Ar reikia verkšlenti?
Ar teisus mūsų ministras? Agentūra EUROSTAT, apibendrinusi Europos valstybių statistikos institucijų (iš jų ir Lietuvos Respublikos Statistikos departamento) teikiamus duomenis, paskelbė, kad vienam mokytojui Lietuvoje tenka mažiau mokinių nei daugumoje kitų Europos Sąjungos (ES) šalių: štai 2009-aisiais Lietuvos pedagogams vidutiniškai teko po 9,7 vaiko, o Prancūzijoje ar Jungtinėje Karalystėje – beveik po 20. Todėl atrodo, kad save plakti ir verkšlenti dėl atsilikimo nuo kitų Europos kraštų, faktų visiškai pakaktų. Bet ar iš tikrųjų yra taip?
Lietuvos mokyklose stambinamos klasės iki 25–30 moksleivių ir reikalaujama stambinti pačias mokyklas. Visa tai tikriausiai atsitiko todėl, kad paviršutiniškai įsigilinome į bendruosius Europos švietimo sistemos pokyčius ir tendencijas.
Klaidingi „žinovų“ trimitai
Pažvelgę į Jungtinės Karalystės Nacionalinio statistikos leidinių centro (UK National Statistics Publication Hub) skelbiamus duomenis pamatysime, kad Jungtinės Karalystės vietos valdžios ir vyriausybės kanceliarijos išlaikomose mokyklose mokinių ir mokytojų santykis minėtų 2009 m. pradžioje buvo: ikimokyklinio ugdymo sektoriuje – 16,5; pradinio ugdymo – 21,4; bendrojo vidurinio ugdymo – 15,9; ir specialiojo ugdymo sektoriuje – 6,2. „Žinovai“ pradeda trimituoti: mes atsiliekame nuo Europos, turime pernelyg daug mokytojų, reikia jų skaičių mažinti. Tačiau tokie mažinimo ir taupymo specialistai visiškai nesiorientuoja ir neįsigilina į tai, kad tai tik mokytojų, bet ne kartu su tuo mokytoju reguliariai, kiekvienos pamokos metu dirbančių mokytojų asistentų ir kitų jo padėjėjų santykį atspindintis skaičius.
Nuskriausti mokytojai
Kad Lietuvos švietimo sistema, kai mokytojas klasėje dirba be asistento ir kito pagalbinio darbuotojo ir gerokai atsilieka nuo Europos standartų, nėra jokia paslaptis. Gal kaip tik dėl šios priežasties daug mokytojų jaučiasi neįvertinti ir nusivylę, pavargę, o pamokose pamirštamas kūrybiškumas. Panašios ir kitos mintys pleveno Vilniuje, LITEXPO rūmuose, vieną lapkričio savaitgalį vykusioje parodoje „Mokykla 2011“ ir joje surengtose diskusijose. Kai kurie švietimo darbuotojai pabrėžė, kad mokytojų kūrybiškumas dingsta dėl nesibaigiančių naujovių, neapgalvotų mokyklų tinklo pertvarkymų bei pernelyg didelio atotrūkio tarp šeimos ir mokyklos.
Pagalbininkų apsuptyje
Užtat švietimo valdymas ir centralizavimas Lietuvoje per pastaruosius 20 metų yra gerokai pasistūmėjęs ir net klesti. 1993 m. ministras D.Trinkūnas, kuris kartu su švietimu tuomet kuravo ir kultūrą, turėjo tik vieną 0,5 etato patarėją, o dabartinis švietimo ir mokslo ministras sunkiai beišsiverčia su 4 etatiniais patarėjais, dviem atašė, ministerijos kancleriu, 6 etatų Komunikacijos skyriumi bei Švietimo kokybės ir regioninės politikos departamentu, kuriame yra net 28 etatai. O kur dar visuomeniniai ministro patarėjai, kurių pareigybė žiniasklaidos kartais yra supainiojama su paties ministro pareigybe.
Taigi palyginkime 1993 m. ir 2011 m. situaciją ir sužinosime, kad mokytojai, dirbdami be asistentų ir kitų pagalbininkų, pakitus švietimo paradigmai – nuo mokymo link mokymosi ir išaugus žinių srautui, įvykus žymiems poslinkiams ugdymo technologijų srityje, jau negali užtikrinti šiuolaikiško ir kokybiško moksleivių parengimo gyvenimui.
Kas kelia sumaištį?
Kitas ministro teiginys, kad Lietuvos mokytojų skaičius nespėja mažėti tokiu pat tempu, kaip ir mokinių, taip pat kelia tam tikrą sumaištį. Kas, jei ne švietimo strategiją vykdanti ministerija, turi spėti su gyvenimo reikmėmis ir adekvačiai reaguoti į tuos pokyčius ? Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad Lietuvos mokytojų darbas nėra pakankamai produktyvus, kad jie dirba „šiltnamio“ sąlygomis ir be reikalo skundžiasi dideliais pedagoginiais krūviais, nes, pasirodo, kad vienam Lietuvos mokytojui tenka du kartus mažiau moksleivių nei Anglijoje ar Prancūzijoje.
Todėl pradėta formuoti nuomonė, kad Lietuvoje pernelyg daug mokytojų, suskubta visiškai neapgalvotai mažinti priėmimą į pedagogines studijas, pavyzdžiui, 2011 m. priėmimas į jas buvo sumažintas net 3 kartus, palyginti su 2008 m. Mažinti labai skubėta, nors dar 2008 m. rugpjūčio mėn. ta pati ministerija, pateikdama apžvalgą apie švietimo būklę Lietuvoje („Švietimo problemos analizė“, 2008 m. rugpjūtis, Nr.3 (23)), skelbė: „Dėl didelių reikalavimų, keliamų mokytojo darbui ir mokytojo profesijai, vis mažiau jaunų pedagoginių studijų absolventų renkasi mokytojo darbą. Tai kelia nerimą ir netikrumą: ar bus įmanoma užtikrinti visiems kokybišką išsilavinimą, jei pedagoginė bendruomenė nepasipildo jaunais, aktyviais ir energingais mokytojais?“ Toliau toje analizėje buvo nurodyta, kad „pedagoginės bendruomenės senėjimas ir mokytojų, sulaukusių atitinkamo amžiaus, išėjimas į pensiją kelia nemenkų problemų. Viena jų – mokytojų trūkumas. Šiuo metu (t. y. 2007 m.) Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklose mokytojų paklausa didesnė nei pasiūla.“
Kurkime patrauklias mokytojams darbo vietas
Per 2007 m. Lietuvos darbo biržoje įregistruotos 953 laisvos mokytojų darbo vietos ir 737 asmenys, pageidaujantys dirbti pedagoginį darbą. Tuometinio Mokytojų kompetencijos centro duomenimis, Lietuvos mokyklose 2007 m. trūko 1 255 mokytojų dirbti visu ir ne visu pedagoginiu krūviu. Labai panaši padėtis buvo ir 2008 mokslo metų pradžioje. Buvo siūloma imtis reikiamų politinių ir finansinių priemonių kuriant patrauklias mokytojų darbo vietas, gerinant mokytojo profesijos prestižą ir didinant mokytojo darbo užmokestį, kad būtų išlaikyti sistemoje dirbantys mokytojai ir pritraukti jauni, pirmiausia pedagoginių studijų absolventai. Šios priemonės buvo nurodytos tuo metu rengiamame Valstybinės švietimo strategijos 2003–2012 m. įgyvendinimo programos antro etapo priemonių plane. Tačiau tai jau tik netolima istorija, nes gyvenimas pakoregavo tiek numatytą priemonių planą, tiek ir visas prognozes apie mokytojų trūkumą.
Pakako tik įsisiūbuoti ekonomikos krizei, kaip pedagoginių studijų absolventai, kurie anksčiau buvo įsidarbinę ne pagal savo profesiją ir praradę darbą tose kitose įstaigose, pasuko registruotis į darbo biržas ir 2011 m. balandžio mėn. bedarbiais registravosi jau 2 568 universitetų ir 590 kolegijų pedagoginių studijų absolventų. Tapo akivaizdu, kad mokytojų laisvų darbo vietų ateityje tikrai nedaugės, tačiau vykdant užsibrėžtą švietimo strategiją, vienas po kito patvirtinami du nauji Pedagogų rengimo reglamentai, atveriantys „palengvintus“ kelius tapti pedagogu, išklausius tik 32 val. apimties švietėjišką kursą arba palankius 4 savaičių trukmės vasaros renginius
„Renkuosi mokyti“ ir gavus mokytojo kvalifikaciją patvirtinantį pažymėjimą. Taip pat pradėtos registruoti laipsnio neteikiančios 2 semestrų trukmės pedagogų rengimo programos, o paskui susigriebta, kad reikia gerokai sumažinti priėmimą į nuolatines pedagogines studijas, nes atvėrus visokiausius neaiškius mokytojų „rengimo“ kanalus, pasijuto, kad taip parengtų mokytojų tikrai per daug. Gal galvojama, kad toks sumažinimas padės pritraukti pedagoginių studijų absolventus dirbti mokytojais, arba galvojama, kad nuoseklios studijos būsimajam Lietuvos mokytojui nereikalingos.