Lietuvos piliečiams, kaip ir daugybės kitų pilietybių žmonėms, vizos i Malaizija nereikia. Malaizijos sieną kertu mieguistame Tailando miesto Sadao pasienio poste. Pasienietis atidžiai peržiūri kiekvieną mano pase įklijuotą viza. Pastebėjęs JAV vizą nustoja vartyti pasą ir paklausia, ar Lietuva didesnė nei Singapūras...
Išeinu į kelią optimistiškai nusiteikęs - Malaizija juk karūnuojama autostopininkų rojumi Pietryčių Azijoje! Deja, dar vienas mitas. Pirmo pavėžėjimo tenka laukti 40 minučių...
Simpatiška architektūra ir kalnų kurorto vėsa
Malaizija - federacinė respublika padalinta į 13 valstijų, iš kurių dvi - Sabahas ir Seravakas- yra rytų Malaizijoje - Borneo saloje (trečia pagal dydį sala pasaulyje). Kiekvienos valstijos galva yra sultonas. Sultonai kas 5 metus renka sultonų sultoną - "karalių", kuris atlieka labiau reprezentacines pareigas, kaip ir sultonai, - dažniausiai sprendžiantys religinius ir kultūrinius klausimus.
Pagrindinė valdžia yra parlamento ir ministro pirmininko rankose. Malajai ypač didžiuojasi savo "amžinu" ministru pirmininku - Mahathiru Mohamadu, kuris nuo sosto pasitraukė tik pernai, išsėdėjęs jame net 22 metus, per kuriuos atvedė Malaiziją į klestėjimą. Dabar Malaizija - klestinti šalis su aukštais atlyginimais ir gana žemomis kainomis.
Keliauti Malaizijoje lengviau nei bet kurioje kitoje Pietryčių Azijos šalyje. Autobusai važiuoja į atokiausius šalies kampelius, aviakompanijų konkurencija nuleido skrydžių kainas iki absurdiško lygio - už 15 - 20 USD galima nuskristi iš vakarų į rytų Malaiziją, nakvynių kainos kišenės nedrasko, o ir turizmo infrastruktūra puikiai išvystyta. Be to Malaizija turi lengviausiai prieinamas džiungles bei ypač simpatiškus kolonijinės architektūros miestus - Georgetowną ir Melaką.
Daugumai keliautojų, atvykstančių iš Tailando, pirmas sustojimas Malaizijoje yra Georgetownas, kitaip vadinamas Penangu, kaip ir to paties pavadinimo valstija. Georgetownas yra Penango saloje, į kurią iš kontinento patenkama ilgiausiu tiltu Pietryčių Azijoje. Ilgiausiu tiltu naudotis nebūtina, iš Butterwortho į Georgetowną keleivius plukdo keltai.
Georgetownas alsuoja nepaprastai atpalaiduojančia atmosfera, savitu gyvenimo koloritu. Čia kaip niekur kitur marga tiek žmonių, tiek kultūrų, tiek architektūros įvairovė. Iš vienos gatvės sklinda per amžius nekintanti indų Bolivudo miuziklo melodija, iš kitos gatvės pasigirsta musulmonus melstis kviečiantis balsas, atėjus naktipiečių metui ir taip niekada nenutylančios gatvės prisipildo kinų virėjų raginimais užsukti paragauti geriausių makaronų visoje Malaizijoje.
Georgetownas mažas ir kompaktiškas miestas, todėl ramų kampelį čia surasti gana sudėtinga. Kam gali nepatikti Georgetownas? Su spalvinga, kolonijine architektūra, gracingomis, nors gana vienodomis kinų parduotuvėlėmis, turtinga kultūra ir įdomia istorija, miestas, pritraukiantis svajotojus ir menininkus, verslininkus ir intelektualus. Penango sala vien Georgetownu neapsiriboja, į vakarus nuo miesto galima atrasti gana mielus, nors ir komercializuotus paplūdimius (Batu Feringi), budistinę gyvačių šventyklą bei tropinių vaisių fermą.
Sekant pramintu keliautojų taku Ipoho miestas turėtų likti nuošalėje. Tačiau pakvietimo iš Ipohe gyvenančio kinų - malajų palikuonio Woo paviešėti jo namuose neatsisakau. Ipohas prieš keletą dešimtmečių buvo vadinamas milijonierių miestu, dėl ypač didelių naudingų iškasenų resursų. Iškasenos pasibaigė ir Ipohas tapo ramiu provincijos centru, į kuri keliautojai beveik neužsuka. Miestas iš visų pusių apsuptas kalnų, kurių slėniuose galima aplankyti erdvias uolas.
Jeigu jums patinka dideles skylės kalnuose - Ipohas puiki vieta. Vienintelis dalykas, kuriuo garsėja Ipohas - maistas. Bet kuriuo metu - ar ankstų rytą, ar vėlyvą vakarą - gatvės nuklotos stalais, prie kurių dažniausiai sėdi kinų šeimynos ir triukšmingai aptarinėja dienos reikalus.
Woo myli savo darbą universitete ir visiškai jam atsiduoda. Matau jį tik tada, kai ateina metas valgyti. Tokie tie naujieji Malaizijos inžinieriai, visada užsiėmę, nuolatos beskubantys. Mano viešnagė Ipohe sutapo su Woo gimtadieniu. Jo draugai, lyg žinodami jubiliato dienotvarkę, pasveikinti jo ir sudainuoti "Happy Birthday" atėjo 2 valanda nakties...
Iš Ipoho išvykstu 6 valandą ryto, tokiu laiku darboholikas Woo išvyksta į darbą, prieš tai mane nuveždamas iki autostrados. Po pusvalandžio trypimo Malaizijos greitkelyje sustoja kinas inžinierius. Beje didelė dauguma Malaizijoje sutiktų kinų vyrų, buvo inžinieriai.
Kitą rytą Kvala Lumpure vartau anglų kalba Malaizijoje leidžiamą laikraštį. Pasirodo, lygiai toje pačioje vietoje, greitkelyje netoli Ipoho įvyko avarija, kurios metu apsivertė sunkvežimis, gabenęs apie šimtą kiaulių. Kiaulės po avarijos išsilakstė po greitkelį ir aplinkinius laukus. Jas sugaudyti turėjo policininkai, kurie dažniausiai yra musulmonai. Ironiška, bet šios religijos atstovai ne tik negali valgyti kiaulienos, bet ir vengia prisiliesti prie kiaulių. Prieš kelias minutes būčiau numetęs savo kuprines ir padėjęs musulmonams sugaudyti kiaules taip išvaduodamas juos nuo priverstinės "nuodėmės".
Kvala Lumpuras – kontrastų metropolis
Jeigu Malaizija vadinama vienu iš didžiausių Pietryčių Azijos tigru, tai jos sostinė - Kvala Lumpuras yra tigras, kuris tikrai riaumoja. Vos per 130 metų iš plynos vietos Kvala Lumpuras pavirto į sparčiai augantį verslo metropolį. Dideli ir prabangūs prekybos centrai, eismo kamščiai ir smogas, švara reprezentacinėse gatvėse ir šiukšlių krūvos bei dvokiančios nuotekos užkampiuose - tai Kvala Lumpuras.
Kaip ir visa Malaizija - Kvala Lumpuras yra kultūrų mišinys, su kunkuliuojančiu kinų kvartalu, ypač Petalingo gatve, kaip visada žaviu ir nosį riečiančiu nuo maisto kvapų indų kvartalu.
Neabejotinas sostinės, ko gero, ir visos Malaizijos simbolis - bokštai dvyniai “Petronas Towers” - antras pagal dydį pastatas pasaulyje, kurį neseniai pralenkė auštesnis pastatas Taivanyje. Šalia jo ir daugiau architektūrinių šedevrų, kuriuose dažniausiai įsikūrę bankai ir verslo centrai. Malajai - patriotiška, galbūt net išdidi tauta. Didžiuojasi antru pagal dydį pastatu pasaulyje, aukščiausia stiebine vėliava nepriklausomybės aikštėje, ilgiausiu tiltu Pietryčių Azijoje.
Kvala Lumpure Indonezijos ambasadoje kontraversiškai pasikeičia mano kelionės planai. Dėl biurokratinių barjerų negaunu Indonezijos vizos. Nėra lėktuvo bilieto iš Indonezijos į kitą šalį - nėra vizos. Dėl to per daug nesikremtu ir kitą dieną pusvelčiui įsigyju lėktuvo bilietą į Borneo salą.
Indonezijos ambasada Kvala Lumpure gali tapti didžiausiu keliautojo išbandymu Malaizijos sostinėje. Iš pradžių tenka laukti eilėje norint užpildyti prašymą, vėliau privaloma eiti pasidaryti paso kopijos į kitą pastatą, nesvarbu kad su savimi turi savo. Po to vėl laukti eilėje, tik tam kad sužinotum, jog neturintiems lėktuvo bilieto su išvykimo iš šalies data viza neišduodama. Lyg visi norėtu emigruoti į Indoneziją... Kvala Lumpuras yra puiki vieta pradedant savo kelionę po Pietryčių Aziją, čia yra visos, vienoje gatvėje išsirikiavusios reikiamos ambasados, bei itin pigūs skrydžiai į daugelį regiono miestų.
Dauguma Malaizijos miestų yra šiek tiek nuobodūs ir europietiški. Labiau verta vykti į natūralius gamtos kampelius. Labiausiai Malaizijoje populiarūs kalnų kurortai, vadinami "Hill Stations". Labiausiai turistinė vieta - Kamerono aukštikalnės. Čia galima patekti kylant žadą atimančiu serpantinu, atrodo lyg į dangų kiltum. Kamerono aukštikalnių pagrindinis miestas - Tana Rata.
Pagrindinis užsiėmimas Tana Ratoje - džiunglių trekingas. Galima eiti senai pramintais, betonuotais takas, arba leistis į avantiūrą ir mesti iššūkį tankioms džiunglėms ir bandyti prasiskverbti į pačius gūdžiausius kampelius. Čia nepaslysti ir nenugarmėti skardžiu žemyn padeda lianos, medžių šakos ir šaknys, nuolatos reikia saugotis širšių, kurios mėgsta regzti didžiulius apvalius lizdus ir tykoti paklydusių keliautojų.
Po 2 valandų plušimo užkopiu į aukščiausią savo gyvenimo viršukalnę - Batambango kalną, iškilusį 1810 metrų virš jūros lygio. Už nuoširdų triūsą kopiant purvinais ir dažnai sunkiai praeinamais stačiais takais "alpinistams" apdovanojimo nėra - jokio vaizdo iš aukštai į aplinkines vietas, išskyrus bambuko medžius, nėra...
Kamerono aukštikalnės keri arbatos plantacijų slėniais, vertais puikuotis geriausių žurnalų viršeliuose. Čia yra ką veikti ir turistinį-pažintinį maršrutą pasirinkusiems keliautojams. Verta aplankyti kaktusų ir braškių fermas, drugelių sodą, kuriame galima stebėti apie 300 rūšių drugelių plasnojimą.
Maistas, maistas!
Ne tik Malaizijoje, bet ir kiekvienoje Pietryčių Azijos šalyje dominuojanti pokalbių tema - maistas. Tačiau šioje šalyje ypatingai. Pirmas vairuotojo klausimas įsėdus į automobilį - " Ar jau valgei?". Tada paklausia, kokį maistą valgo lietuviai, vėliau sustoja pakelės užeigoje ir pavaišina vietinės virtuvės įžymybėmis. Jeigu vairuotojas indas - pavaisins indiškais Tosai (blynai) ar Samosais (paploteliai), jei kinas - pasiūlys keptų makaronų, vadinamų Char Koay Teon, jei malajas - Nasi Lemak.
Lietuvis Robertas - vienas iš kelių tautiečių, sutiktų tolimojoje Azijoje per 8 buvimo Malaizijoje mėnesius spėja "sumalaizėti", pirmas jo klausimas susitikus - "Ar valgei?", tada pasiūlo nueiti į artimiausią "Gerai" (taip Malaizijoje vadinami nedideli restoranai, dažniausiai po atviru dangumi). Kiekvienas miestas Malaizijoje turi savo Top patiekalą. Kulinariniais pirmūnais Malaizijoje laikomi Georgetown'as ir Ipohas.
Georgetowne galva sukasi nuo gatvės maisto įvairovės. Prekystaliai tiesiog garuoja, o virėjai - rėksniai kinai siūlo nepraeiti ir vos atkreipus dėmesį į intriguojančiai atrodantį maistą pakiša kėdę ir vėlgi garsiai rikteli - "Laksa! Okay Lah?" Malaizijoje kaip niekur kitur Pietryčių Azijoje galima gauti bet kokio maisto bet kokiu paros metu. Išalkai 4 valandą ryto? Menka bėda - šalia yra visą parą veikiantis indų restoranas siūlantis indiškus blynus - Tosai. Kinų virtuvė dažniausiai užsidaro apie vidurnaktį, jos taip populiarios, kad viskas greit išgraibstoma.
Alus Malaizijoje - skaudi tema kiekvienam čia atvykstančiam lietuviui, šio gėrimo mėgėjui. Alus "netrenkia" per galvą, o jo kaina tikrai trenkia. Malaizija yra išgyvenusi keletą alkoholio revoliucijų, po paskutinės buvo griežtai uždrausta vartoti svaigiuosius gėrimus. Vis tik Malaizijos musulmonai yra gana modernūs ir ne paslaptis, kad vartoja alkoholį, ypač jaunimas per masines šventes, ar stebėdami anglų "Premier" lygos futbolo čempionato rungtynes. O po to susimuša, kaip pas mus, Lietuvoje.
Bus II dalis