Deja, JAV pareigūno laiškas mus pasiekia tokiu momentu, kai Pietų Irakas apimtas ginkluoto pasipriešinimo prilygstančio sukilimui, o JAV oro pajėgos tyliai, bet nuožmiai bombarduoja nepaklusnų Faludžos miestą. Nadžafo senamiestyje įsitvirtinusių kovotojų nei okupacinės pajėgos, nei Irako karinės struktūros nesugebėjo suvaldyti tris savaites.
Ir neaišku, kuo būtų pasibaigusi ši priešstata, jei ne didžiojo ajatolos Ali al-Sistani, beje, neužimančio jokio oficialaus posto valstybėje, pastangos, vainikuotos sukilimo, net jei tik ir laikinu, sustabdymu. Al-Sistani po chirurginės operacijos grįžus į Iraką ir nurimus pasipriešinimui Nadžafe, galbūt ir galima tikėtis padėties pietinėje (šiitų dominuojamoje) šalies dalyje pagerėjimo. Bet Rumsfeldo vardu laišką rašę jo įstaigos darbuotojai vargu bau ar galėjo nuspėti tokią įvykių klotį.
Optimistinis laiško tonas prieštarauja visuomenę pasiekiančiai informacijai apie padėtį Irake: tikint BBC ir kitų agentūrų pranešimais, per rugpjūčio mėnesį vien Nadžafe žuvo keli šimtai irakiečių, o per visą šalį (Faludžoje, Kufoje, Mosule, Bagdade) antra tiek. Iraq Body Count (http://www.iraqbodycount.net) pateikia dar įspūdingesnius skaičius. Bet galbūt Rumsfeld turėjo omenyje okupacinių pajėgų nuostolių mažėjimą?
Deja, ir čia situacija neatrodo itin džiuginanti. “Iraq Coalition Casualty Count” (http://icasualties.org) kruopščiai fiksuojanti okupacinių pajėgų netektis, pateikia faktus, kurie liudija, kad nuo valdžios perdavimo irakiečiams kasdien žūsta vidutiniškai 2,13 okupacinių pajėgų kariškių, kai tuo tarpu per okupacinį laikotarpį nuo 2003 05 01 iki 2004 06 28 vidutiniškai žūdavo 1,89 kariškio. Rugpjūčio vidurkis dar aukštesnis – 2,43.
Rumsfeldo laiške pateikiami apklausų rezultatai apie irakiečių palankumą dabartiniams lyderiams prieštarauja vienos stambiausių apklausas Irake atliekančių organizacijų Oxford Research International (http://www.oxfordresearch.com) duomenims.
Apie padėties Irake negerėjimą liudija ir nepažabojamas įkaitų grobimas, kuris vis dažniau baigiasi tragiškai. Visai beprasmiška praėjusią savaitę tapo italų žurnalisto mirtis. Žurnalistas nužudytas pagrobėjų, kurių reikalavimams išvesti savo ginkluotas pajėgas iš Irako nė nemanė paklusti Italijos valdžia. Įbauginti valstybių vyriausybes žmonių grobėjams sekasi sunkiai (tik Filipinų atveju tai pavyko), o privataus verslo atstovai lengviau paklūsta grobėjų reikalavimams.
Štai turkų sunkvežimių vairuotojų pagrobėjai įtikino Turkijos pervežimo įmones nutraukti savo veiklą Irake. Tą patį paskelbė padarysiančios Saudo Arabijos ir Kuveito bendrovės, kurių darbuotojai taip pat buvo pagrobti. Būtent saugumo trūkumas trikdo bent kiek nuoseklesnį infrastruktūrų atkūrimą, o užsienio kompanijų pasitraukimas neabejotinai skaudžiai atsiliepia šalies ūkio atstatymui. Štai gyvybiškai svarbiame naftos sektoriuje veik kas savaitę įvykdoma bent po vieną sabotažo aktą, kenkiantį ne tik Irakui, kuris netenka dalies pajamų iš naftos eksporto, bet ir visam pasauliui – naftos kainos tolydžio kyla.
Žinoma, ne visur Irake vienodai nesaugu. Todėl visai natūralu, kad atstatymo darbai, kad ir kaip sunkiai ir lėtai, vis dėlto vyksta daugelyje šalies vietų: tiesiami keliai, tvarkomi vandentiekiai ir kanalizacijos, tiesiamos elektros ir telekomunikacijų linijos. Tik ar tai galima pavadinti padėties gerėjimu? Nebent su didelėmis išlygomis, o būtent – nekreipiant dėmesio į ginkluotuose susirėmimuose žūstančius kovotojus, civilius, okupacinių pajėgų kariškius, įkaitų grobimus, valdžios bejėgiškumą, naftos ūkio chronišką šlubavimą. Kaip tik taip ir daroma Rumsfeldo laiške. Bet ar taip teisinga?