Praėjus tik šiek tiek laiko po “Naujosios politikos” bloko pergalės 2000 m. Seimo rinkimuose, tuometinis Finansų ministras Jonas Lionginas, klausiamas, kodėl neįgyvendina pažadų mažinti mokesčius, šyptelėjo. “Supraskite, juk tai buvo tik rinkiminiai pažadai”, - sakė tuomet ministras.
Jokia neišimtis ir šie Seimo rinkimai. Neįgyvendinamų pažadų bus ir kitais, ir dar kitais rinkimais, kol mūsų politinės kultūros lygis nepasieks tų aukštumų, kai meluoti į akis tiesiog bus itin negarbinga.
Bet viltis, kad tokių laikų galima sulaukti, vos tik ateis nauja karta politikų, gęsta su kiekvienais, ir ne tik Seimo, rinkimais. Naujajai kartai priskiriami politikai elgiasi dar ciniškiau ir netgi sugeba primesti savo žaidimo taisykles politikos senbuviams.
Taip elgiasi ir grėsme Lietuvai vadinami politikai, ir tie, kurių veikla buvo ar iki šiol yra siejama su į Vakarus orientuotos, vakarietiškų tradicijų besilaikančios, sėkmingos Lietuvos ateitimi.
R.Paksas prieš keletą metų buvo vadinamas naujosios politikų kartos atstovu. Istorijos, kodėl ir kaip šio politiko karjera nutrūko, kartoti nebereikia. Bet šią “kartą” valdžia taip vilioja, kad net nebesvarbu, jog ją į Seimo rinkimus veda nestabilios psichinės būklės asmuo. Ir tokią išvadą paskelbė ne žurnalistai ar R.Pakso oponentai, o patys R.Pakso kolegos.
Dar viena Lietuvos politikos viltis – A.Zuokas - taip pat sklaidosi. Ambicingam politikui ant kulnų mina teisėsauga, karts nuo karto apie suteiktas paslaugas primena ir V.Uspaskichas. Ir primena taip, kad susvyruoja ne tik A.Zuoko, jo vadovaujamos partijos, bet ir šalies vadovo Valdo Adamkaus autoritetas. Galiausiai, ko gi verta toji “viltis”, jei, gelbėdamas savo kailį, A.Zuokas pirmąją vietą partijos rinkimų sąraše atiduoda visiškai nieko bendra su partija ir jos idėjomis neturinčiam asmeniui.
Artūras Paulauskas, kuris į Lietuvos politiką taip pat įžengė su naujosios kartos aureole, dabar yra tapęs vienu aršiausių kovotojų su korupcija. Jo likimas susiklostė palankiau nei kažkada bendrakeleivio R.Pakso, bet jau retas kuris tebemano, kad A.Paulauskas gali ką nors pakeisti Lietuvos politikoje. Užtenka dabartiniam Seimo Pirmininkui priminti jo ir jo komandos ryšius su V.Uspaskichu ar buvusia Vakarų Lietuvos pramonės ir finansų korporacija, ir ryžtas viešinti politikos skaudulius ištirpsta kaip sniegas pavasarį.
Yra dar V.Uspaskichas, taip pat naujas veikėjas. Kol kas V.Uspaskichas tik pats ir tik už savo pinigus priverčia jį pavadinti dar viena Lietuvos viltimi, nors pagal jo dūdelę jau šoka ne tik darbiečiai, bet ir K.Prunskienės koalicija, socialliberalai ir socialdemokratai. Po rinkimų, tikėtina, kad pastarieji prabils draugiškiau ir optimistiškiau.
Tiesa, Lietuvos politikos padangėje visai neseniai atsirado dar vienas politikas, žadantis nemažai pozityvių permainų ir bent jau jo bendražygių siejamas su Lietuvos ateitimi. Bet jei Petro Auštrevičiaus blaškymąsi tarp politinių jėgų per Prezidento rinkimus buvo galima paaiškinti, nes Prezidentas yra renkamas visų piliečių, tai jo surengtas “turgus” prieš Seimo rinkimus ne tik kad nesuprantamas, bet netgi ydingas.
Pusę vasaros paslaptingai rinkęsis tarp Darbo partijos, konservatorių ir kitų partijų pasiūlymų, “nauja Lietuvos viltis” tampa liberalcentristų pirmuoju numeriu ir pareiškia, kad yra nepartinis ir neprisiima jokios atsakomybės už tai, ką šie žada ir ką padarys valdžioje.
Politikos mokslų studentai apie P.Auštrevičių, kaip politiką, galės parašyti ne vieną referatą. Šiuo atveju remdamiesi jie galės analizuoti, kaip Lietuvoje sudaromi rinkiminiai partijų sąrašai, ką reiškia Lietuvoje ideologija su Vakarų Europa ir jos politine kultūra anksčiau nei bet kuris kitas lietuvis susipažinusiam žmogui.
O taip pat ir apie tai, kad politika ir rinkimai be atsakomybės yra bene pragaištingiausias dalykas bet kuriai šaliai.