100 litų – ne pinigai
Kone kiekvienoje uostamiesčio autobusų stotelėje mėnesį į praeivius iš plakatų liūdnai ir graudžiai žvelgė mergaitė: „Aš turiu tik svajonę – tu turi galimybes įgyvendinti svajonę“.
30-metė klaipėdietė Jurga N. (pavardė redakcijai žinoma) – valstybinės įstaigos darbuotoja – sumanė paaukoti 100 litų ir kalėdinėmis dovanėlėmis pradžiuginti du nepasiturinčių šeimų vaikus.
Sužinojo, kad tai galima padaryti internetu. Atvėrusi socialinės akcijos tinklalapį moteris buvo šokiruota. Jos dovanų už tokią sumą nė vienas vargstančios šeimos vaikas nepageidauja.
„Maniau, vaikų neturiu, pradžiuginsiu nors svetimus. Atsidariau tinklalapį ir apstulbau. Vienintelis Mantukas iš Raseinių norėjo kažkokio paprastesnio daikto už 50 litų“, – pasakojo klaipėdietė.
Gal pigesnės svajonės jau išpildytos?
„Pažiūrėjau, visi vyresni vaikai nori grotuvų arba mobiliųjų telefonų. Galbūt yra didžiulis socialinis spaudimas mokyklose: kiti turi, aš neturiu? Bet kodėl mes visi turime tą spaudimą palaikyti? Ėmiau net įtarinėti, kad gal čia toli gražu nėra nepasiturinčių šeimų vaikai, nes norai tikrai nėra kuklūs“, – įspūdžiais dalijosi Jurga N.
Kreivų veidrodžių akcija?
Interneto svetainėje www.vaikusvajones.lt akcijos organizatoriai gražbyliauja:
„Šiame tinklapyje renkame vaikų norus ir svajones, publikuojame jas ir sudarome sąlygas geriems žmonėms jas įgyvendinti. “Vaikų svajonių„ projekto pagrindinis tikslas – pasiekti, kad kuo daugiau vaikų, gyvenančių sudėtingomis socialinėmis sąlygomis, gautų kalėdines dovanas, apie kurias svajoja.“
Toliau nurodoma, kad projektas – savarankiška iniciatyva, paaiškinama, kaip apdovanoti pasirinktą vaiką.
Pateiktos ir konkrečios sumos, kokios vertės turėtų būti dovana – ji gali siekti net 500 litų ir daugiau.
Paradoksalu, dovanos iki penkiasdešimties litų Klaipėdoje nepageidauja nė vienas nepasiturinčios šeimos vaikas. Vos du berniukai pasitenkintų dovanėlėmis iki šimto litų.
Populiariausios svajonės – nuo 200 iki 500 litų ir dar brangesnės.
Vaikai pageidautų MP3, MP4 grotuvų, karaokė įrangos, kalbančių lėlių, mobiliųjų telefonų, kompiuterių, dviračių.
„Pakalbėjau su savo bendradarbiais, auginančiais vaikus, nė vienas neprisiminė, kad savo vaikams būtų pirkę dovanas Kalėdoms už 200 litų“, – socialinės akcijos įkainiais stebėjosi vaikus apdovanoti sumaniusi Jurga N.
Dovana – vanduo buteliuke
Klaipėdos vaikų teisių apsaugos tarnybos vadovė Gražina Aurylienė labai nustebo įvardytomis kalėdinių dovanų kainomis.
„Mes patys, dirbantys žmonės, ne visada pajėgūs savo vaikams pirkti tokias brangias dovanas. Kokia čia gali būti svajonė, kai nurodoma ją nupirkti ne mažiau nei už 200 litų?“– negalėjo atsistebėti G.Aurylienė.
Vaikų teisių apsaugos tarnybos vadovė pasakojo, kad sunkiai gyvenančioms šeimoms prieš kiekvienas šventes aukojami daiktai, ir bet kokia dovana vaikai labai džiaugiasi.
„Mes siūlome žmonėms aukoti ūkiškesnius daiktus, nebrangų sportinį inventorių, kamuolius, raketes. Ir tikrai tai neturi būti šimtus litų kainuojantys žaislai“, – tikino G.Aurylienė.
Situaciją bandė švelninti ir pats akcijos „Vaikų svajonės“ organizatorius Andrius Čepkus. Esą svajonėms išpildyti nebūtinai reikalingi nauji daiktai.
„Gal pas Jus garaže yra nenaudojamas dviratis, galbūt senas mobilusis telefonas, o gal turite daug žaislų, kuriais niekas nebežaidžia? Paieškokite tokių svajonių ir pradžiuginkite vaikus per Kalėdas!“– skelbiama akcijos tinklalapyje.
Tačiau kaip tokiu atveju vertinti ten pat oficialiai nurodytus dovanų įkainius? Ir kiek įkainoti seną dviratį? 100 ar 500 litų? Į tai akcijos organizatoriai atsakyti negalėjo.
G.Aurylienės teigimu, dovanoti panaudotus daiktus gana rizikinga.
„Buvo atvejis, kai Kalėdoms rinkome dovanas varganoms šeimoms. Tuomet kai kurie žmonės mėgino atsikratyti visu namuose sukauptu šlamštu. Aukotojai elgėsi negražiai. Kai kurias “dovanas„ buvo gėda vežti, priskretusių daiktų bėdžiai patys turi. “Dovanojo„ net seną nagų lako buteliuką, pripiltą vandens“, – nemalonų atvejį prisiminė G.Aurylienė.
Taurūs akcijos tikslai
Projekto iniciatorius A.Čepkus įrodinėja, kad akcijos tikslai – taurūs. O paaukoti pinigai ar dovana už tą sumą tikrai atiteks tam vaikui, kurį pasirinks aukotojas. Lėšos esą pervedamos į Klaipėdos šeimos ir vaiko gerovės centrą.
„Ši įstaiga dovanotus pinigus labai griežtai kontroliuoja. Pusė projekto praėjo, 800 sudėtingomis sąlygomis gyvenančių vaikų svajonės išpildytos. Liko tie brangesni norai“, – tikino A.Čepkus.
Tarp projekto partnerių paminėtas ir Klaipėdos vaiko gerovės centras.
Projekto vadovės Ritos Bratėnaitės-Vitkienės pasiteiravus, ar jos nestulbina dovanų įkainiai, direktorė nustebo, kodėl dienraštį tai domina.
„Aš matau, kaip tos svajonės yra pildomos, matau besidžiaugiančius vaikus, žmones, kurie nori daryti gera, nupirko dviratį ar gitarą. Nelabai suprantu, apie ką kalbate, nelabai aš ten gilinausi“, – teigė R.Bratėnaitė-Vitkienė.
Direktorė pripažino, kad akcijos, kurios partneriu nurodytas jos vadovaujamas centras, tinklalapio nematė. Kas ten parašyta, nežino.
Linas Slušnys, vaikų psichologas:
Čia kvaila suaugusiųjų provokacija. Vaikai niekuo dėti. Atsisukime ir pažiūrėkime, ką mes su jais padarėme. Svajoti žmonėms juk nedraudžiama, bet problema yra ta, jog kažkas pasirašė, kad išpildys svajones. Pirmiausia nelabai tikiu, jog visos svajonės, kurias tie vaikai turi, bus išpildytos. Antra, mane apima siaubas, kai suvokiu, kad vienam ta svajonė, kuris nori dviračio, bus išpildyta, o 10 vaikų to dviračio negaus. Tada klausimas, kas čia dabar nuspręs, kuris vaikas labiau vertas tokios dovanos? Pagrindinė problema – suaugusieji, kurie darė šią akciją, sugalvojo ir dabar tikrai nesuvaldys šito proceso. Kodėl kažkieno svajonė turi apsiriboti tuo, kas yra svetimoje kišenėje. Mes juk kalbame apie svajonę, ir kai išgirstu, kad ji bus išpildyta – neabejoju, jog tai kvaila socialinė provokacija. Kas prisiėmė atsakomybę už tai, kad tai nebus padaryta? Ar kas nors pamąstė, kaip jausis vaikas, kuriam pažadėjo, kad galima svajoti ir šitai bus išpildyta? Tokios akcijos byloja, kad šiuo metu viską užgožia vartotojiška kultūra, o ją formuojame ne kas kitas, bet mes patys. Gal tai reikia traktuoti kaip pozityvų dalyką, galbūt sunkiau gyvenančių šeimų vaikai visa kita jau turi ir prašo nebe pavalgyti, o dviračio. Būtų liūdniau, jei 10 tūkst. vaikų parašytų, jog svajoja gauti duonos riekę. Šiuo atveju mums kelia siaubą, kad pageidauja labai brangių dovanų. Manau, taip atsitiko dėl nevykusiai suformuluoto šios akcijos šūkio.
..