Liberalų demokratų politikai, išeikvoję smaginimo limitą, sėdi ant atsarginių suolelio menkai girdimi ir matomi. Dabar tautos politinę klausą lepina Viktoro Uspaskicho pareiškimai. Pasirodo, tarp Darbo partijos kandidatų į Europos Parlamentą, keistu jos lyderio teigimu, apskritai nebuvo politikų. Įdomu, kas tada tie penki Darbo partijos sąrašo išrinktieji, gavę kelialapius į Strasbūrą politiškai atstovauti Lietuvai? Gal jie – klegančių gervių pulkas, aukštai rudens danguje plasnojantis į Pietus?
Kandidatų į parlamentą sąrašas be politikų, - pusė velnio. Kita pusė - ne tik politikų, bet ir ideologijos neturėjimas. Maža to, jokios ideologijos neišpažįstanti Darbo partija šiuo savo ypatumu didžiuojasi. Kaip galima neturėti ideologijos? – piktinasi “tradicinės” partijos, bet pačios dažnai įrodo, kad galima. Kam šiais laikais tai rūpi? – numoja ranka Liberalų ir centro sąjungos pirmininkas.
Ideologijos turi rūpėti politologams, o ne politikams, - taria jo partijos bendražygis, matyt, sutrikęs dėl netikėto klausimo "kas yra liberalcentrizmas?" Buvusi Naujosios sąjungos kandidatė į prezidentus laikosi tos pačios nuomonės: programos ir ideologijos reikalingos tik tam, kad politologai “turėtų užsiėmimą”.
Pastarieji du pareiškimai verti ypatingo dėmesio. Nekalbant apie tai, kad jie liudija paplitusią tarp mūsų politikų nuostatą – nesiskaityti su idėjų ir vertybių sistemomis, - šįkart matome įdomų minties viražą, kuriuo atvirai mėginama vengti esminių politinių įsipareigojimų. Kitaip tariant, protinio darbo našta, susijusi su partijos idėjinių nuostatų eksplikavimu bei jomis grindžiamų argumentų pateikimu, atsainiai stumiama iš politinės veiklos į akademinių tyrinėjimų sritį.
Kodėl ideologijos turi rūpėti politologams, o ne “tradiciniais” save laikantiems “centristiniams” ir “socialiniams” liberalams? Pagal šią abejotiną logiką, sveikata turėtų rūpėti daktarams, o ne pacientams. Peršasi išvada, kad šiuo atveju reikalauti loginio mąstymo yra taip pat bergždžia, kaip ir tikėtis, jog kalbamos partijos turi ką pasakyti apie savo idėjinius pamatus. Kai bandai išsiaiškinti, kokia jų ideologija, jos atsainiai siūlo teirautis politologų. Savo ruožtu politologai seniai pastebi šių partijų vertybinį bestuburiškumą. Išgirdusios šitai, jos puola ginčytis. Panašiai ginčijasi pagrįstų įtarimų spaudžiamas svetimoteriautojas: žmona jam vardija įkalčius, jis, kol gali, išsisukinėja, o kai nebegali, sako: “Brangioji, gal tu pati ką nors sugalvok?” (“Gal politologai sugalvos, kokia ta mūsų ideologija?”).
Idėjų tradicijos neturėjimas ar nepaisymas būdingas ir kitoms “tradicinėmis” save vadinančioms Lietuvos partijoms. Prieš keletą metų Vytautas Radžvilas per konferenciją Varšuvoje taikliai pastebėjo, kad tyrinėti konservatizmą Lietuvoje keblu, nes iš esmės nėra tyrimo objekto. Vargu ar įmanoma šį linksmai skambėjusį tvirtinimą nuneigti. Tačiau kai jis postuluojamas viešojoje erdvėje, kritiškai vertinant konservatoriais save vadinančios partijos veiklą, partogenose, užuot ieškoję kontrargumentų, ima pamokslauti ir kaltinti. Tokios reakcijos pavyzdys – konservatorių lyderio kaltinimas politologams ir komentatoriams, esą dėl jų kritikos “tradicinės” partijos pralaimi Uspaskichui.
“Veide” (2004, nr. 6) skelbtas Tėvynės sąjungos lyderio pamokslas Lietuvos intelektualams yra gana tipiškas. Šis politikas jaučiasi esąs šmaikštus ir teisus, niekindamas poziciją tų, kurie drįsta kritikuoti “tradicines” partijas, patys nesiveldami į politiką. Jų pastabos kone atvirai vadinamos melagingomis. “Ar inteligentiškas nerimas gali išsilieti tik tokiais tariamos tiesos konstatavimais?” – šaiposi konservatorius ir siūlo, jo akimis, teisingą veikimo būdą: “Jaučiantieji inteligentišką nerimą dėl Lietuvos ateities turėtų ne vien tik padūsauti apie tradicinių partijų bankrotą, bet ir išdrįsti žengti į politikos purvą”.
Sulig šiais žodžiais atveriama stereotipinių kaltinimų intelektualams – pirmiausia filosofams, politologams, istorikams etc. – kupina Pandoros skrynia. Čia išsamiau nenagrinėsime tų klaidų, kurias daro teorijos ir praktikos atskirties nenorintys ar nesugebantys suvokti politikai. Juo labiau neimsime dabar aiškintis kalbamos skirties prielaidų, kurias jie turi galimybių suvokti, skirdami daugiau laiko savišvietai ir apmąstymams. Atkreipkime dėmesį į ką kita: tiek politikai, tiek rinkėjai, jaučiantis gyvenimo pareigą ir pareigos malonumą keikti politinei veiklai neangažuotus intelektualus, dažnai naudojasi kaltinimais bei priekaištas, kurių paprasčiausiai nesugeba ir net nesistengia pagrįsti.
Vienas iš tokių kaltinimų - cituotas pamokslas “žengti į politikos purvą” esą nedrįstantiems intelektualams. Kas yra tas “purvas”, net nepaaiškinama. Atrodo, turimas galvoje dalyvavimas partinėje veikoje bei rinkimuose. Žinoma, keista, kad partijos vadovas lygina savo bei kitas partijas su purvynu, tačiau dar keisčiau tai, kaip jis įsivaizduoja pilietinę pareigą. Nejau vienintelis būdas šalies likimui neabejingam piliečiui rūpintis politinės bendruomenės reikalais – stoti į partiją ir veržtis į Seimą? Jei taip manytume, turėtume kartu su politiškai nesiangažuojančiais intelektualais pasmerkti visus nepartinius žmones, dalyvaujančius visuomeninėje veikloje, bet nebrendančius į konservatorių lyderio siūlomą “purvą”.
Beje, dažnai girdėti priekaištų kaip tik tiems akademinių sričių atstovams, ypač socialiniams teoretikams, kurie veliasi į politiką ir dėl to dažnai priversti skaitytis ne tik su profesionalumu ir tiesa, bet ir su partijos, kuriai atstovauja, politiniais interesais. Šiedu dalykai paprastai sunkiai dera. Vadinasi, kad ir ko imsis pilietiškai neabejingas intelektualas – ar viešojo gyvenimo reiškinių kritikos, ar politinės karjeros, - jo elgesys vis vien kam nors neįtiks. Pirmuoju atveju jam bus priekaištaujamas nedalyvavimas politikoje, antruoju – dalyvavimas. Kad ir ką sakytų “politinio purvo” mėgėjai, antrasis priekaištas atrodo svaresnis už pirmąjį. Versti intelektualus užsiimti politika, o ne kritika, yra kone tas pat, kas šviežios žuvies pageidaujančiam bei prašvinkusią žuvį peikiančiam žmogui kavinėje brukti į rankas meškerę ir siūlyti eiti žvejoti.
Atsakymas būtų labai paprastas. Pirmiausia, pilietinės visuomenės buvimo pagrindas yra viešoji erdvėje – šiuolaikinė agora, kurioje viešas kalbėjimas ir yra svarbiausia veikimo forma. Todėl tvirtinimas “tik kalba ir nieko nedaro” neturi prasmės. Antra, klysta tie, kurie mano, kad socialinių mokslų atstovai neprisideda prie visuomenei ir valstybei reikšmingų strategijų, programų kūrimo bei suaugusiųjų švietimo. Jei aršieji politologų kaltintojai apie tai nieko nežino, galėtų ir patylėti: ignorantia non est argumentum. Trečia, prisiminkime Michailo Bulgakovo “Šuns širdies” personažą Šarikovą. Kaip ir tie, kurie šiandien prikiša intelektualams “plepėjimą ir neveikimą”, jis pyksta ant filosofų: “Rašo, rašo, o kas iš to? Reikėtų imti ir padalyti visiems po lygiai!”. Šio priminimo, regis, turėtų pakakti. Kartu vertėtų užduoti sau klausimą: kur pasakyta, kad politologai turi perdarinėti valstybę, sociologai – visuomenę, filosofai – prigimtį? Iš kur atsiranda bukas įprotis tarti, jog politologinė mintis yra viso labo politinio veiksmo įžanga?
Dar viena šių dienų mada – išklausius kritinį pranešimą ar perskaičius probleminį straipsnį, su Pavlovo refleksų pastovumu klausinėti: “Ką siūlote?”. Jei to klausia politikai, atsakymas trumpas ir paprastas: atsisveikinti su politika arba galvoti patiems. Jei per sunku galvoti, galima tartis su patarėjais. Jei blogi patarėjai, būtina rasti kitų. Politikai tam ir yra, kad siūlytų, ką ir kaip daryti. Valstybės ir visuomenės būklės diagnozę gali nustatyti ekspertai, bet galutiniai sprendimai ir jų įgyvendinimo siekimas – tiesioginė politikų pareiga. Per rinkimus balsuojama už jų veiklą ir siūlymus, o ne už politologų išvadas, perspėjimus ir kritines pastabas, į kurias, beje, retai atsižvelgiama. Trumpai tariant, siūlyti ir daryti - politikų bei jos vykdytojų pareiga. Už šios pareigos atlikimą jie gauna rinkėjų balsus ir mokesčių mokėtojų pinigus.
Lietuvoje politologams kartais prikišama, esą jie “atitrūkę nuo žemės”. Tačiau ir sliekui gali atrodyti, kad visas pasaulis yra “atitrūkęs nuo žemės”. Distancija, kurios laikosi daugelis politologų, filosofų, sociologų ir istorikų politinės veiklos atžvilgiu, yra svarus privalumas, o ne peiktinas trūkumas. Svarus jis yra todėl, kad jiems nereikia specialiai riboti savo akiračio lojalumu vienai politinei grupei, kurios vedliai dažnai nesiskaito nei su ideologiniais principais, nei su visuomenės interesais, nei su valstybės tikslais. Šis privalumas svarus ir todėl, kad socialinės srities mokslininko viešojoje erdvėje pasakytas žodis yra nelyginamai svaresnis nei tų, kurie apie politiką tauškia kur kas daugiau nei skaito ar mąsto bei tų, kurie joje aktyviai dalyvauja.
Pagaliau, kalbama distancija leidžia politologui būti nepriklausomu politinio gyvenimo vertintoju, nepataikaujančiu daugumos nuomonei ir jos pataikūnams – politikams. Jam nereikia populiarumo. Jo tarnystė – tai pirmiausia įsipareigojimas tiesai, o ne rinkėjų daugumai ar kitokiai politinei konjunktūrai. Visi kaltinimai, tyčiojimaisi bei klykavimai apie tariamą jo “atotrūkį nuo gyvenimo” ir atvirkščiai – “politinį šališkumą”, “neišmanymą” ir “parsidavėliškumą”, tėra apgailėtinas balsas, kuris, žinia, į dangų neina. Politologas, kaip ir filosofas, šiuo atžvilgiu gali drąsiai sakyti tai, ko politikas nepasakys niekada: odi profanum vulgus et arceo.