Nė vienu laiku moteriškoje madoje moters siluetas taip greit nesikeitė, kaip pirmuosius penkiasdešimt dvidešimtojo amžiaus metų. Kiekvienas viršutinių drabužių pokytis sulaukdavo atgarsio apatinių drabužių madoje, kad moters siluetas būtų toks, kaip reikalauja mada, dažnai prasilenkdama su gamtos duotybėmis.

Požiūris į moteris ir jų socialiniai vaidmenys tuo laiku taip pat dramatiškai keitėsi, - moterys gavo teisę balsuoti, pradėjo dirbti, o po II-ojo pasaulinio karo vėl grįžo į namus. Šiame pasakojime moterų mados pokyčiai nuo 1900 iki 1950 m. susiejami su pačios visuomenės ir požiūrio į moteris pokyčiais.

Dvidešimtojo amžiaus pradžioje Jungtinės Valstijos tapo svarbia tarptautine jėga. Viktorijos amžius artėjo į pabaigą, Edvardui VII tapus Anglijos karaliumi 1901 m. Moksliniai ir technologiniai atradimai, industrializacija, Atlanto ir Ramiojo vandenynų sujungimas Panamos kanalu paspartino pasaulinę komerciją ir nacionalinę gynybą. Aeronautika, automobiliai, kinas ėmė keisti tipiško amerikiečio gyvenimo būdą, o tokie naudingi prietaisai kaip telefonas, rašomoji mašinėlė ir siuvamoji mašina leido moterims aktyviau veikti už namų ribų.

Po vyraujančio Viktorijos laikų požiūrio, kad moters vieta yra namuose, vis daugiau moterų po 1900 m pradėjo dirbti. Gibsono mergina su korsetu 1 paveikslėlyje reprezentuoja tas 5 319 000 moterų Amerikoje 1900 metais. Žurnalai, katalogai, pašto užsakymų katalogai leido vidutinei amerikietei domėtis naujausiomis mados tendencijomis.

Dominuojanti Edvardo laikų figūra – S forma, tai yra, labai pabrėžiama krūtinė, jei reikia, paryškinama kieta liemenėle ar korsetu. S formos korsetas, leido pasiekti šį labiausiai neįprastą ir veržiantį siluetą. 1900 m. korsetų gamintojas Sears, Roebuck and Co pareiškė, kad jų korsetai “pagaminti iš geriausių ir tvirčiausių medžiagų”, o korseto suveržimai buvo “puikus senųjų kilpelių, kurios dažnai ardė ir gadindavo apatinius drabužius, patobulinimas, o suvarstymas - toks plonas, kad jo kone nematyti net po ploniausio šilko suknia.” Daug apatinių drabužių buvo dėvimi pabrėžti S formą – marškiniai, korseto apmautas, flanelinis apatinis sijonas, vienas ar daugiau medvilninių apatinių sijonų.

Elegantiška Edvardo laikų ledi dažnai vilkėdavo lengvas pūstas sukneles, vadinamas “apatinio trikotažo suknelėmis”, kurios sudarydavo trapios moters įspūdį. Kontrastas tarp suknelės ir apatinių drabužių atspindėjo moteriškumą ir stiprybę, pasireiškusią augančiu sufražistiniu judėjimu, tokių moterų, kaip madam Kiuri, pasirodymu garsių mokslininkų gretose, bei tokių, kaip Ellen H. Richards, kuri pakėlė gyvenimo kokybę, pritaikydama meno ir mokslo principus praktinėms kasdienos problemoms spręsti.

1910 m. jau 7 500 000 moterų dirbo nebe namuose. Formavosi socialinės ir politinės moterų sąjungos, tarp jų – Tarptautinė drabužių pramonės darbininkių sąjunga (1911 m.) ir kitos. Sufražistinis judėjimas nepaliovė augti, ypač Didžiojoje Britanijoje ir JAV. Pasauliniai įvykiai taip pat turėjo didžiulės įtakos moterų vaidmeniui. Nesutarimai taip Europos tautų peraugo į I pasaulinį karą, karą, kuris turėjo “užbaigti visus karus” 1914 m., Jungtinės Valstijos prisijungė prie kovos prieš Vokietiją 1917 m. Moterų pastangos prisidėti prie karo ir dirbti vyriškus darbus iš pradžių nuėjo veltui, bet po to, kai JAV prisijungė prie karinių veiksmų, moterys pradėjo dirbti kariuomenės aprūpinimo pramonėje ir kanceliarijose, tapdamos vis labiau nepriklausomos.

Moterų vaidmenų pasikeitimai, be abejo, atsispindėjo ir to laiko madose. Pavyzdžiui, dizainerio Paulo Poiret, turėjusio didžiulę įtaką madai šį dešimtmetį, kūriniai išreiškė laisvesnę tų laikų dvasią ir atspindėjo ryžtingus požiūrio į moteris pokyčius. Poiret atlaisvino suveržtą liemenį ir palengvino S formos figūros spaudimą pilvui, kurdamas beveik natūralių formų figūrą. “Tai buvo”, - pasakė jis, - “laisvės vardan – aš pranešiau apie korseto žlugimą ir liemenėlės atėjimą, kuri karaliaus nuo pat tos dienos… Taip, aš išlaisvinau biustą, bet supančiojau kojas”, - tai aliuzija į siaurą sijoną.

Naujosios mados reikalavo kitokio korseto, kad suveržtų pasikeitusią figūrą, tačiau jis faktiškai siekė kelius, apsunkindamas sėdėjimą. Tokiu būdu atsiradęs prieštaravimas tarp laisvės ir nelaisvės buvo būdingas tam laikui. Moterys buvo emancipacijos priešaušryje, bet vis dar buvo gaji tradicija, kad moterimis dera pasirūpinti ir jas apsaugoti visuomenėje, kurioje dominuoja vyrai.

Dešimtmečio pradžioje pasirodė ampyro stilius, juosmens linija pakilo aukščiau ir siekė vos po krūtine. Pasirodė V formos iškirptės, nors būta reikalavimų, kad jas derėtų pridengti. Prieš pat I pasaulinį karą paplito tunikos ir gaubtos tunikos. Šis drabužis buvo dėvimas ant ilgo, siauro iki kulkšnių sijono ir siekė kelius. Karo metu dauguma moterų suprato, kad pasijoniai trukdo dirbti; atitinkamai tunika buvo pailginta, vidiniai sijonai pašalinti, kad būtų patogiau judėti. “Orientalizmas” ir ryškios spalvos tapo pagrindiniais motyvais, daugiausia dėl rusų baleto kostiumų įtakos.

To laiko madinga moteris ne tik ištiesė pečius, bet ir išties pradėjo jaustis laisva. Didžiojoje Britanijoje moterys gavo teisę balsuoti 1919 m., nors ir tik vyresnės nei trisdešimties. Moterys galėjo lengviau siekti mokslo, didėjo jų įnašas į bendruomenės gyvenimą, jos pradėjo siekti įvairios karjeros. Tekstilės, drabužių pramonės ir mažmeninės prekybos naujovės šią laisvę skatino ir palaikė. 1920 m. “bet kokį moteriškos aprangos elementą galėjai nusipirkti gatavą”, ir pirmasis pagamintas pluoštas, pristatytas kaip dirbtinis šilkas (viskozė), suteikė dar daugiau pasirinkimo gatavų drabužių pramonėje.

Nuo 1920 iki 1930 pasaulis buvo vienas didelis vakarėlis, tiksliai nusakytas fraze “audringasis trečiasis dešimtmetis”. Tai buvo prašmatnumo ir sėkmės laikas. Augo vartojamoji galia, atsirado nacionaliniai ir regioniniai prekybos tinklai. Nuo I pasaulinio karo moterys turėjo daugiau laisvės ir galimybių, ypač tų šalių, kurios dalyvavo kare.

1920 metų devynioliktoji JAV Konstitucijos pataisa suteikė moterims teisę balsuoti. Tuo laiku sparčiai augo dirbančių moterų skaičius kanceliarijos, prekybos ir amatų srityje, o darbo jėgos skaičius išaugo iki 8 500 000. Daugumai moterų jų pirmasis darbas už namų sienų buvo drabužių pramonėje. Daugiau moterų papildė mokytojų ir slaugytojų gretas, įkvėptos tokių pavyzdžių kaip Florence Nightingale ir Clara Barton. Moterys pasidarė drąsesnės, labiau domėjosi politika. Amelia Earhart tapo pirmąja moterimi, perskridusia Atlantą, o medicinos sesuo Margaret Sanger stengėsi pakelti moterų pragyvenimo lygį, organizuodama gimdymų kontrolės judėjimą.

Trečiasis dešimtmetis buvo emancipacijos ir socialinių klasių susimaišymo laikas. Prohibicija paskatino kurtis barus, kuriuose buvo nelegaliai prekiaujama alkoholiu, šokama ir pietaujama. “Lemtingos” moterys pradėjo rūkyti bei gerti viešumoje, ir savo naujai įgytą laisvę demonstruoti tiek drabužiais, tiek visuomeniniais įpročiais. Karo padarinys – vyrų trūkumas – paskatino kurti ryškesnius apdarus, trumpesnius sijonus bei kelnes tiek sportui, tiek darbui.

Tapo madingi “pižamų kostiumai”, ir pirmą kartą moterys viešumoje atidengė kojas. Trečiojo dešimtmečio madingas siluetas – plokščias ir tiesus, neakcentuojama talija. Toks patogumas ir laisvė, kurį su šiais drabužiais gavo moterys, nebuvo įsivaizduojamas su amžiaus pradžios gremėzdiškais apdarais. Paprastesnį kostiumo tipą taip pat lėmė tai, kad vis mažiau laiko liko darbui namuose, todėl tapo nepraktiška dėvėti drabužius, reikalaujančius specialios ilgai trunkančios priežiūros.

Nuo 1922 m., kai anglų tyrinėtojai atrado Tutanchamono kapą, Egipto įtaka drabužiams tapo nauja srove. Kinas taip pat darė didžiulę įtaką madai ir apskritai pasauliui. Pirmasis garsinio kino filmas “Džiazo dainininkas” pasirodė 1927 m., ir 1928 m. debiutavo peliukas Mikis. Kino žvaigždės tapo namų šeimininkių herojais, ir kai kino žvaigždė Valentino mirė 1926 m., tūkstančiai moterų susirinko į laidotuves.

Prancūzų dizainerė Coco Chanel trečiajame dešimtmetyje padarė didžiausią įtaką madai. Ji geriausiai žinoma savo klasikinio stiliaus kostiumėliu ir kartu su Irene Castle išpopuliarino trumpai kirptų plaukų šukuoseną bei moterišką skrybėlaitę (pav. 9). Chanel išpopuliarino drabužių papuošalus ir įdegusią odą. Sakoma, kad ji pakeitė tikrus juvelyrinius dirbinius netikrais, taip pradėdama naują prabangos madą. Ši srovė davė papildomų impulsų augančiai papuošalų pramonei.

Trečiojo dešimtmečio mados akcentavo ištęstą, liekną siluetą, todėl pirmą kartą išpopuliarėjo dietos. Korsetai, išskyrus moterims, kurioms reikėjo griežtos prisižiūrėti, tapo daug lengvesni bei dailesni, ir tobulėjant elastinėms medžiagoms, jie būdavo gaminami daugiausia iš jų, be kankinančių praeities atributų. Biusto korsažai ar liemenėlės buvo dėvimi dažniausiai. Apatiniai drabužiai tapo elegantiškesni ir sumažėjo. Baigiantis šiam laikotarpiui, jaunesnės moterys dėvėjo trumpikes.

Bus tęsinys

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją