Palyginkite lūkesčius, kuriuos turėjote prieš ekspediciją, ir tikrąją ekspedicijos patirtį. Kas skyrėsi nuo to iš anksto nusipiešto „paveikslėlio", o kas buvo panašu?
Turiu šiokios tokios kelionių po egzotiškus kraštus patirties, tai man padėjo tinkamai pasiruošti. Prieš ekspediciją turėjome padaryti nemažai „namų darbų", kuriuos mums uždavė kelionės vadovas profesorius Algis Vyšniūnas, tarp jų buvo ir filmai, kuriuos jis rekomendavo pasižiūrėti, kaip tik šie filmai ir atspindėjo tą klimatą, tą begalinį karštį, nesibaigiantį norą gerti ir dulkes. Važiuodamas jau įsivaizdavau, kas manęs laukia.
Aišku, ten, kur mes nuvažiavome, nebuvo vien tik kalnai bei dykumos, buvo truputėlį geriau. Mums pasisekė, kadangi gyvenome viešbutyje, kambariuose su kondicionavimu. Juk tvyrojo penkiasdešimties laipsnių karštis. Žmonės, kuriems vieną naktį teko praleisti kambariuose be kondicionavimo, taip ir nesudėjo akių, nes visą naktį žliaugė prakaitas – kvėpavo ir laukė, kada išauš diena, kada gi visa ta kančia baigsis. Aišku, kitą dieną buvo nedarbingi: ką jau kalbėti apie darbą tokiame karštyje, jei dar esi nemiegojęs naktį.
Man šoko nebuvo, nes aš esu lankęsis ir Afganistane, ir Indijoje, ir Irake – esu matęs panašius kraštus.
Jūs sakėte, kad egzotinei kelionei reikia tinkamai pasiruošti. Ką turėjote mintyje?
Visų pirma tinkamai pasirinkti drabužius ir avalynę. Pasirūpinti įranga. Vežiausi kamerą, tad žinodamas, kad bus dulkių, pasiėmiau šepetėlį optikai valyti, skepetaičių. Tinklapiuose žiūrėjome prognozes, kad karščiausia oro temperatūra turėjo siekti per tridešimt laipsnių, nesitikėjome, kad bus penkiasdešimt – beliko džiaugtis, kad turėjome tinkamus galvos apdangalus, drabužių. Patirtis ateina keliaujant – iš klaidų mokomasi.
Iš kokios klaidos jau buvote pasimokęs?
Kai važiavau į Afganistaną, galvojau: bus karšta, todėl pasiimsiu šviesių spalvų drabužių. Jau po pirmos dienos reikėjo kelnes išmesti. Viskas nuo dulkių tampa purvina. Šįkart vežiausi tamsesnius drabužius, ant kurių dulkės bent jau taip nesimato ir nereikia iš karto skalbti.
Būdavo tų dienų, kada vietiniai kalbėjo apie afgani vėją, kuris atneša tokias smėlio dulkes, per kurias saulė švyti tarsi mėnulis. Tarsi apsiniaukę, bet tvyro karštis, nelyja, viskas matyti kaip per rūką.
O klaida mano buvo ta, kad žinodamas, jog gyvensime miestuose ir žygiuosime mažiau nei Tomsko grupė, visus savo daiktus susidėjau ne į kuprinę, o į krepšį, permestą per petį. Net tokie nedideli perėjimai, kaip iš Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos (LiJOT) būstinės Vilniaus centre iki stoties ar viešbučio paieškos Dušanbė, vargino. Slapta pavydėjau kolegoms, kurie filmavo Tomsko grupėje, turėdami abi laisvas rankas, o mano viena ranka jau buvo užimta, tad kartais negalėjau naudotis stovu, galbūt praradau keletą puikių kadrų.
Beje, kaip žmonės reaguoja į kamerą, filmavimą Tadžikistane?
Tadžikistanas dar nėra taip Islamo tradicijų apimtas kraštas kaip kaimyninis Afganistanas, bet labai dideliais žingsniais einama ta kryptimi. Išlikusi ta karta, kuri auklėta dar sovietiniais laikais, ir atvira visuomenė ta prasme, kad pas juos nėra ryškiai išreikštų religinių prietarų, ypač didesniuosiuose miestuose. Teko važiuoti ir link Afganistano sienos, tenai jau žmonės su tradicinėmis musulmoniškomis barzdomis.
Netgi vieną incidentą turėjome. Ieškojome senų gyventojų, kurie galėtų atsiminti tremtinius iš Lietuvos, nes jaunimas nepamena, tai mums patarė ieškoti mečetėje. Aš dar atsiklausiau, ar mes galime į tą mečetę eiti, nes, tarkim, Maroke ant mečečių mačiau užrašus, kad įėjimas leidžiamas tik musulmonams. Jie sako: „Prašom eikite. Viskas tvarkoje". Užėjome, išsiklausinėjome, sužinojome, ko ieškojome, ir išeinant privažiavo mercedesas, kuriame sėdėjo pagyvenęs vyras su didele auksine grandine, jis man pamojo prieiti ir sako: „Paskutinis kartas". – „Koks paskutinis kartas?", - „Paskutinis kartas, kai tu čia drįsti užeiti su kamera ir daryti ką nori be leidimo". Sakau: „Mes nefilmavome, tik šnekėjomės su žmonėmis". Aš kamerą laikau rankoje, jis mane vėl kviečia pas save, vėl prieinu, jis: „Paskutinis kartas". Atrodė nusiteikęs tikrai nedraugiškai. Buvome perspėti nesivelti į jokius konfliktus, tai aš, linksėdamas galvą ir sakydamas „labai atsiprašome, labai atsiprašome", ranką padėjęs prie širdies, kaip ir jie daro, kai sveikinasi arba dėkoja už ką nors, traukiausi traukiausi ir galų gale jau pabėgau – iki saugaus atstumo. Kelis kartus dar mojo: dar prieik, dar jis man grasino – „Paskutinis kartas".
Kokie Jums ekspedicijos momentai – įsimintiniausi?
Kulminacijas galėčiau paminėti dvi. Emociškai jautriausias taškas buvo, be abejo, kai vienas ekspedicijos dalyvių Eigminas surado kapavietę, kur palaidota jo proprosenelė. Aš pagyvenęs, daug matęs žmogus, bet netgi man perštėjo akys tuo momentu, kai jis skambino telefonu, kalbėjo su savo močiute ir sako: taip, čia yra ta vieta. Tai buvo jautriausias momentas per visą ekspediciją. Rasti Eigmino proprosenelės kapą – visi sau kėlėme kaip vieną iš misijos tikslų. Sakėme: „Mūsų tikslas palikti ženklą, paminklas galbūt per skambus žodis, kažkokį atminimą toje vietoje, kur palaidoti lietuviai, ir pabandyti surasti tą kapą". Prieš kelionę kartu buvome pas Eigmino močiutę ir ji piešė schemas, ką atsimena: kur viskas buvo, kur kolūkis, kur jie gyveno, kur tos kapinės – kokie orientyrai. Žiūrint į tą lapuką, į tą tušinuku nupieštą schemą, kilo mintis – vargu ar įmanoma pagal tai rasti. Visgi vilties buvo, kadangi tame krašte laikas tarsi būtų sustojęs. Galbūt mums dėl to ir pavyko surasti tą kapavietę.
Ir kelionės pradžia tądien buvo labai keista. Dažniausiai važiuodavome tiksliai žinodami, kur važiuojame ir ką ten turime rasti, o tąkart važiavome vis sustodami žmonių klausti kelio, nes ne kartą keitėsi kolūkių ir gyvenviečių pavadinimai. Paskutinį kartą, kai sustojome paklausti, kurgi ta vieta, kurios mes ieškome, žmogus parodė, kad mes lygtai jau pravažiavome, o kai paklausėme, kur čia kapinės, jis sako: „Jūs stovite šalia kapų". Apsidairėme – ogi nieko tokio, kas būtų panašu į kapines, nėra. Buvę tremtiniai pasakojo, kad ten kai kur kapavietės nuniokotos, užsodintos medvilne, neišlikę. Tačiau sutiktas žmogus parodė landą tvoroje, skylę, pro kurią galima patekti į kapines. Nebuvo jokio padoraus įėjimo. Įlindome, o ten – žolės man virš galvos, apie porą metrų galėtų būti. Viena iš merginų, kuri ten pirma įkišo nosį, sako: „Ne, tikrai ne čia, nes nieko nesimato ir net nepanašu į kapines." Dalius, su mumis važiavęs vaikinukas, ryžtingai nėrė į tas džiungles ir po kelių minučių tylos išgirdome šūksnį: „Radau!". Tada visi puolėme su įrankiais – ir pjautuvais, ir kastuvais, ir visu tuo, ką turėjome – šienauti tas džiungles. Keletą kapų iš jų pavyko atkovoti, tada jau nutarėme, kad čia ir galėtų būti ieškoma vieta. Eigiminas paskambino močiutei ir papasakojo, ką jis prieš save mato, kaip atrodo namai kaimynystėje, paaiškėjo, kad viskas sutampa ir tai yra ta vieta, kurios mes ieškojome.
Įsimintiniausias, be abejonės, buvo paminklo statymo procesas ir atminimo lentos atidengimas. Tai įprasmino mūsų kelionės tikslą. Kryžių kalnelį sukūrėme stilizuotą, pakabinome lentą, kitą dieną kunigas pašventino – visa tai atrodė vizualu, gražu. Atminimo lentą uždengėme trispalve – kyla stiprūs patriotiniai jausmai, buvo ką filmuoti.
Kokie didžiausi iššūkiai Jums kilo ekspedicijos metu?
Išties, buvo nemenkas išbandymas filmuoti kapinėse, plynėje, kur vienintelis šešėlis krenta nuo vienišos pušies. Kamera taip įkaisdavo, kad negalėdavau rankomis prisiliesti prie metalinių dalių. Labai bijojau, kad kamera neperkaistų, nesugestų. Tad į tos pušies metamą šešėlį ant stovo statydavau kamerą, o po ja kas nors įsitaisydavo atsigauti. Kai saulė sukasi, šešėliai ilgėja, tad žiūrėk – jau po kelis žmones tilpdavome po tuo šešėliu.
Neatsimenu, kuris iš misijos narių, tikriausiai Eigminas, padarė tipinę mano fotografiją: vienoje rankoje kastuvas, kitoje rankoje – stovas, ant kaklo – kamera ir einu aš per tas kapines. Negalėjau persiplėšti ir iš karto dirbti dviejų darbų, bet ir negalėjau stovėti ir pasyviai žiūrėti, kaip kiti žmonės dirba. Tad visąlaik stengiausi bent jau padėti: tai žoles nušienautas išnešti, tai vandens atnešti, tai įrankį paduoti, tai kapų paieškoti. Stengiausi padėti, o kai tik pamatydavau, kad jau vyksta kažkas naujesnio, imdavau filmuoti.
Nebuvus sunku suprasti – koks jausmas apima, kai atrandami ir tvarkomi kapai?
Pagaliau radau!
Taip panašiai kaip grybus Varėnoje?
Yra sunkiau lietuvio kapą ten rasti, negu grybą Varėnoje, nes jie labai užmaskuoti. Kaip kažkoks galvosūkis ar orientacinis žaidimas. Lietuviai, kurie palaidoti Tadžikistane, buvo laidojami kaip vokiečiai, maža to, dar pavardės jų buvo suvokietintos. Taigi, vokiška pavardė, užrašyta kirilica, ir tik iš galūnės "-as" arba vardo „Petras" gali suprasti, kad čia palaidotas lietuvis. Jie buvo laidojami kartu su vokiečiais, ištremtais iš Pavolgio srities, o lietuviai buvo tie, kurie turėjo arba pavardę panašią, arba vokišką, ar buvo vokiečių kalbos mokytojai, ar tiesiog reformatų tikėjimo. Tokių buvo surinkta į ešaloną per tūkstantį ir atvežta į Tadžikistaną, kur juos jau sutiko kaip fašistus, kurie dalyvavo kare ir puolė Sovietų Sąjungą – todėl juos akmenimis apmėtė. Visas tūkstantis buvo išbarstyti šeimomis po kolūkius, todėl vienoje vietoje gali būti tik keli lietuvių kapai, o kapinės – milžiniškos. Dalis kapinių yra musulmonų, ieškodamas tą dalį iškart atmeti, dalis – provoslavų, tą taip pat atmeti ir tada ieškai tarp vokiškų kapų, randi katalikų kapus ir tarp vokiškų pavardžių ieškai ar vokiškai, ar rusiškai, ar lietuviškai užrašytos pavardės, kuri galėtų būti panaši į lietuvių.
Tiesa, mes turėjome tremtinių atsiminimus, spausdintus laiškus, kuriuose jie rašo, netgi nurodo, kur galėtų būti palaidoti tautiečiai – pagal pavardes. Pavyzdžiui, Eigmino močiutė prisiminimuose minėjo Grafus, čia pavardė, o ne titulas, ir mes radome kapą, kur palaidoti Grafai, ir supratome, kad čia tie patys žmonės, pas kuriuos ji dirbo tarnaite ir kurie išmokė ją siūti.
Atradus kapą turbūt prasidėdavo grynai fizinis darbas – jį sutvarkyti?
Mes buvome sutarę taip: randame, tada nieko neliečiame, kol aš nufilmuoju, kaip viskas atrodo. Tada filmuoju tvarkymo etapus: kaip žolę pjauname, kryžius dažome, tvoras šveičiame, atstatome išvirtusius paminklus. Pabaigoje nufilmuoju jau sutvarkytą kapavietę, kad būtų galima palyginti „prieš" ir „po". Kažkas žvakutę uždega, palieka trispalvę vėliavėlę, įsmeigtą į kapą arba užrašą priklijuoja, kad čia palaidoti lietuviai tremtiniai.
Tad stipriausia emocija – surasti?
Taip, nes ekspedicijos tikslas rasti, pažymėti, sutvarkyti kapus. Visi supranta, kad tas sutvarkymas yra neilgalaikis: reiktų kitaip viską daryti, kad tas būtų amžina ar bent jau stovėtų ilgus metus, reiktų didesnių pinigų, didesnių fizinių pajėgų ir daugiau laiko sugaišti. „Misijoje Sibiras" tas darbas yra daromas pačiam sau suvokti, įprasminti savo identitetą – kas tu esi ir iš kur atsiradai, kaip tie žmonės čia atsirado – gyvoji istorija, prisilietimas prie tos istorijos yra labai svarbu.
Kokie klausimai dažniausiai kirbėdavo galvoje Jums, kaip žurnalistui, ką norėdavosi sužinoti iš sutiktų žmonių?
Aš turėjau mintyse nusibrėžęs kelias siužetines linijas, kurias tikiuosi atkartoti filme, kurį kuriu. Viena linija – kaip Eigminas ieškojo savo proprosenelės kapo, kita – paminklo statyba, o trečioji turėtų būti apie žmones, kurie šiuo metu jau nebegyvena Lietuvoje ir važiuoja į Sibirą – tai Mindaugas, gyvenantis Vokietijoje ir Agnė – Švedijoje. Emigrantai savo noru važiuoja pas tremtinius – prievartinius emigrantus. Jų patirtis man buvo įdomi: kaip jie įsivaizdavo misiją, ar jų lūkesčiai išsipildė, ar ne. Ta trečioji linija būtų tokia translietuviška, iš Vakarų į Rytus per Lietuvą ir per savo sąmonę – link bendrų šaknų paieškos.
Anksčiau teko girdėti tik apie tokias iniciatyvas, kai vokiečiai važiuodavo ieškoti savo kapų ir atrodydavo – kokie žmonės! Dabar, kai ir mūsiškiai važiuoja su panašiais tikslais, reiškia, kad mes vystomės, turbūt einame teisinga kryptimi.
Kokie buvo Jūsų susitikimai su vietiniais gyventojais?
Fantastiški! Vienas už kitą įdomesni! Dirbant kapinėse ateidavo senukas ir atnešdavo arbatinuką su žalia arbata, kitose kapinėse vaišindavo arbūzu, o trečiose moterys atnešė visą pintinę pomidorų – tiesiog gal norėjo kažkuo su mumis pasidalinti. Patys vargšai, bet kiekvienas kviečia pas save užeiti. Netgi taksistas, kuris vežiojo, ir tas kvietė mus valgyti plovo. Nors darbo neturi, yra žmona, mažas vaikas, kuriuos išlaiko dirbdamas taksistu nelegaliai, vis tiek kviečiasi aštuonis žmones plovo vagyti. Žmonių nuoširdumas man buvo netikėtas. Ant kiekvieno kampo tave kviečiasi ir vaišina tuo, ką turi, dalijasi su tavimi.
Kartą ieškojome kapinių, tai atėjo senukas ir atnešė stiklainį šaldytų vyšnių sulčių – kaip šerbetas, kuris nuo karščio rankose tirpsta ir virsta sultimis. Atnešė puoduką, gėrėmė, gėrėme iš to puoduko ir galų gale senukas sako: „Imkite stiklainį kartu su puoduku, dovanoju – juk karšta, vis tiek norėsite gerti". Žavi tas jų nuoširdumas!
Esate keliavęs ir po Indiją, Afganistaną – gal galite palyginti šiuos kraštus?
Afganistane, galima sakyti, civilizacija nuo Tadžikistano atsilikusi trimis šimtais metų. Sovietų valdžia į Tadžikistaną atnešė prievartinį išsimokslinimą, raštingumą, rusų kalba ten dar daug šnekančiųjų. Būdamas Tadžikistane negalėjau apsispręsti, ką ši šalis man primena labiau – Indiją ar Afganistaną. Negaliu suprasti – kvepia kaip Indija, o atrodo kaip Afaganistanas, nes kanalizacija yra atvira, tiesiog grioviai šalia gatvių, tuose pačiuose grioviuose ir prausiamasi, ir plaunami indai, motociklai, turbūt pilamos kažkokios atliekos. Paskui supratau, iš kur tas kvapas: jie, kaip ir Indijoje, neturi medžio, o neturėdami medienos, neturėdami kuo kūrenti jie šildosi džiovindami asiliukų ir, turbūt, buivolų ar karvių mėšlą. Ima mėšlą, daro blynus, kaip paplotėlius, ir deda ant namų sienų. Karštyje jie sudžiūva ir tada juos degina – pasišildo ir kepa savo duoną. Tai duoda specifinį kvapą. Indijoje tai irgi labai stipriai jaučiama. Aišku, to nėra didžiuosiuose miestuose, bet mažesniuosiuose labai juntama.
Ar per ekspediciją keitėsi Jūsų požiūris į tremtį?
Iš tiesų, mano požiūris į tremtį pasikeitė gana kardinaliai, nes nei mano giminėje, nei šeimoje nebuvo ištremtų, tik vienas artimas giminaitis žuvo partizaniniame kare. Gimiau, užaugau ir mokyklą baigiau dar sovietiniais laikais, kada vadovėliuose jokių tremčių nebuvo minima. Tik atgimimo laikais perskaičiau knygų, sužinojau apie gulagus, man net abejonė kilo – kaip taip gali būti, nesąmonė, tikriausiai viskas išgalvota. Tremtinio niekada nebuvau nei kalbinęs, nei susidūręs su juo. Kai prieš misiją važiavome aplankyti Eigmino močiutės ir ji tiek daug pasakojo apie vėžlius, kuriuos valgė tenai, apie tai, kaip atrodydavo žmogus, kuris kalba ir miršta iš bado jos akyse – tokie vaizdai iš esmės yra stiprūs ir sukrečiantys. Pradėjau suvokti, kas yra tremtis.
O kas tai yra?
Tam reiktų nuvažiuoti, išmesti tave į Sibirą arba į Tadžikistaną, arba Kazachstaną, kur jie buvo, neduoti valgyti, neduoti gerti ir tada supranti, kaip yra sunku išgyventi ir kaip yra sunku išlikti ir išsaugoti dar tuos žmoniškus jausmus, nevirsti gyvuliu, kuris už kąsnį kažkokio ėdalo, kad tik gyventų, galėtų išduoti visus savo įsitikinimus. Žmonės, kurie perėjo visą pragarą ir kurie grįžo – didvyriai. Aišku, skaudu, kai jaunesnės kartos žmonės ignoruoja, sako „užknisote" su senomis dainomis ir atsibodusiais savo pasakojimais. Gyvenimas eina, negali visą laiką verkti prarastų dienų, reikia žiūrėti į ateitį, bet patirti, prisiliesti prie istorijos yra labai įdomu.
Kuo įsiminė komanda, su kuria vykote į ekspediciją?
Dar prieš kelionę dalyvių klausiau: jūs nebijote važiuoti, kai grupė yra kelis kartus mažesnė, negu ta, kuri važiuoja į Tomską, ar susitvarkysite? Pradžioje buvo planuota sutvarkyti penkias kapines, tai, sakau: įsivaizduokite, dabar Vėlinės, reikia sutvarkyti, tarkim, penkis kapus, kiek tas užima laiko, o čia jums reikės sutvarkyti penkias kapines. Praktiškai, kiekvienam žmogui po kapines per savaitę, atmetus dvi dienas kelionės pirmyn, dvi dienas kelionės atgal, be to, dar reikia pastatyti paminklą – ar jums neatrodo, kad tai yra misija neįmanoma? O Agnė pasakė labai gražiai: „Kai mūsų yra mažiau, esame tvirtesnis kumštis. Kai mažiau žmonių – lengviau valdyti, lengviau suvienyti”. Taip ir buvo.
Ryte susėsdavom prie pusryčių stalo, pasitardavome, ką šiandien darome, arba iš vakaro, valgydami vakarienę, sugalvodavome, ką veiksime rytoj. Patiko, kad tai iš tiesų jauni, energingi žmonės ir ne tie, kurie eina paskui bandos vedlį, rodantį pirštu „einat tenai, vaikai, darot tą". Ne! Netgi buvo tokių akimirkų, kai jie pakeitė numatytą dienotvarkę ir vietoj numatytos išvykos apžiūrėti lankytinas vietoves pasirinko visą dieną klaidžioti po kapus ir ieškoti galbūt dar neatrastų lietuvių kapaviečių. Jie atsisakė smalsumo, akiračio praplėtimo vardant to, kad geriau ir pilniau atliktų savo misiją – surastų netgi ne savo, o svetimo žmogaus iš Lietuvos – tremtinio – kapą. Tai buvo gražu.
Kokią žinutę norėsite perduoti po misijos, kurdamas filmą?
Norėčiau, kad kiekvienas, pasižiūrėjęs ta filmuotą medžiagą iš misijos, iš ekspedicijos į Tadžikistaną, atrastų sau kažką asmeniško. Norėčiau, kad jauni žmonės, kuriems tremtiniai senjorai kelia neigiamus jausmus, pakeistų savo požiūrį į juos. Gal jaunimas dar labiau užsikrės ta dvasia ir suras naujų būdų paminėti tremtį, sukurs naujų projektų?
Norėtųsi pasidalinti ir žinia, kuri man taip pat buvo atradimas: Sibiras yra gerokai platesnė sąvoka kalbant apie tremtį ir politinius kalinius. Juos vežė ne tik į Sibiro platybes, bet, pasirodo, kur tik mūsiškiai nekalėjo – ir Kazachstane, ir Tadžikistanae, ir kitose vietose. Turi žinoti visas tas vietas, kur mūsiškių kaulai guli, ir, išgirdęs šalies pavadinimą, žinoti, kad mes turime ryšių su tuo kraštu. Tai yra edukacinis tikslas.
Dar turiu nufilmuoti keletą epizodų Lietuvoje, projektų pristatymų ir filmuota medžiaga bus baigta. Medžiagos turiu apie šešias valandas, tad dabar ją šifruojuosi, smulkiai rašausi, koks vaizdas yra nufilmuotas, koks žodis pasakytas, kad visa tai galėčiau gražiai sudėlioti. Tada laukia scenarijaus rašymas. Karpymas ir montavimas bus lengviausi darbai. Tokie mano kūrybiniai planai.
Gerai, kad išvažiuodamas peržiūrėjau filmus apie ankstesnes ekspedicijas, nes galbūt būčiau sukūręs panašų vaizdą: dunda bėgiai, važiuoja traukiniai, linksmi studentai traukia liaudies dainas, paskui eina per kapus ir smagiai šypsodamiesi stato kryžius. Tokio filmo tikrai nenoriu sukurti. Noriu padaryti kitokį, kad būtų įdomu ir jauniems žmonėms pasižiūrėti, ir tiems, kurie į Tadžikistaną buvo ne savo valia išvežti, kad ir jiems būtų smalsu pamatyti – kaip dabar visa tai atrodo, kaip pasikeitė ir kas iš viso to liko.