Tačiau iš tiesų diplomas darbo negarantuoja. Kai kurių sričių specialistų, kaip antai teisininkų, vadybininkų ir kitų, yra jau per daug. Tuo tarpu ES savo nares ragina padidinti gamtos ir technologijos mokslų studentų skaičių, nes Europa čia atsilieka nuo JAV bei Japonijos. Tačiau universitetai nemažina tų programų, kurių specialistų pakanka, ir nedidina kitų. Pasak Švietimo ir mokslo ministerijos sekretoriaus Sauliaus Vengrio, galima vienoje ar kitoje aukštojoje mokykloje neberengti mokytojų, vadybininkų ar teisininkų. Tačiau yra visuomenės nuomonė, į kurią reikia atsižvelgti politikams, dalyvaujantiems rinkimuose. Mokinių ar studentų tėvai akina vaikus rinktis būtent minėtas profesijas. Yra dar ir dėstytojų nuomonė – jie bijo netekti darbo. Todėl šios problemos, S.Vengrio nuomone, negalima spręsti radikaliai.
Lietuvos mokslo tarybos nario Vytauto Daujočio teigimu, priimant beveik visus abiturientus į aukštąsias mokyklas, iškreipiama darbo rinka: „Kur yra kitų sričių specialistai? Jau dabar dejuojama, kad neberandama statybininkų, sunkvežimių vairuotojų”.
Į universitetus dabar priimama beveik 80 proc. abiturientų. „Visus spaudžiame siekti aukščiausio lygio. Tačiau žmonės ne vienodai gabūs studijoms. Dalis studentų nesugeba išmokti, tačiau jiems vis tiek teikiami diplomai. Stengiamasi jų neišmesti, nes nuo žmonių skaičiaus priklauso finansavimas. Taigi prastai pasiruošę žmonės baigia universitetus, jie negali daryti karjeros savo srityje. Eiti į kitą sritį, kuri nereikalauja tos kvalifikacijos, – psichologinė trauma. Taip luošinami žmonių likimai. Pašalinti tokius studentus – tai būtų spyris gerąja linkme. Jie pasirinktų tai, kas jiems labiausiai tinka”, – mano V.Daujotis.
Aukštosios mokyklos, priimdamos gausybę žmonių, yra priverstos orientuotis į vidutinybę. Taip nukenčia gabiausieji. S.Vengrio teigimu, jei priimama šimtas studentų, tai 20 proc. yra visiškai nepajėgūs, 20 proc. yra tikrieji aukštojo mokslo siekėjai, 60 proc. – vidutinybės. „Jei vidutinybių yra labai daug, tai ir dėstytojai turi taikytis, nes jie negali kalbėti studentui nesuprantama kalba”, – tvirtina ministerijos sekretorius. S.Vengrio manymu, priimant į aukštąsias mokyklas pirmojo ir paskutinio priimtųjų konkursiniai balai neturėtų labai skirtis. Tuo tarpu šiemet kai kurių studijų programų konkursinėse eilėse pirmasis priimtas studentas turėjo 20 balų, o paskutinis – 2. Jų žinios ir gabumai yra nepalyginami.
Filosofijos dėstytojas N.Milerius taip pat patvirtina, kad studentų lygis yra nevienodas.
Jo manymu, pati priėmimo sistema, kai abiturientas už papildomą mokestį gali stoti į keletą disciplinų, yra demokratiška, bet ydinga. Į kitą specialybę nei norėjo įstoja apie pusė žmonių. N.Milerius teigia nesuprantąs žmonių, studijuojančių ketvirtą specialybę pagal prioritetus – jie neturi motyvacijos mokytis.
Vis dėlto kodėl aukštosios mokyklos priima vis daugiau studentų?
Pasak V.Daujočio, jų finansavimas priklauso nuo studentų skaičiaus. Todėl aukštosios mokyklos, užuot siekusios didesnio finansavimo vienam studentui, ieškojusios papildomų lėšų šaltinių, per keletą metų padvigubino studentų skaičių. Taigi dabar pagal vienam studentui skiriamas lėšas esame vieni iš paskutinių Europoje.
S.Vengris sutinka, kad, nustatant finansavimą, vien studentų skaičiaus kriterijaus nepakanka. „Būtų prasminga, jei finansavimas priklausytų ir nuo išduodamų diplomų skaičiaus. Galima pagalvoti, kad jei bus šis rodiklis, tai visi ir gaus diplomus, nes dėstytojus bandys paveikti dekanas ar rektorius. To nebūtų, jei egzaminavimo sistema būtų pakeista – egzaminuotų nepriklausomi egzaminatoriai ir studijų programoje būtų aiškiai įvardyta, ką studentai turi mokėti”, – teigia S.Vengris. Anot ministerijos sekretoriaus, tokią sistemą pateisino valstybiniai brandos egzaminai vidurinėse mokyklose.
V.Daujočio manymu, didžiausia bėda yra mūsų akademinės visuomenės nenoras ir nemokėjimas ieškoti pinigų bei priešinimasis reformoms.
Šiuo metu yra rengiami aukštojo mokslo plėtros planai, tačiau, V.Daujočio žiniomis, jiems užkirsti kelią ketina Rektorių konferencija. Anot Mokslo tarybos nario, taip yra todėl, kad universitetų vadovybę renka darbuotojai. „Rektorius pažada jiems užtikrinti darbą. O juk yra įvairių dėstytojų, kai kurių iš jų reikėtų atsisakyti. Jei taip būtų padaryta, būtų nepatenkinti ir atleistieji, ir jų kolegos. Kitą kartą to paties vadovo jie neišrinktų”, – mano V.Daujotis. Planams nepritaria ir Lietuvos mokslo akademija, ir Lietuvos mokslo taryba. „Jos sudarytos tokiu pat būdu – narius išrenka akademinė visuomenė ir jie gina savo institucijų interesus”, – teigia V.Daujotis. Jis taip pat nurodo, kad šios institucijos yra įtakingos ir Vyriausybė atsižvelgia į jų nuomonę.
Anot S.Vengrio, aukštojo mokslo plėtros planai kol kas yra juodraštinis variantas. Jų visuomenei dar nereikėtų plačiai pristatyti. Tuo tarpu V.Daujotis, vienas iš šių planų rengėjų, teigia, kad pirmiausia universitetai turėtų į tarybas įsileisti visuomenės atstovus, kurie sudarytų daugiau nei pusę tarybos narių.
V.Daujočio teigimu, dabar veikiančios tarybos neturi įgaliojimų. „Jei jos du kartus atmeta rektoriaus ataskaitą, gali rekomenduoti senatui jį atšaukti. Bet rekomendacija nieko nereiškia”, – sako Mokslo tarybos narys. V.Daujočio nuomone, taryba turėtų prižiūrėti principus, kaip tvarkytis, kaip lėšas paskirstyti. „Ji susirinktų porą kartų per metus, nustatytų, o paskui senatas tvarkytųsi savarankiškai”.
V.Daujotis teigia, kad rektorius ir dekanai neturėtų būti pavaldinių įkaitai – jie turėtų būti ne renkami, o skiriami. Mokslo tarybos narys taip pat siūlo sujungti kai kuriuos fakultetus: „Tarkime, Chemijos fakultete reikia, kad dėstytų ne tik chemikai, bet ir fizikai, matematikai. Tačiau jų nenorima kviestis iš Fizikos ar Matematikos fakultetų, kad nereikėtų pervesti pinigų į tuos fakultetus.
Pasirenkamas savas dėstytojas, kuris dėsto fiziką,– nors jis ją prastai išmano. Todėl gamtos mokslus vertėtų sujungti, taip pat ir humanitarinius”. V.Daujotis teigia, kad, rengiant šiuos pasiūlymus, naudojamasi užsienio šalių patirtimi.
Kaip reformuoti aukštąjį mokslą ir gerinti studijų kokybę, vis dar mąstoma. Tuo tarpu gabūs studentai pradeda rinktis Europos universitetus. Tiikėtina, kad studijų kokybė Lietuvos universitetuose dar labiau smuks.