Europos Sąjunga neseniai pareikalavo, kad Jungtinė Karalystė suvienodintų sąlygas visiems ES piliečiams ir pašalpas bei išmokas skirstytų po lygiai. Tai sukėlė pykčio ir nepasitenkinimo bangą oficialiajame Londone. Vyriausybė ėmė spausti Darbo centrą bei kitas įstaigas surasti jaunimui darbo ir taip sutaupyti milijonus iš valstybės iždo.
Kad ir kokie būtų vyriausybės planai, jaunuoliams įsitvirtinti darbo rinkoje nėra itin lengva. Problema ta, kad Jungtinėje Karalystėje, ir ypač Anglijoje, darbuotojai „užsiauginami“. Jaunuoliai dažnai priimami dirbti mokiniais, kuriems nemokamas atlyginimas. Po apmokymų jie gauna kelių valandų per savaitę darbą, o vėliau – vis daugiau ir daugiau krūvio, kol pasiekiamas norimas tikslas.
Vietoj universiteto – santechniko amatas
Nemaža dalis atvykėlių pasirenka trumpiausią ir paprasčiausią kelią: nešioja savo gyvenimo aprašymus po įvairiausias maitinimo įstaigas bei parduotuves arba eina tiesiai į fabrikus ir viešbučius, kuriuose nuolat reikalinga pigi darbo jėga.
26 metų Gabrielius, Lietuvoje studijavęs statybos inžineriją, tačiau jos nebaigęs, atvyko laimės ieškoti į Londoną. Keletą metų dirbęs statybose vaikinas nusprendė baigti mėtytis nuo vieno darbo prie kito skirtingose bendrovėse ir meluoti vis naujiems darbdaviams, kad moka daryti darbus, apie kuriuos net nenutuokia.
Tuomet jis nutarė tapti santechniku. Ši specialybė – viena geriausiai apmokamų Londone, žinoma, kai esi savo srities specialistas. Gabrielius tvirtino, kad pasirinkti naują sritį jį pastūmėjo ne pinigai. „Finansine padėtimi niekad nesiskundžiau, tačiau laikas nestovi vietoje, pagalvoju apie ateitį, šeimą, savus namus. Mano supratimu, viską, kas yra gerai, galima pasiekti tik baigus tam tikrus mokslus, o paskui įsidarbinus pagal specialybę. Tada ir nusprendžiau eiti mokytis.“
Investavo į kursus
Londone vaikinas pasirinko trumpus, tačiau nepigiai kainavusius kursus. „Tiesos“ pašnekovas tvirtina, jog per dvylika savaičių išmoko turbūt poros metų universiteto programą. Gabrielius pasirinko greitąjį mokymo būdą, nes, pasak jo, jei mokaisi keletą metų, tai tuo metu sudėtinga dirbti.
„Sutinku, būčiau sumokėjęs gerokai mažiau už studijas, trunkančias ilgėliau, bet finansiškai negalėjau sau to leisti. Ir nenorėjau. Norėjosi kuo greičiau pabaigti pirmąjį lygį ir čiupti jautį už ragų. Įstaigoje, kurioje mokiausi, vieną dieną per savaitę klausydavomės teorinių paskaitų, o kitas keturias atlikdavome praktiką. Ją baigęs, galėjau iš karto eiti dirbti“, – pasakojo Gabrielius.
Vis dėlto, jis pripažino, kad net ir pabaigus mokslus susirasti darbą buvo sudėtinga. Vaikinas tvirtino, jog dirbant statybų sferoje, net ir Londone, dauguma darbų atsiranda „per pažintis“. „Pradėjau nuo agentūrų bei įvairių kompanijų. Po poros savaičių aktyvaus skambinimo sulaukiau skambučio iš įmonės, kurioje ir tebedirbu. Praėjo keletas mėnesių nuo darbo pradžios, tad nenutuokiu, kada mano investicija pradės atsipirkti...“, – teigė Gabrielius.
Jo nuomone, diplomas buvo tiesiausias kelias į sferą, kurioje jis norėjo dirbti. Žinoma, yra žmonių, kurie ilgą laiką dirba tą patį darbą kaip jis, neturėdami jokių diplomų, ir turi kur kas daugiau patirties. Anksčiau įsidarbinti statybose nereikėjo įrodymo, jog esi ką nors baigęs, bet šiuo metu vis dažniau kompanijose prašoma įvairių dokumentų arba darbuotojai siunčiami kelti kvalifikacijos. Galbūt nėra didelio skirtumo tarp diplomuoto ir nediplomuoto darbuotojų, tačiau darbo paieškos neturint popierėlio užtruks ilgiau.
Po mokslų – tyrinėjimo etapas
Kita „Tiesos“ pašnekovė taip pat metė mokslus Lietuvoje ir ėmė ieškoti alternatyvos užsienyje. Baigusi mokyklą Eglė Vilutytė (24) įstojo į Vilniaus universitetą, Verslo informacijos vadybos specialybę. Pabaigusi pirmą kursą Eglė vis dar negalėjo suprasti, apie ką jos pasirinktos studijos ir ką studentai galės dirbti jas baigę. Suvokusi, kad jai niekas neaišku, mergina metė mokslus ir ėmė ieškoti alternatyvos.
„Norėjau studijuoti kūrybinę reklamą, o Lietuvoje tokios specialybės nesiūlė jokia mokymo įstaiga. Pabėgusi iš VU ėmiau šniukštinėti užsienio aukštąsias mokyklas. Atradau, jog „London College of Communication“ (LCC) siūlo būtent tokią studijų programą, kurios aš ir ieškojau“, – pasakojo E. Vilutytė.
Šių metų liepos mėnesį diplomą gavusi mergina vis dar ieško darbo.
„Noriu pirma atlikti praktiką reklamos agentūroje, suprasti, ar noriu likti joje dirbti. Man reikia jaukios kūrybinės erdvės, reikia, jog mano ir kūrybinės grupės nuomonės sutaptų. Nenoriu pulti priimti pirmą darbą, o paskui jį numesti, jei kas nors bus ne taip. Rasti darbą labai sudėtinga, konkurencija itin didelė, nes konkuruoji ne tik su britais, bet ir su kitų šalių piliečiais. Reklamos kūrėjų čia gana nemažai. Šiemet aš laimėjau D&AD pieštuką – reklamos bei dizaino apdovanojimą. Su šiuo pasiekimu į mane žiūri šiek tiek rimčiau. Reklamos agentūros noriai bendrauja, manęs ieško“, – džiaugėsi E. Vilutytė.
Mokslus Anglijoje baigusi ir pripažinimą pelniusi mergina neatmeta galimybės dirbti Lietuvoje. Pasak jos, Lietuvos reklamos industrija sparčiai plečiasi, požiūris į reklamą po truputį kinta. „Albion London“ agentūroje praktiką pradėsianti mergina bendradarbiauja ir su viena iš reklamos agentūrų Lietuvoje. Pasak E. Vilutytės, net ir baigus mokslą Londone, norimą darbą rasti nėra lengva, tačiau įdėjęs daug pastangų bei noro galiausiai nueini prie tų vartų, kurių ieškojai.
Apie darbą Lietuvoje net negalvojo
Darbo Londone ieškantis 24 metų Mantas Tamulevičius Lietuvoje baigė ISM vadybos ir ekonomikos universitetą. Paklaustas, kodėl baigęs prestižinę aukštąją mokyklą neliko ten pat, Lietuvoje, Mantas nei sekundės nedvejoja: „Nelikau, nes nenorėjau baigęs ISM dirbti už tūkstantį litų per mėnesį. Manęs tokia suma niekaip netenkina. Kitas dalykas – perspektyvos Londone. Čia jų daugiau, žinoma, konkurencijos taip pat.“
Nors ir nesimokęs Jungtinėje Karalystėje, jaunas vyras yra įsitikinęs, kad mokslo kokybė čia itin aukšta ir, tikriausiai, studentai parengiami darbui geriau nei gimtinėje. Baigęs ekonomikos mokslus ir atvykęs į Londoną gaudyti savo sėkmės, M. Tamulevičius ir nesitiki susirasti darbo per kelias dienas.
„Esu čia vos dvi savaites. Ieškau darbo finansų srityje. Vos baigęs mokslus ir neturėdamas patirties galėčiau dirbti buhalterių ar finansų analitikų padėjėju arba tiesiog banke. Esu beveik įsitikinęs, kad darbo paieška užtruks. Juk šiuo metu į Londoną „atiteka“ daug protų, ir nemaža dalis jų neieško darbų fabrikuose ar viešbučiuose. Tie, kurie atvažiuoja ieškoti darbo pagal specialybę, dažniausiai jį ir randa. Būtent todėl jaučiu, jog susidursiu su stipriais konkurentais. Ne tik su britais, bet ir su kitų tautybių atstovais, kurie čia atvyko dėl tų pačių priežasčių, kaip aš“, – dėstė M. Tamulevičius. Vaikinas tikina, jog jeigu jam pavyktų rasti būtent tokį darbą, kokio ieško, liktų Jungtinėje Karalystėje ilgai, gal net visam laikui.
Visi „Tiesos“ pašnekovai lyg susitarę tvirtina, jog darbą Anglijoje rasti sudėtinga, net jei esi baigęs mokslus. Nėra didelio skirtumo, gavai lietuvišką ar anglišką diplomą – vertinami visi. Bėda ta, kad dideliame mieste, kuriame gyvena daugiau žmonių nei visoje Lietuvoje, susiduriama su galybe kliūčių. Didžiausia iš jų – konkurencija. Ieškodamas darbo tėvynėje matai, kad į vieną darbo vietą pretenduoja dešimtys, na, gal šimtas specialistų, ir ne visi iš jų tikri savo srities žinovai, tad nėra ypač sudėtinga gauti tą išsvajotąją vietą. Ieškodamas darbo čia pastebi, kad į vieną vienintelę vietelę pretenduoja šimtai, o jei geresnė darbo pozicija – ir tūkstančiai dažniausiai gerai savo sritį išmanančių specialistų.