat mažens. Tai rodo daugumos pasaulio valstybių patirtis. Per švietimą, kultūrą ar sportą žmogui nuo pat mažų dienų reikia diegti pasididžiavimą savo valstybe, pagarbą tradicijoms ir puoselėjamoms vertybėms, norą prisidėti prie jos gerovės ir t. t.
Tačiau yra valstybių, kurios apie tai galvoja kiek kitaip. Jos mano, kad minėto būdo neužtenka, todėl reikia taikyti dar ir šiek tiek prievartos. Prievartinis metodas čia yra suprantamas kaip įstatymo, kuris balsavimą daro privalomą, priėmimą. Paprastai manoma, kad tokias priemones taiko tik nedemokratinės valstybės, norėdamos pasiekti aukštų rinkėjų aktyvumo rezultatų. Dalis tiesos yra, pirmoji privalomą gyventojų balsavimą padarė Belgija 1892 m., Argentina – 1914 m., o Australija – 1924 m.
Tokią balsavimo sistemą (su tam tikromis modifikacijomis ir išlygomis) šiuo metu taiko 27 valstybės, tarp kurių yra tokios šalys kaip Italija, Liuksemburgas, Graikija, Fidžis, Peru ir kt. Kai kurios valstybės iš tiesų negali pasigirti savo indėliu į demokratijos plėtrą pasaulyje, tačiau kai kurios valstybės yra pateikiamos kaip pavyzdinės, plėtojančios demokratiją. Tad kaip jos pateisina šį iš pirmo žvilgsnio su demokratijos principais prasilenkiantį metodą?
Šios idėjos šalininkai teigia, kad demokratiniu būdu išrinkta vyriausybė turės daugiau legitimumo, jeigu rinkimuose dalyvaus kiek įmanoma daugiau piliečių. Taip pat jie teigia, kad dalyvavimas rinkimuose (savo noru ar ne) turi ir auklėjamąjį poveikį. Politinės partijos, įvedus privalomąjį balsavimą, iš to gali turėti konkrečios finansinės naudos, nes tokiu atveju nereikėtų leisti pinigų akcijoms, kurių metu rinkėjai būtų raginami iš viso dalyvauti rinkimuose. Galiausiai paskutinis jų argumentas yra toks: jeigu demokratija yra tautos valdžia, tai kiekvieno piliečio pareiga yra išsirinkti savo atstovą.
Kaip dar vieną neigiamą privalomo balsavimo padarinių ekspertai mini aukštą “pasirinktinio balsavimo” lygį. Rinkėjai, dalyvaujantys rinkimuose prieš savo valią, per daug nesidomi kandidatų sąrašais, todėl jie dažniausiai daug negalvodami tiesiog pažymi sąrašo priekyje esančius kandidatus. Rinkėjui visiškai tas pats, už ką jis balsuoja, nes jis tai daro verčiamas įstatymo.
Kad žmogus dalyvautų rinkimuose, kitų šalių vyriausybės yra sugalvojusios ir įvairių bausmių sistemą. Vienose šalyse bausmės ar grasinimai jas pritaikyti yra daugiau simbolinio pobūdžio, kitose juos taikomos gana griežtai. Iš viso yra skiriami penki bausmių tipai.
Pirmasis bausmių tipas – pasiaiškinimas. Žmogus, nedalyvavęs rinkimuose, turi pateikti įtikinamą pasiaiškinimą, kodėl neatliko savo pilietinės pareigos.
Antrasis tipas – piniginė bauda. Jos dydis valstybėse skiriasi: Šveicarijoje – 3 Šveicarijos frankai, Australijoje – 300 Australijos dolerių ir t. t.
Trečiasis – galimas įkalinimas. Rinkimuose nedalyvavęs asmuo gali būti kuriam laikui pasodinamas į kalėjimą. Tačiau niekur nėra užfiksuota atvejų, kad ši sankcija būtų pritaikyta. Pavyzdžiui, Australijoje, jeigu pilietis kelis kartus nesumoka baudos už tai, kad nebalsavo, jis gali būti pasodintas į kalėjimą, bet tai yra bausmė už administracinių taisyklių nesilaikymą, o ne už tai, kad nebalsavo.
Ketvirtas – pilietinių teisių suvaržymas arba balsavimo teisės atėmimas. Pavyzdžiui, Belgijoje, jeigu žmogus per 15 metų keturis kartus nedalyvavo rinkimuose, jam gali būti atimta balsavimo teisė. Peru žmonės ilgą laiką su savimi turi nešiotis pažymėtą rinkėjo pažymėjimą, nes be jo jie negalėtų gauti tam tikrų valstybės teikiamų paslaugų. Bolivijoje rinkimuose dalyvavęs asmuo gauna tai įrodantį dokumentą. Be šio dokumento asmuo tris mėnesius po rinkimų negali gauti atlyginimo iš banko.
Galiausiai penktas bausmių tipas – kitokios sankcijos. Pavyzdžiui, Belgijoje rinkimuose nedalyvavę asmenys sunkiau gali įsidarbinti valstybiniame sektoriuje. Graikijoje tokiems asmenims yra sunkiau gauti naują vairuotojo pažymėjimą.
Apskritai sankcijų pobūdis skirtingose valstybėse labai varijuoja. Taip pat reikėtų pasakyti, kad nors visos šios sankcijos yra nurodomos atitinkamuose įstatymuose, daugelyje valstybių jos nėra taikomos praktikoje. Taip pat yra būdų ir galimybių, kaip galima išvengti šių sankcijų. Tačiau tokios valstybės kaip Australija, Belgija, Liuksemburgas, Singapūras gana griežtai taiko įstatymuose numatytas bausmes. Vis dėlto net jeigu sankcijos nėra taikomos ir jos yra daugiau simbolinio pobūdžio, principinė – filosofinė – diskusija išlieka: kaip privalomas balsavimas gali būti suderintas su demokratijos principais.