1) Koks yra mados savaitės tikslas?
Paprastai tariant, mados savaitė atveria du pagrindinius sezonus – rudens ir pavasario – kuomet dizaineriai pristato savo naujas kolekcijas madų žurnalams, mažmenininkams ir kitiems, darantiems įtaką mados pasaulyje. Mados žurnalistai apžvelgia kolekcijas lygiai taip pat, kaip kad kino kritikai nušviečia naujus filmus Kanuose. Madų žurnalų redaktoriai įvertina sezono nuotaikas, nustato kryptis, kurios bus fotografuojamos ir aprašinėjamos.
Besirenkantieji prekes prekybos centrams ar mažesnėms prabangioms parduotuvėms nustato tas pačias kryptis ir įvertina, į kokius daiktus geriausia investuoti lėšas. Kiti įtakingi žmonės - Holivudo stilistai, ieškantys vakarinių drabužių Oskarų teikimo ceremonijai, populiarūs aukštuomenės atstovai, įžymybės, kurių drabužių pasirinkimas būna kopijuojamas – pasidaro ne ką kita, o vadinamuosius “apsipirkimo sąrašus” dalykų, kuriuos reikia nusipirkti ir dėvėti to sezono metu.
Tačiau yra ir platesnis, sudėtingesnis atsakymas į šį klausimą. Mados savaitė, nors dažniausiai regima kaip verslo interesų sprendimo vieta, nėra vien tik verslo objektas. Ji reiškia ir kai ką daugiau, priklausomai nuo jūsų pozicijos mados pasaulyje. Dizaineriai kliaujasi fiksuota madų šou data, nes ji priverčia baigti kūrybos procesą, kuris kitu atveju galėtų tęstis be galo: būna apsispręsta dėl proporcijų po ilgų mėnesių krapštymosi, ištobulinti spalvų deriniai.
Mados žurnalistams toji savaitė labai praverčia ieškant gerų istorijų – netikėto nežinomo talento blykstelėjimo ar, tarkime, anksčiau garbintos žvaigždės nuopuolio, arba jie lengvai gali atsidėkoti paslauga nepelnytai plačia apžvalga, nuteikdami savo naudai vieną didžiausių leidinio reklamuotojų po ankstesnės kritikos arba suteikdami dar vieną šansą besiskleidžiančiam talentui, kai drabužiai nepadaro įspūdžio.
Mados pirkėjams, besirenkantiems prekes parduotuvėms, pasirodymai yra proga atsitraukti nuo kompiuterių ekranų ir pasižmonėti; jie nepirks savo prekių dar kelias savaites po renginių. Kitaip tariant, verslas, sandėriai ir sąmatos nėra paslėpti. Pasirodymai palieka įspūdį – seksualumo ar išradingumo – toje erdvėje, kur įspūdžiai nesuskaičiuojami, yra pakankamai verslo.
2) Ar dizainerio sulaukta sėkmė pasirodymo mados savaitėje metu yra susijusi su tuo, kaip jam sekėsi tą sezoną?
Ir taip, ir ne. Jei redaktoriai ir pirkėjai palieka renginį sužavėti, be abejo, dizaineriui tai išeina tik į gera. Apie juos gali būti parašyti pagrindiniai straipsniai ir suplanuotos fotosesijos. Gali padaugėti užsakymų, drabužiai gali būti demonstruojami parduotuvių reklamose ar vitrinose. Tai tikrai į naudą naujam vardui mados pasaulyje. Pripažintiems dizaineriams pribloškianti sėkmė padidins žiniasklaidos dėmesį, bet nebūtinai reikš daugiau pinigų.
3) Ar dizaineriai gauna nors kiek pelno iš pačių renginių (neskaitant jų vardo pagarsėjimo ar patekimo į laikraščius bei žurnalus), ar tai tik milžiniškos išlaidos? Kaip jauni dizaineriai išgali pasisamdyti stilistus, makiažo specialistus ir kt.?
Dizaineriams nereikia mokėti už įėjimą į mados pasirodymus. Net mados fanatikai turi ribas – niekas neitų. Vidutinio dydžio renginys, galvojant apie tai kaip apie reklamines išlaidas, kainuoja apie 150 000 dolerių, nors daugelis išsiverčia su mažesne ir tikriausiai daugelis – su žymiai didesne suma.
Didžiausias išlaidas sudaro vieta – didžiausia iš trijų siūlomų Niujorke kainuoja 42 000 dolerių, mažiausia – 18 000 dolerių; modeliai – kainos prasideda nuo 2 500 dolerių, daugumoje pasirodymų yra apie 25 modelius); pakvietimai (dizaino ir spaudos darbai gali siekti 5 000 dolerių); plaukų ir makiažo specialistai su asistentų komanda (geriausi stilistai gali uždirbti daugiau nei 25 000, kiekvienas asistentas - 250); batai (net didmenine kaina – 275 dolerių už porą, už daugybę porų – dešimtys tūkstančių).
Jauniems dizaineriams pasiseka, jei jie turi rėmėjų – galbūt alkoholio bendroves ar prekybines organizacijas – prisiimančias dalį išlaidų. Paradoksalu, bet kuo prestižiškesnis renginys, tuo mažiau dizaineriams gali būti išlaidų: sklinda gandai, kad Marcas Jacobsas niekada nemoka modeliams, kurie laiko garbe pereiti pakyla jo pasirodymo metu, tuo tarpu labiau komerciški dizaineriai turi mokėti, nes neturi tokio prestižo, kurį galėtų iškeisti į nemokamą pasirodymą.
4) Kas nutinka, kai pristatai mados šou ir niekas neateina? Kaip pakviesti žmones, kai esi tik pradedantysis?
Šansų, kad niekas neateis, praktiškai nėra. Kažkas visada nori ateiti į madų demonstravimą: nutieskite aksominę virvę, ir prie jos susirinks eilė. Bet kalbant apie įtakingiausius – prisivilioti Anną Wintour iš “Vogue”, Bridgetą Foley iš “Women’s Wear”, Suzy Menkes iš “International Herald Tribune”, Cathy Horyn iš “New York Times”, dar – mažmenininkus iš Saks 5-tosios aveniu, Neiman Marcus ir Barneys – nemenkas žygdarbis net patiems žymiausiems vardams.
Visuotinai žinoma, kad vyriausieji redaktoriai atiduoda pagarbą didžiausiems reklamos užsakovams sėdėdami pirmojoje eilėje, ir jūs galite lažintis iš savo “Vogue” prenumeratos, kad Anna Wintour neketina dalyvauti, tarkime, Ellenos Tracy renginyje, kuris vyksta devintą ryto (tokiuose pasirodymuose svarbiausia – komerciniai prekybos centrų pasiūlymai). Tačiau verslas yra verslas.
Kalbant apie jaunų dizainerių pasirodymus, mados profesionalai yra kūrybingi žmonės, kuriuos kūrybiškumas įkvepia bei kurie jį palaiko, ir asmeniniai ryšiai – su autoriais, pardavėjais ar pačiais dizaineriais – padeda užpildyti tuščias vietas. Be to, mados žmonės po vieną nevaikšto – jei kelios įžymybės parodo paramą jaunam dizaineriui, likusieji seka jų pavyzdžiu.
5) Kaip organizuojamas pasirodymų laikas, siekiant išvengti konfliktų? Ar yra ypatingas vakaro laikas, kurio labiausiai pavydima, ar laikas, kurį visuomet laimi mados sunkiasvoriai (pavyzdžiui, Marcas Jacobsas)? Jei esi nežymus dizaineris, kaip įsitikinti, kad tuo laiku, kai vyks tavo pasirodymas, nebus kitų, didesnių pasirodymų?
Šią painią problemą ilgai sprendė firma “Fashion Calendar” – ką daryti, kai tiek daug dizainerių nori pasirodyti, o dienų tiek mažai (maždaug 150 dizainerių per septynias dienas). Konfliktai kyla dėl sutampančių renginių. Redaktoriai ir pirkėjai turi pasirinkti, kurį šou jie nori pamatyti, ir paprastai nukenčia mažiausieji.
6) Ar dizaineriai rūpinasi šou choreografija? Ar jie parenka muziką, ar dirba su didžėjais? Ar būna generalinė repeticija?
Dauguma dizainerių gana aktyviai dalyvauja parenkant muziką pasirodymui. Jie dirba su didžėjais, dauguma, kaip Michaelis Gaubertas, kuris miksuoja muziką Niujorko dizaineriams, specializuojasi podiumo garso takeliuose, tiki, kad kiekviena pasirodymo detalė daro įtaką jo sėkmei. Dizaineriai dažnai semiasi įkvėpimo iš konkrečios dainos ar grupės kurdami savo kolekcijas, ir tai lemia muzikos atranką. Pasirodymai yra režisuojami, kruopščiai parenkant drabužių eiliškumo tvarką ir parodant juos palydimus atitinkamų muzikos garsų. Pasirodymai bet kokiu atveju yra šou, ir viskas būna kruopščiai suplanuojama sėkmei.
7) Ar todėl drabužiai būna tokie absurdiški? Ar dizaineriai mano, kad perdėti modeliai (tiek drabužiai, tiek makiažas) atrodo gerai, ar jie tai daro tik siekdami efekto?
Tiesa, kad daug kas iš to, kas rodoma ant podiumų, yra šlamštas, bet tai dažniausiai yra dėl dizainerio talento stygiaus, ne dėl sąmoningo efekto siekimo. Iš tiesų yra per daug mados pasirodymų, ypač Niujorke, kur drabužiai nėra pakankamai absurdiški, jei absurdiškumas reiškia kūrybingumą. Mada nėra tik praktiškumas, ypač ant podiumo, kur demonstruojamos idėjos.
Ar mes tikrai turime matyti gremėzdiškus marškinėlius ir kelnes, demonstruojamas ant podiumo ir pristatomas kaip mada? (Atsiminkite, kad mada ir drabužiai nėra vienas ir tas pats: drabužiai apsaugo jus nuo nuogumo ar šalčio, o kišenėse galite patalpinti namų raktus. Mada, kai tai yra gera mada, paleidžia į darbą vaizduotę ir kalba dėvinčiojo drabužius svajonėmis taip, kaip žodžiais neišsakoma.)
Taigi kodėl dizaineriai renkasi tai, kas, atrodo, jau perlenkia lazdą? Yra du pagrindiniai atsakymai į šį klausimą; vienas – apie tai, kas madoje teisinga, ir vienas – kas klaidinga.
Mada yra ir demokratiška, ir išskirtinė. Kai kurios mados skirtos plačiai auditorijai – Niujorko nepaprastasis Isaacas Mizrahi, pavyzdžiui, atgaivino nebeegzistuojantį labai brangų prekių ženklą, kurdamas drabužius tikslinei auditorijai, o kai kurie, kaip Nicolas’o Ghesquiere’o ekstremalaus stiliaus darbai Balenciagai – nuoširdžiai tariant, nėra skirti neišmanėlio akiai. Praeivio nuomonė tampa nebesvarbi, kai kalbama apie drabužius, skirtus žinovams. Kai didieji dizaineriai, tokie kaip Rei Kawakubo Commes de Garcons ar jos protežė Junya Watanabe pateikia ekstremalų stilių – kurį galima pavadinti absurdišku - jie tai daro todėl, kad dirba su formaliosiomis mados savybėmis (kirpimu, audiniais, kompleksine išbaigimo technika) novatorišku būdu. Jų klientų auditorija yra sąmoningai maža, nes platesnė reikalautų atsižvelgimo į masinės rinkos reikalavimus, ir jų inovacijų įtaka pirmiausia juntama pačioje pramonėje.
Ir kas iš to? Mada, kaip ir verslas, yra bendruomenė, o bendruomenės turi savo kalbą. Unikalus nėrinių panaudojimas ar gerai sukirpta suknelė yra niuansai, kuriuos lengva pamesti, orientuojantis į vidutinį pirkėją, bet kurie suteikia paslaptingo jaudulio gyvenantiesiems mados pasaulyje.
Kita vertus, pasitaiko, kad podiumai užpildomi rafinuotų išdaigų tik dėl jų pačių. Mada tapo pramoga, todėl apie daugelį dizainerių tenka galvoti taip: Zany modeliai patrauks TV prodiuserių ar stilistų dėmesį, kurie rūpinasi garsenybėmis (o patekti ten tolygu verslo sėkmei). Sheningans potraukis kvailoms šukuosenoms, perdėtam makiažui taip pat gali slėpti tiesiog gabumų ar gerų idėjų stygių.
Plačiau žiūrint, mada yra didžiulis verslas, kenčiantis nuo pernelyg didelio viešumo. Kas anksčiau buvo elito ar ribotos auditorijos privilegija, dabar kruopščiai tyrinėjama ant raudono kilimo ar bulvarinėje spaudoje, o nuolatinis dirbtinis skubinimas ir naujumo bangos, kurios nusirita greičiau nei pati mada natūraliai atsinaujintų sezono metu, sąlygoja ganėtinai pigias pastangas išsilaikyti. Pramonė, be abejo, patraukė dėmesį. Triukšminga reklama, kaip sako teorijos, reiškia pelną. Bet kai kalbame apie madų televizijos valandas ir podiumus, kuriuos reikia užpildyti, joks rimtas mados profesionalas nepaneigtų, kad daug kas iš to, kas rodoma, yra tiesiog nesusipratimas.
8) Kas patenka į pirmąją eilę? (Ir kas paprastai grūdasi gale ar stovimosiose vietose?) Ar yra kokia nors hierarchija tarp mados redaktorių ir žurnalistų, mados pirkėjų, įžymybių? Kas planuoja vietų užėmimą – reklamos vadybininkai, ar dizaineris į tai kišasi?
Reklamos vadybininkai ir pardavimo komanda paprastai peržvelgia svečių sąrašą ir paskirsto vietas; svarbiausius asmenis sodina priekyje, po jų – kiti svečiai natūralia hierarchija (vyriausieji redaktoriai – prieš pavaduotojus, parduotuvių direktoriai – prieš pirkėjus ir pan.). Įžymybės, kurias paprastai įkalbinėja priimti kvietimą prieš mėnesius, arba surengia didįjį įėjimą paskutinėmis renginio akimirkomis ir yra lydimos į savo vietą viešųjų ryšių eskorto, arba ateina į savo vietas prieš prasidedant pasirodymui, kad suteiktų fotografams laiko. Žinoma, viso to esmė – tai, kad įžymybės nuotrauka iš dizainerio kolekcijos pristatymo suteikia papildomos vertės pačiam dizaineriui. Kalbant apie pačius dizainerius – dauguma užmeta akį į priekinės eilės vietų planą, bet niekas per daug tuo nesirūpina.
9) Kiek kainuoja modelis pasirodymui? Kaip parenkami modeliai?
Topmodeliai, kaip Daria Werebowy ir Gemma Ward, gali gauti iki 20 000 dolerių už pasirodymą, ir dar dvidešimt procentų komisinių agentūroms. Į šį mokestį įeina iki trijų prisimatavimų prieš renginį ir pats renginys. Dizaineriai samdo kastingo agentus, kurie specializuojasi podiumų pasirodymuose, ir reklamos kompanijas atlikti kastingus. Kiekviename pasirodyme pageidaujami topmodeliai, ir dažnai tarp žvaigždžių vyksta savotiškas tampymasis, kai pasirodymų laikas sutampa. Galiausiai geriausią pasirinkimą nusprendžia modelio agentas. Didžiulį vaidmenį parenkant idealią komandą vaidina ryšiai – tarp agentų, dizainerių, modelių agentūrų ir pačių modelių. Kartais kyla konfliktų tarp mados namų, kadangi modeliai užsakomi dar prieš fiksuotą pasirodymo laiką, kad jų šukuosenos ir makiažas būtų parengtas žygiuoti podiumu, - tai daro pasirodymą kiekviename šou neįmanomą.
10) Ar modeliai gali pasilikti drabužius?
Modeliai dažnai dirba ne už pinigus, o už drabužius, ypač kai dizaineriai turi mažus mados namus, tačiau jų prestižas didėja. Nors mada gali būti žiaurus verslas, vis dėlto modelių agentūros ar patys modeliai rodo tam tikrą paramą. Modeliai paprastai nepasilieka tų pačių drabužių, kuriuos vilkėjo pasirodymo metu, nes jie būna reikalingi žurnalų nuotraukoms, bet jie užsisako drabužius, kurie būna atsiunčiami vėliau.
11) Kiek modelių paprastai dalyvauja viename pasirodyme? Ir kaip vis dėlto jie taip greitai persirengia?
Dabartinė podiumo mada - ne daugiau kaip 40 aprangos komplektų (ar “išėjimų”, kaip jie dažnai vadinami), vienas modelis demonstruoja tik vienus drabužius, be jokių persirenginėjimų užkulisiuose. Tačiau dažnai sunku surasti tinkamų modelių, todėl kai kurie modeliai pasirodymo metu ant podiumo gali išeiti du kartus. Tais atvejais, kai reikia persirengti, kiekvienas modelis turi asmeninį kostiumininką, kad kuo greičiau apsisuktų.
12) Iš kur modeliai gauna batelius? Ar yra kažkokia paslaptinga didelių dydžių batelių slėptuvė?
Paprastai bateliai kuriami specialiai podiumui bendradarbiaujant su batų dizaineriais, kaip Manolo Blahnikas ir Christianas Louboutinas. (Mados namai, kurie pardavinėja savo prekės ženklo batelius, kaip Donna Karan, Gucci ar Prada, linkę naudoti savo pačių kuriamus batelius.) Batai išbaigia pasirodymą – kai kurie pasakytų, kad būtent jie jį ir padaro – taigi jie yra neatsiejama dizaino proceso dalis. Jie kuriami prieš mėnesius ir derinami su drabužiais per prisimatavimus.
