Gali tapti nesudrumsčiamas ir nepaliečiamas savo kasdienių darbų rutinoje ir monotonijoje, bet, deja, anksčiau ar vėliau tavo statiniui, kuris iš tavęs pareikalavo atkaklaus viso gyvenimo darbo, pakaks vieno vėjo pūstelėjimo, kad jis staiga sugriūtų.
Kai Amerikoje nutiko tokio masto tragedija, kuri išmušė iš vėžių viso pasaulio žmones, bent jau keletą dienų po apokaliptinių vaizdų, kuriuos visi stebėjome televizorių ekranuose, visa tai, kas buvo taip svarbu prieš porą savaičių, pasirodė smulku ir nereikšminga. Gali būti turčiumi ir skęsti skurde. Gali manyti esąs protinguolis ar visiškas kvailys. Tačiau amžinybės, iš kurios visi atėjome ir kurion neišvengiamai išeisime, požiūriu nei socialinė padėtis, nei tautybė, nei intelektas neturi jokios reikšmės.
Filosofas Arvydas Juozaitis užkluptas klausimo, ar įmanoma pasirengti mirčiai, labai tvirtai atsakė esąs visada pasirengęs. “Tą dieną, kai Amerikoje griuvo dangoraižiai, sėdėjome Vyriausybėje iki antros valandos nakties, - sakė A.Juozaitis. - Aš skaičiau Evangeliją. Joje pasakyta viskas”. Filosofas pacitavo ištrauką iš Evangelijos pagal Joną: “Štai ateina valanda (ir net yra atėjusi), kai jūs išsisklaidysite kas sau ir paliksite mane vieną. Tačiau aš ne vienas, nes su manimi yra Tėvas. Aš jums tai kalbėjau, kad manyje atrastumėte ramybę. Pasaulyje jūsų priespauda laukia, bet būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį”.
Evangelija pagal Joną, filosofo nuomone, yra tinkamiausias skaitinys grėsmės akivaizdoje. “Blogiausia, kad tikėjimą ir pastoracinę praktiką Amerikoje smarkiai veikia psichiatrijos ir psichoterapijos atradimai ir metodai, - mano A.Juozaitis. - Vakaruose kunigo vietą vis labiau užima koks nors psichologas ar psichiatras. Todėl Vakarai pralaimi ir pralaimės islamo fundamentalistams. Psichologas tik laikinai nuskausmina žmogaus egzistencinį nerimą. Jeigu žmogus neatras tikėjimo, jam ir vėl skaudės. Tikėjimas, pakeistas psichologinėmis tarnybomis, - šalikelė”.
Rugsėjo 11-ąją pasaulis tapo dar nesaugesnis ir trapesnis. Savo piliečių nuo staigios ir beprasmės žūties neapsaugojo net pati stipriausia pasaulio valstybė - JAV. Akivaizdžiausia yra Fiodoro Dostojevskio tiesa: “Bitė žino kelią į savo avilį, skruzdė žino kelią į savo skruzdėlyną, bet žmogus nežino savo kelio”. Laisvas žmogaus santykis su begalybe griauna bet kokio būsto, kuriame ją norime uždaryti, sienas.
Jau įsitikinome, kad nei šiuolaikiškiausios technologijos, nei greičiausios raketos negali sukurti saugaus pasaulio. Visų mūsų saugumas - iliuzinis. Kai Winstonas Churchillis, kaip civilizacijos gelbėtojas, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui buvo pakviestas į pergalingą kelionę po Ameriką, jis nuvyko ir į Bostono technologijos institutą. Instituto vadovas pasakė ilgą kalbą, kurioje išaukštino lemiamą vertę šios žmonių civilizacijos, kuri pasiekė beveik galutinį savo tikslą - valdyti žmogų kaip ir visa kita, t.y. sugebėti užprogramuoti jo mintis, jausmus, - tad daugiau niekada negalėtų gimti naujas Hitleris. W.Churchillis atsistojo ir pasakė: “Humanitarinių studijų dekanas su pagarba kalbėjo apie mokslo sumanumą, kuris artinasi prie žmonių minčių kontrolės. Aš būčiau patenkintas, jei, prieš tam įvykstant, jau būčiau miręs”.
Amerikiečių mokslininkams toli gražu nepavyko užvaldyti žmogaus minčių. Žmogus liko laisvas rinktis. Pilotai, nukreipę lėktuvus į dangoraižius, pasirinko gyvenimo tikslą sunaikinti save ir savo įsivaizduojamą priešą. Žmogus liko laisvas atleisti ir laisvas keršyti, laisvas žudyti ir laisvas pasigailėti.
Psichoterapeutė Jūratė Bajarūnienė nesutiko su filosofo A.Juozaičio nuomone, kad psichologinės tarnybos tik trukdo žmogui iš esmės spręsti egzistencines problemas: “Religija ir psichologija yra ne konfrontuojančios sritys, o papildančios viena kitą, - sakė gydytoja. - Galima mesti tokį iššūkį psichologijai ar psichiatrijai, ir tada kils konfliktas. Tai būtų gana didelė provokacija. Psichoterapija nėra ribota. Ji apima visą žmogaus egzistenciją - jo gyvenimo istoriją, aplinkybes ir taip pat žmogaus religinius įsitikinimus”.
Gydytoja, paklausta ar jai yra tekę padėti atsisveikinti su gyvenimu žmogui, kuris serga nepagydoma liga ir žino, kad greitai mirs, atsakė, jog tai jos darbo kasdienybė. J.Bajarūnienę kviečia į ligonines, į namus pas žmones, kurie žino jau nebepasveiksią. Senus ir jaunus.
“Aš sutinku daug žmonių, kurie giliai save suvokia, yra sąmoningai nusiteikę padėti sau atsisveikinti su pasauliu oriai, - pasakojo gydytoja. - Tokių žmonių yra daug. Kartais jiems reikalingas gydytojas psichoterapeutas, kaip pagalbininkas tai padaryti. Mes pripratome žiūrėti į mirtį kaip į kažką neigiamo, baisaus, nenatūralaus, o ji gali būti ori ir natūrali. Tam reikia drąsos. Ir mokėjimo ją priimti. Nerealu atsisveikinti su pasauliu visiškai išvengiant nežinomybės baimės. Bet kai ta baimė suvokta ir priimta - ji tampa pakeliama. Tai ir yra mūsų darbo kasdienybė - padėti susivokti. Ir dabar turiu du pacientų, kuriems padedu pasirengti mirčiai”.
Gydytoja sako niekada neužbėganti žmogui už akių, bet niekada neinanti ir iš paskos. Tiesiog būnanti šalia paciento. Išklausanti jo, uždavinėjanti klausimus. Gydytojos ir paciento pokalbis sukasi apie tai, kas žmogaus laukia po mirties, ar seniai jis ruošėsi atsisveikinimui su gyvenimu, kaip jis įsivaizduoja tuos vartus, pro kuriuos išeis, kaip norėtų išeiti, kad jo atsisveikinimas būtų orus ir gražus.
“Kuo mažiau žmogus būna sužeistas vaikystėje, kuo mažiau patyręs nuoskaudų, kuo mažiau turi užgniaužtų kompleksų, tuo laisviau galiu pasikalbėti su pacientu, besirengiančiu išeiti, - pasakojo psichoterapeutė. - Ir atvirkščiai. Kuo žmogus daugiau išgyvenęs nuoskaudų, tuo labiau jam savęs gaila ir tuo sunkiau susikurti bent kiek optimistiškesnį išėjimo vaizdinį. Bet tai vis tiek įmanoma. Būtina išgyventi liūdesį, baimę, širdgėlą, bet po to ateina susitaikymas”.
J.Bajarūnienė, kalbėdamasi su savo nepagydoma liga sergančiu pacientu, kartu su juo bando suprasti, kad gyvenimas susideda iš pasisveikinimo, gyvenimo turinio ir atsisveikinimo. “Rytas, diena ir vakaras - nusprendžiame mudu, - mintimis dalijasi gydytoja. - Visa tai natūralu. Dieną reikia palinkėti sau sėkmės darbuose, palaiminti žmones, kuriuos sutikai, o vakare atsisveikinti ir užmigti. Dažniausiai mirštančiajam pavyksta susitaikyti su mirties neišvengiamybe. Aš jau dvidešimt metų dirbu šitą darbą. Ne tik padedu pacientams, bet ir daug ko išmokstu iš jų. Skausmingiausia padėti atsisveikinti su gyvenimu jauniems žmonėms. Bet padeda ir pati liga, kuri atitolina gyvenimo aktualijas, daro jas nebesvarbias, o žmogaus akiratis krypsta į egzistencijos problemą ir leidžia ją vienaip ar kitaip suvokti”.
Psichoterapeutė pabrėžė, kad nėra taip sunku padėti atsisveikinti su gyvenimu sunkiai sergantiesiems, palyginti su tuo, kaip sunku gydyti žmones, kurie būdami visiškai sveiki nori kuo greičiau “viską baigti” - numirti… “Tokie žmonės nori suvesti sąskaitas, - sakė gydytoja. - Manydami, kad čia yra nelaimingi ir nuskriausti, jie tikisi, kad gaus už tai atlygį anapus. Jie nori išeiti, nes tikisi, kad ten gyvens geriau negu šiame pasaulyje. Kuo mažiau žmogus save realizuoja čia ir dabar, tuo daugiau jis laukia iš ateities. Anapusinės ateities…”
J.Bajarūnienė, paklausta, ar dirbdama su savo pacientais ji aptarinėjo tragiškus įvykius Amerikoje ir kaip jie atsiliepė jų psichikos sveikatai, atsakė, kad žmonės labai sunerimę. “Pirmą dieną po šių įvykių, - prisiminė gydytoja, - per devynių žmonių grupės psichoterapijos seansą pokalbio tema pasirinkome vyriškumą. Su pacientais nusprendėme, kad reikia gyventi kuo teisingiau ir aktyviau, nes nežinai, kada tau dovanotas gyvenimas gali baigtis. Ypač reikia išmokti džiaugtis gyvenimu, jeigu suvoki jo trapumą. O mirčiai žmogus ruošiasi visą savo gyvenimą - nesvarbu, sąmoningai ar nesąmoningai. Kiek tam buvo skirta dėmesio, ir lemia tai, ar susitikimas su paslaptimi, t.y. mirtimi, bus lengvas, ar sunkus”.
Kunigas Andrius Narbekovas, dirbantis Arkikatedroje mano, kad mirtis, kad ir kokia neišvengiama, žmogui nėra natūralus dalykas. “Jeigu žmogus būtų vien kūnas, - mąstė A.Narbekovas, - tai būtų natūralu. Bet dvasinis pradas žmoguje nenumarinamas. Dievas sukūrė pirmuosius žmones nemirtingus. Mirtis jiems buvo skirta vėliau - už nuodėmes. Bausmė yra neišvengiama, bet jos laukti ar trokšti nėra natūralu. Neįmanoma gyventi, jeigu galvosi vien apie mirtį”.
Kunigas A.Narbekovas trejus metus gyveno ir studijavo teologiją Amerikoje. Jam teko lankytis ir Pasaulio prekybos centre, kuris dabar taip negailestingai sugriautas. “Žiūrėdamas televizoriaus ekrane į gaisrus ir griūtis Niujorke, - sakė kunigas, - aš galvojau, kad jeigu kam nors norėtųsi piešti pragarą, tai tinkamiausi vaizdai… Tą patį vakarą laikydamas mišias Arkikatedroje sakiau žmonėms, kad jie nemanytų, jog tai Dievo bausmė. Didžiausia klaida būtų taip manyti. Kaip ir klausti, kodėl Dievas tai leido. Dievas sukūrė žmogų laisvą. Todėl reikia kaltinti žmones, kurie sukėlė tą katastrofą. Dievas žemėje žmogaus nebaudžia. Žmonės tik patiria savo pačių sprendimų vaisius”.
Gyvendamas Amerikoje kunigas A.Narbekovas susidarė nuomonę, kad amerikiečiai be reikalo taip dažnai kaltinami vartotojiškumu ir nepataisomu materializmu. Jam teko dirbti trijose parapijose, kurių tikintieji mums galėtų būti pavyzdys. “Lietuviai dažniausiai eina į bažnyčią ko nors prašyti, - mintijo kunigas. - Geresnio gyvenimo… Lietuvių masteliu amerikiečiai turi viską. Mūsų požiūriu, jie gyvena lyg rojuje, bet eina į bažnyčias ir meldžiasi. Nepaisant to, kad jiems, rodos, nieko nestinga. Amerika - demokratiška ir labai tolerantiška valstybė kitų tautų ir tikėjimų žmonėms. Jai tai brangiai kainavo. Manau, per teroristų ataką prieš Ameriką žuvo nemažai ir musulmonų”.