– Egle, ar palikote Lietuvą dėl karjeros?
– Pirmiausia, dėl mokslų, smalsumo ir naujovių troškimo. Lietuvoje dizaino studijos ribotos, mažai naujienų atvilnija į mūsų Pabaltijo kampelį iš šios ir daugelio kitų sričių, o tai, kas užklysta, dažnai būna „devintas vanduo nuo kisieliaus“, tad natūralu, kad nėra tokio pobūdžio mokslų tradicijos. Šiek tiek varžė lietuvių konservatyvumas, baimė išsiskirti iš minios, taigi nusprendžiau apsidairyti ten, kur apranga neturi jokių tabu. Londonas tarsi išlaisvino mane savo tolerancija ir spalvingumu, studijos „Saint Martins“ koledže ne tik davė daug žinių ir galimybių, bet ir padėjo išplėtoti savo stilių. Baigus mokslus kildavo daugiau klausimų, tapau smalsesnė, norėjau šviežias žinias pritaikyti tikrojoje mados industrijoje. Taigi jau antrus metus dirbu Paryžiuje.
– Modeliai darbą pradeda būdamos paauglės. Kiek jums buvo metų, kai pradėjote dirbti dizainere ir išvykote iš Lietuvos?
– Modeliai karjerą pradeda dažniausiai dar nebaigę mokyklos, nes jų darbe pirmenybė teikiama ypač jaunam, „išsilavinimo nesugadintam“ veidui bei kūnui. Kitose srityse, norint ko nors pasiekti, dažniausiai reikia baigti mokslus. Aš studijuoti į užsienį išvažiavau po gimnazijos ir dvejų metų Vilniaus dailės akademijoje, man tuomet buvo dvidešimt. Dizainerės asistente pradėjau dirbti tik baigusi studijas Londone.
– Dirbote su ,,Dior“ mados namais. Papasakokite, koks gyvenimas ten verda?
– Na, kaip ir galima įsivaizduoti, gyvenimas ir kūryba ten nestovi vietoje. Kuriant kolekcijas yra daug skirtingų etapų, kurių kiekvienas žavus savaip. Ieškodami įkvėpimo dizaineriai lanko parodas, bibliotekas, keliauja į įvairius pasaulio kraštus tam, kad prisirinktų pilną bagažą idėjų. Tuomet piešiami eskizai, kuriami modelių prototipai ir lankomos medžiagų parodos, taip vystoma kolekcija. Tačiau įdomiausias visuomet būna pristatymų metas.
Prieš pristatant kolekcijas vyksta ilgas ir aktyvus pasiruošimas, prie jo dirba daug žmonių. Tai ne tik nuolatinė dizainerių komanda, susirenka ir būrys garsiausių stilistų, manekenių, šukuosenų bei makiažo meistrų, fotografų. Po šou visuomet būna didelė puota, skirta atsidėkoti kolektyvui už nepriekaištingą darbą. Kaip ir pridera legendiniams prancūzų mados namams, šampanas ir ikrai ten niekad nesibaigia. Nors visa ta pompastika tikrai ne man, džiaugiuosi, kad teko prisiliesti prie kiekvieno iš šių etapų ir prisidėti prie jų.
– Su kokiais garsiais žmonėmis teko susidurti dirbant ir kokie jie?
– Camille Miceli (pasaulyje žinoma kostiumo juvelyrikos dizainerė, dirbusi „Louis Vuitton“, „Dior“ ir kitiems mados namams, aut. past.) buvo mano viršininkė septynis mėnesius, su ja buvo nenuobodu dirbti. Labai reikli, bet ir drąsi savo sprendimais. Mane net į Lietuvą siuntė, kad su mama (kuri, beje, taip pat dizainerė) sukurtumėm šilkinių gėlių vėrinio prototipą – tebuvo likusi savaitė iki kolekcijos pristatymo.
Stephenas Jonesas – jis visoms „Dior“ kolekcijoms kuria galvos apdangalus. Be galo kuklus, mandagus ir draugiškas britas, matuojant nuolat sukinėjasi aplink ir tikrina, ar viskas tobula.
Pat McGrath – makiažo virtuozė, garsi ir ryški asmenybė, turinti neeilinį humoro jausmą, nuolat keliaujanti su devyniais lagaminais (ir, žinoma, asistentais, kurie tuos lagaminus tampo).
Johnas Galliano (vienas garsiausių pasaulio dizainerių, aut. past.) – mielas, draugiškas ir paprastas, mums bešnekant žiūrėjo tiesiai į akis ir atidžiai klausėsi mano žodžių. Reta tokio lygio žvaigždė bendrauja taip nuoširdžiai.
Sidney Toledano – „Dior“ generalinis direktorius, man pasirodė labai bendraujantis ir rūpestingas, bet kartu ir labai reiklus. Man pasakojo apie savo šeimą ir pomėgius, buvau nustebinta jo atvirumo.
– Ar sunkus jūsų darbas?
– Jis ypatingas tuo, kad niekada nenustoji apie jį galvoti, kurti. Pasibaigus darbo valandoms nebūtinai baigiasi įkvėpimas arba idėjos. O palikti jas rytojui rizikinga, nes ne visada aplanko ta pati kūrybinė nuotaika. Kartais net susapnuoju kokią idėją ar ilgai ieškotą sprendimą, tuomet pabundu, užsirašau ir ryte radusi pati maloniai nustembu.
– Prancūzija – meilės ir maisto gurmanų šalis. Papasakokite savo įspūdį apie ją.
– Taip ir yra. Maisto, gėrimų ir kitų malonumų įvairovė čia neribota, žmonės labai didelį dėmesį skiria gyvenimo kokybei, visai ne taip, kaip Anglijoje. Žmogaus kūnas ir siela prancūzams yra tvirtovė, todėl daugelis rūpinasi, ką į ją deda. Dėl meilės galbūt kiek kitaip, nei dauguma įsivaizduoja – amžinos meilės čia nėra (bet gal tiesiog tokia neegzistuoja?), nors žmonės labiau nei kitur linkę į greitus, trumpalaikius romanus. Prancūzai labai romantiški, gal net kiek senamadiški – čia gan įprasta užmegzti pokalbį su nepažįstamu žmogumi parduotuvėje, metro, taksi, gatvėje...
– Ar mylite šalį, kurioje gyvenate?
– Myliu galbūt per stiprus žodis, tačiau esu laiminga čia, kur esu, ir stengiuosi pasisemti iš šios šalies visko, ką ji gali man duoti.
– Kuri šalis yra jūsų svajonių šalis?
– Tokios nėra. Arba dar per mažai pasaulio mačiau! Kaip nėra namų be dūmų, taip nėra ir šalies be savų problemų. Kad ir kaip ten būtų, Prancūzija man patinka daugeliu aspektų.
– Ar planuojate Prancūzijoje pasilikti ilgai?
– Planuoti galiu daug, bet dar nereiškia, kad taip nutiks. Mano specialybė nežada jokio pastovumo ar garantijų, nuolat viskas keičiasi, taigi užmigti nesiruošiu ir aš. Norėčiau dar bent dvejus trejus metus likti Paryžiuje, ir, manau, per tą laiką nuspręsiu, ką daryti toliau.
Daugiau informacijos apie Eglės Čekanavičiūtės kūrybą galite rasti interneto svetainėje www.eglecekanaviciute.com.